Trečiasis pagal dydį JAV Nevados valstijos mietas gyvuoja tik septynias dienas per metus. Paskutinę rugpjūčio savaitę į Juodosios uolos dykumą suplaukia menininkai iš viso pasaulio: ant atšiaurios dulkėtos ir sausos žemės išdygsta dešimčių tūkstančių gyventojų kuriamų menų Meka. Milžiniškas pleneras įtrauka visa širdimi ir siela, jo neveikia įprastai civilizuotame pasaulyje daug reikšmės turintys socialinis statusas, pinigai, internetinis ar mobilusis ryšys. Ten – laisvė ir lygybė, amerikietiškoji svajonė.

Pernai menų kalvėje su dukra Monika svečiavęsis fotografas Romualdas Požerskis pripažįsta, kad per festivalį darytos fotografijos yra milijoninės vertės: kiekviena lyg surežisuota, jų veikėjai – pusnuogiai ar brangiais kostiumais pasipuošę, įmantriomis mašinomis monstrais ratuoti menininkai. Kadrai labiau primena sustabdytas akimirkas iš fantastinio su erotiniais elementais filmo nei realų gyvenimą.

Taip Nevadoje jautęsis ir pats fotografas: nesibaigiančiame sapne, kurio įspūdžiais sunku atsikratyti iki šiol.

Apie festivalį „Degantis žmogus“ R.Požerskis sužinojo dar 1985 m. iš Kaune leisto žurnalo „Nemunas“. Vėliau apie nesvetingą Nevados Juodosios uolos dykumą išgirdęs iš televizijos.

Dešimtis metų buvo puoselėjama ir auginama svajonė „Degančiame žmoguje“ dalyvauti pačiam.
„Vykti į Nevadą bijojom. Girdėjau, kad ten savaitėmis būna smėlio audros, gyvenimo sąlygos labai sudėtingos – tikrai ne kelių žvaigždučių viešbutis ant jūros kranto. Tačiau noras viską pačiam patirti buvo didesnis. Tad pernai dviese su dukra ir leidomės į kelionę. Kasmet vykstančio festivalio tema 2008-aisiais buvo „Amerikietiškoji svajonė“. Pavadinimas tikrai pasiteisino“, – „Sekundei“ pasakojo R.Požerskis.

Dalyviai – nuogi

Pasak fotografo, norinčiajam patekti į Nevadą reikia maždaug septynių tūkstančių litų. Tačiau ir tokia suma gerų gyvenimo sąlygų tikrai negarantuoja. R.Požersio teigimu, blogesnės teritorijos nei Juodosios uolos dykuma visoje Amerikoje rasti neįmanoma.

„Vos atvykę pasirašėme, kad patys atsakome už savo gyvybę. Atsivežėme maisto, vandens, palapines, miegmaišius ir, be abejo, reikalingą techniką: fotoaparatus, mašinų akumuliatorius su krovikliais, kompiuterį. Dieną ten karštis siekė 40 laipsnių, naktį temperatūra krito iki 5 laipsnių šalčio. Nevados žemė – kieta lyg iš uolos, net kuolo neįkaltum, tik paviršių apkloję keli centimetrai tokių šarminių, žalsvų dulkių. Jokių augalų ar gyvūnų ten nėra šimto kilometrų spinduliu – net smulkiausi gyviai, musytės nesidaugina. Nesvetingesnės vietos dar tikrai neteko matyti“, – kalbėjo pašnekovas.

Atvykėliai buvo iš karto įspėti, kad griežtai draudžiama šiukšlinti ir ant žemės lieti vandenį: visos atliekos buvo susirenkamos ir išsivežamos, o vanduo bėgo ant ištiesto polietileno ir dieną veikiai išgaruodavo. Būtent už tokią žemę ir sąlygas vienuolika festivalio „Degantis žmogus“ organizatorių sumokėjo puse milijono dolerių.

Tačiau dykumos nesvetingumą su kaupu kompensavo festivalio šeimininkų ir dalyvių nuoširdumas. Į išdygusį maždaug 10 kvadratinių kilometrų miesto ratą įėję lietuviai, kaip ir visi atvykstantieji, buvo apkabinti ir pasveikinti: „Sveiki atvykę namo – į svajonių ir sapnų šalį“.

R.Požerskis neslėpė, kad pirmiausia į akis krito festivalio dalyvių nuogumas. Vieni buvo apsirengę menkai kūną slepiančiais įvairiausiais kostiumais, o kiti – nuogut nuogutėliai, nebent „pridengę“ piešiniais.

Daugybę aktų įamžinusio menininko teigimu, pusnuogiai žmonės jo netrikdė. Tačiau dukra net dvi dienas dėl patirtų emocijų negalėjo imti į rankas telefono, kuriuo fotografavo.

Be pinigų ir statuso

R.Požerskio teigimu, „Degančio žmogaus“ dalyviai – o jais tapo visi į laikinąjį miestą atvykę beveik 50 tūkstančių žmonių – nuogumu pabrėžė ne tik laisvę. Apsinuoginti privertė atšiauri gamta.
„Tiesiog be drabužių ten dieną patogiau. Dėl karščio nuolat prakaituoji, o prakaitas išsiskiria ne lašeliais, o tokiais aštriais kristaliukais. Būnant apsirengus tie kristaliukai nuolat brūžina odą – paskutinę festivalio dieną mano šlaunys buvo iki kraujo pratrintos. Todėl beveik visi vyrai ir moterys vaikščiojo pusnuogiai ar nuogi ir taip gelbėjosi nuo skausmo. Tik guldami į palapines apsirengdavome kuo šilčiau. O prieš tai ypač storai kūną ištepdavome kremu“, – prisiminė fotografas.

Pašnekovas patikino, kad didžiausiame ir žymiausiame pasaulyje meno festivalyje patirti įspūdžiai pribloškė: „Akys iššoko nuo pirmos minutės ir dabar sunku jas atgal sugrąžinti. Ten buvo sapnas, vizijos, svajonės, absurdas. Įsitraukėme į vieną veiksmą, tapome dalyviais. Visi šypsojomės, vieni kitais džiaugėmės. Neliko jokių socialinių statusų. Beje, ten negalima naudotis pinigais – nieko pirkti ar parduoti. Nors milijonierių suvažiuoja ypač daug, net jų lėktuvams įrengiamos nusileidimo aikštės. Nėra jokios reklamos – ji draudžiama.“

Iš Nevados Romualdas ir Monika parsivežė daugiau nei 6000 kadrų. Atrinkti apie 110 nuotraukų, kurios labiausiai vertos parodų, menininkams teko maždaug du mėnesius. Kiti kadrai buvo sudėti į specialiai išleistą albumą.

R.Požerskis patikino: norint surežisuoti tūkstančius tokių kadrų, būtų reikėję sumokėti milijonus litų. Tuos, kuriuos nuotraukos šokiruoja, fotografas užtikrina: tai yra geras reportažas, kuriame svarbiausia vieta ir laikas. „Ar tai menas? Nežinau. Įprastai mene prarandi realybės nuovoką, pojūtį ir tai užfiksuoji. O čia viskas tikra“, – teigė R.Požerskis.

Seksas – viešumoje

Nevados Juodosios uolos mieste fotografas siekė įamžinti kuo tikresnius vaizdus. Jo tikinimu, teko susidurti su viena sunkiai įveikiama problema: fotoaparatą išvydę festivalio dalyviai imdavo labai noriai pozuoti. R.Požerskis parsivežė ir filmuotą medžiagą – 36 minučių filmas apie alternatyvaus meno festivalį rodomas prieš parodų atidarymą.

„Norėjau padaryti „gryną“ reportažą. Menininkai ten suvežė apie pustrečio tūkstančio projektų, jie buvo iš anksto suderinti ir patvirtinti organizatorių – kad nebūtų visiškos improvizacijos. Kas kelias minutes prasidėdavo vis naujas projektas, pasirodymai vyko maždaug penkių kilometrų spinduliu. Į tą ratą, išskyrus mašinas monstrus ar dviračius, jokių automobilių neįleido. Visi šoko, dainavo, įvairius etiudus rodė. Naktys pilką dykumą paversdavo ugnies ir šviesų rojumi: net žmonių kostiumai buvo su lemputėmis“, – pasakojo pašnekovas.

R.Požerskis pripažino, kad į meno pasaulį įsiskverbė ir kai kurie ne itin padorūs dalykai, pavyzdžiui, narkotikai. Beje, ten esančių žmonių neglumino, jei kas pro šalį eidamas pasiūlydavo: gal nori „pakilti“.

„Kai kuriuos žmones trikdė nuogumas: viena kinų grupė vaikščiojo labai sutrikusi, vos ne uždengtomis akimis, kol galiausiai išvyko. Mus gal šokiravo tai, kad dažnai kas nors praeidamas pasiūlydavo narkotikų. Alkoholio laisvai buvo galima gauti, jį tiesiog dalino. Beje, svaigieji gėrimai ten esančius žmones veikė visai kitaip nei paveikia lietuvius – teikė kažkokios euforijos, atsipalaidavimo, o ne agresijos. Teko matyti ne tik erotikos, bet ir sekso. Ir nuotraukose esu įamžinęs, kaip prie visų porelės mylisi. Pavyzdžiui, indų menininkai buvo atsivežę tris palapines: vienoje šoko, kitoje meditavo, o trečioje – mylėjosi“, – paaiškino fotografas.

Tikisi sugrįžti

Pasak menininko, nesunku nuspėti, kodėl tokiuose festivaliuose yra daug erotikos, alkoholio, narkotikų – tiesiog visa tai dešimtis metų siejama su įvairių žanrų muzika ir menais. Be to, taip išreiškiamas amerikiečių protestas prieš puritoniškus įstatymus: juk daugelyje Amerikos valstijų negalima viešai apsinuoginti, vartoti alkoholio ar elgtis laisvai. Tačiau net ir atsipalaidavę festivalio „Degantis žmogus“ dalyviai nepuolė vienas kito skriausti ar kitaip kenkti.

„Kiek žinau, tikrai niekas nenukentėjo. Be to, ten buvo maždaug du tūkstančiai savanorių apsaugininkų. Iš pradžių jų net nepastebėjau, nes niekuo neišsiskyrė. Vėliau pamačiau, kad jie nešiojasi ausinukus, susisiekimo priemones. Beje, dauguma ten susirinkusiųjų buvo aukšto rango, pasaulyje puikiai žinomų kompanijų atstovai – protingi ir išsilavinę žmonės. Juk yra tokių kompanijų, kurios į darbą net nepriimtų asmens, nepabuvusio Nevados festivalyje – pavyzdžiui, „Google“. Per festivalį kai kurios organizacijos tiesiog uždaromos ir savaitei visi darbuotojai važiuoja į Juodąją uolą“, – tikino R.Požerskis.

Fotografas nusivylė tik vienu dalyku – kad apsižioplino ir neįamžino šventovės, kurioje vyko įvairiausios religinės apeigos, tradicinio deginimo sekmadienį. Monika ir Romualdas tiesiog apie tokią tradiciją nežinojo, todėl iš Nevados išvažiavo šeštadienio vakarą.

Abu menininkai norėtų į Juodosios uolos dykumą sugrįžti. Ir nebūtinai kaip fotografai – kaip dalyviai su savu projektu. Dabar apie patirtas stebuklingas akimirkas jiems mena gausybė nuotraukų, jas autoriai ketina atvežti į daugelį šalies miestų.

„Tai, ką ten mačiau ir patyriau, Lietuvoje būtų tiesiog neįmanoma. Kažin ar toks kampelis yra kokiame kitame pasaulio krašte. Net ir mano nuotraukos kai kuriuos parodų dalyvius šokiruoja. Vieni šaukia, kad negalima tokių dalykų rodyti, kiti po kelis kartus grįžta ir bando suvokti, kas tas „Degantis žmogus“ yra“, – sakė R.Požerskis.

Apie „Degantį žmogų“:

· „Degantis žmogus“ gimė 1986 m. San Franciske. Vietiniai menininkai Laris Harvis ir Džeris Džeimsas saulės grąžos proga sugalvojo keistą ritualą – paplūdimyje sudegino didelę medinę žmogaus skulptūrą. Taip vyriškiai norėjo apsivalyti nuo neigiamų emocijų ir nelaimingos meilės.

· Netrukus į paplūdimį ėmė rinktis daugiau žmonių. Vietiniams pasiskundus dėl triukšmo ir nešvaros, tradicijos pasekėjai buvo iškelti į Nevados dykumą. Galiausiai ritualas išaugo į grandiozinį renginį „Degantis žmogus“. 1992 m. festivalyje dalyvavo tik 600 žmonių, o 2008 m. – beveik 50 tūkstančių žmonių.

· Kiekvienas festivalis turi tematiką. Temos: „Derlingumas“, „Laikas“, „Pragaras“, „Kūnas“, „Viltis ir baimė“, „Žalias žmogus“, „Amerikietiška svajonė“, šįmet – „Evoliucija“, kitąmet – „Metropolis“.

· Pagrindinis festivalio atributas – medinės žmogaus skulptūros deginimas išliko iki šiol: šeštadienio vakare sudeginama 12 metrų skulptūra kartu su kitomis meno instaliacijomis bei šventykla. Žmonės sako, kad nebuvusiam festivalyje apibūdinti, kas yra „Degantis žmogus“, lygu neregiui nupasakoti apie spalvas.