Šių metų liepos 5-ąją pasibaigusioje „Tūkstantmečio odisėjoje“ (plaukime aplink pasaulį), trukusioje net devynis mėnesius, vieną etapą Raimondas buvo „Ambersail“ LTU 1000 jachtos kapitonu.
„Buriavimas tarsi juokais dažnai vadinamas karališku sportu. Tai tarsi nusipirkęs „Armani“ kostiumą atsistotum po dušu ir plėšytum eurų šimtines. Ir iš tiesų – esi gražiai apsirengęs, bet ant tavęs be paliovos pilasi vanduo, ir tu už tai dar išleidi begalę pinigų“, – šypsosi Raimondas Šiugždinis.
- Buriavimas nėra itin populiari sporto šaka. Tad iš tiesų labai įdomu, kaip jį atradote?
Pirmoji pažintis su buriavimu, kaip ir daugeliui sportininkų, prasidėjo vaikystėje. Kadaise tėtis žvejodavo Atlanto vandenyne, tad jūra šeimoje nebuvo visiškai svetima. Žmogų visada traukia vanduo, kalnai, ugnis, gamtos jėgos, noras jas nugalėti. O mane patraukė būtent vanduo, kuris niekada nebūna lygiai toks pat, vienodas.
- Tai gana romantiškas, tačiau nepigus sportas?
Tikrai ne. Dažnai jis vadinamas karališku sportu. Juokaujant galima taip paaiškinti: nusiperki „Armani“ kostiumą, atsistoji po dušu ir plėšai eurų šimtines. Ir iš tiesų esi gražiai apsirengęs, bet ant tavęs be paliovos pilasi vanduo, ir tu už tai išleidi begalę pinigų. Daugiausia jų reikia inventoriui įsigyti, kelionėms, starto mokesčiams sumokėti, per varžybas apsigyventi kitame mieste ar šalyje. Nedalyvaudamas varžybose, neįgyji praktikos. Žinoma, atsižvelgiant į pinigines galimybes, galima rinktis ne itin egzotiškas šalis ir dalyvauti gana aukšto lygio varžybose, tačiau jos vis tiek būtinos, kad neprarastum meistriškumo.
- Lietuvą garsinate įspūdingais pasiekimais: pasaulio ir Europos čempionas. Kas lemia tokius laimėjimus?
Viskas svarbu. Pirmiausia – tai pasirengimas, įgytas bei subrandintas per ilgą laiką ir atsineštas į šiuos nepriklausomybės laikus. Kita vertus, rezultatai buvo pasiekti tokioje jachtų klasėje, kur sėkmę daugiau lemia žmogaus fizinės ir psichologinės savybės. Inventorių turėjome panašų, kaip ir visi kiti. Tad pagrindas iš tiesų buvo stiprus žmogus. Žinoma, kaip ir kitose sporte šakose, visada reikia truputį laimės, be to niekaip neapsieisi. Juk buriavime įsikiša ir gamta, kurią visada nuspėti sudėtinga.
- Visai neseniai aplink visą pasaulį nuvilnijo įspūdinga, net devynis mėnesius trukusi „Tūkstantmečio odisėja“, kurios tikslas – pristatyti pasauliui Lietuvą, švenčiančią garbingą jubiliejų, ir pakviesti viso pasaulio lietuvius švęsti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį vienu metu visuose penkiuose žemynuose. Kas sunkiausia buvo jai rengiantis?
Nepritrūkti laiko. Pasirengimas vyko iki pat starto pradžios. Net paskutinę dieną buvo sprendžiami įvairūs klausimai. Labiausiai rizikavo išplaukusieji į pirmąjį kelionės etapą. Dėl laiko stokos nebuvo tam tinkamai pasiruošta, be to, niekas negalėjo būti visiškai tikras, kad visi prietaisai veiks.
Organizuojant odisėją buvo planuota, kad mėnesį iki jos skirsime treniruotėms, per kurias bent dviem dienoms būtų plaukiama į jūrą, kad pajustume jachtą. Dauguma nebuvo ja plaukę, o kiekvienos specifika skirtinga. Tačiau to nepavyko padaryti. Tad kai kurie įgulos nariai į ją lipo pirmą kartą. Tik išplaukus išryškėjo visos klaidos, todėl teko neplanuotai stoti Anglijoje, kad būtų galiam įdiegti reikiamus navigacinius prietaisus, juos sureguliuoti. Taigi du pirmieji etapai buvo įveikti tik su
stabtelėjimais.
Atvykti laiku ir saugiai buvo labai svarbu. Atsiradus gedimams arba nurimus vėjui, esi priverstas vėluoti dieną, dvi ar net daugiau. Tokiu atveju keisdavosi kitų išplaukimo galimybės. Kitas ekipažas, jau atskridęs į vietą, iš kurios prasidės jo kelionė, yra priverstas laukti atplaukiančiųjų. O tos paros kainuoja – reikia mokėti už nakvynę, valgį. Taigi tikslūs planai ir buvo sudaryti siekiant laiku atvykti į tam tikrą tašką bei taip sumažinti kaštus. Žinoma, pasitaikė etapų, kuriuose teko vėluoti, bet tai buvo nedideli nukrypimai, juos ištaisėme gana nesunkiai.
- Buvote kapitonu septintame etape. Kokie įvykiai ar susitikimai įsiminė labiausiai?
Šeštame etape plaukiau kaip pamainos vadas. Tai tikrai daug lengviau, negu būti kapitonu. Jam teko be galo daug atsakomybės. Gultas (ant 50x190 cm dydžio rėmo ištiesta medžiaga) buvo parinktas toks, iš kurio net gulėdamas galėtum matyti navigacijos monitorių, suvokti, kur esi, kokios tuo metu yra oro sąlygos. Bene labiausiai įsiminė išsilaipinimas piečiausiame, buriuotojų nuomone, pavojingiausiame Horno kyšulyje.
Kaip ir buvo suplanuota, jį pasiekėme vasario 16 dieną. Įspūdinga buvo ne tik data, bet ir iškelta keturiasdešimties kvadratinių metrų trispalvė. Taip pat įsiminė susitikimas su Pietų Amerikos lietuvių bendruomenėmis. Jos labai nuoširdžios ir atviros. Vargu ar Europoje tokių yra. Įspūdinga žiūrėti, kaip žmogus, nelietuviškos tautybės ir išvaizdos, su užsidegimu šoka lietuviškus šokius, kaip stengiasi išsaugoti lietuvišką žodį, tradicijas, šokius ir dainas, perimtas iš ten gyvenusių ar dar gyvenančių prosenelių, senelių. Dauguma jaunimo puikiai kalba lietuviškai, kai kurie net be jokio akcento. Tik per pokalbį paaiškėjus, kad kai kurie žodžiai jiems nežinomi, supratome, kad šie žmonės užaugo ne Lietuvoje.
- Kai keliauji sausuma, gali viską ištyrinėti: žmones, architektūrą, gamtą. Nuolat keičiasi peizažas, veidai. O plaukiant visą laiką prieš akis – tik neaprėpiamas vandenynas. Kas vertingiausia jame?
Visi saulėlydžiai ir saulėtekiai – jie nepakartojami ir kitokie nei sausumoje. Pietų Amerikoje, visoje rytinėje pakrantėje, kurioje tuo metu teko plaukti, giedrą naktį mėgavausi pasakiškais vaizdais. Įvykiai, netikėtai sutikti laivai, gyvūnai dar labiau pagardina visus šiuos įspūdžius.
„Tūkstantmečio odisėja“ nebuvo lenktynės. Svarbiausia jos užduotis – saugiai nuplaukti nuo vieno taško iki kito. Žinoma, per tai atsirado šiek tiek monotonijos. Kartais net tekdavo stoti į kovą su ja. Tačiau ji taip pat prasminga. Per tą laiką spėji ne tik filmų pažiūrėti, pamiegoti, bet ir atrasti begalę laiko pamąstyti. Vienas mąsto, kitas daug fotografuoja ar skaito. Daro tai, ko krante nedarytų dėl laiko stokos.
- Plaukėte beveik du mėnesius. Sielą lepinote įspūdingais saulėlydžiais bei žvaigždėtomis naktimis. Ar sudėtinga buvo pastiprinti kūną? Juk aplink – tik vanduo, jokių prekybos centrų...
Šiuo atžvilgiu lengviau buvo plaukusiems pirmajame etape: dėl suplanuotų dažnesnių sustojimų jie turėjo daugiau galimybių nusipirkti maisto. Be to, nemažai jo pasiimti dar Lietuvoje. Žinai, ką perki, gali įvertinti, kiek jis gali išsilaikyti nesugedęs. Pradėjus kelionę svečioje šalyje sąlygos daug sudėtingesnės. Kartais tikrai būdavo sunku nuspėti, ką rasi atplėšęs pakuotę arba kiek laikysis nupirktos daržovės.
Viename iš etapų be kranto gyvenome aštuoniolika parų. Tiek gyvenant sausumoje, tiek ant vandens svarbu valgyti įvairų ir visavertį maistą. Tačiau dauguma daržovių sugedo jau po savaitės. Ką valgysime konkrečią dieną, lemdavo oro sąlygos. Jeigu pūsdavo stiprus vėjas ir labai banguodavo – tenkinomės sumuštiniais, karšta arbata. Jeigu oro sąlygos bent kiek pagerėdavo – galėdavome pasiruošti sultinio, sriubos, tačiau taip pat tik užpilamos karštu vandeniu, nes gaminti valgį buvo labai sunku. Tokia galimybė atsirasdavo tik esant ypač geroms oro sąlygoms.
Tada leisdavome sau pasilepinti. Kartą valgėme suši, kaip būtina, su pagaliukais bei tunu, kurį pasigavome patys. Iš tiesų išplaukęs pasigardžiuodamas valgai tai, ko namuose paprastai nevalgytum, arba tik itin retais atvejais. Atsiranda visai kitoks požiūris į gyvenimą. Keičiasi mąstymas, prioritetai. Paprastai kasdien vis skubame, lekiame, o ten, ant vandens, gyvenimas visai kitoks.
- Be ko nesiryžtate palikti kranto?
Kranto nepalieku dažnai, ypač ilgesniam laikui. Nors šioje odisėjoje tai buvo vienas iš ilgesnių laikotarpių, tačiau nesiekiau pasiimti ko nors specialaus. Paprastai tai būna knyga, kurios nebaigei skaityti arba tiesiog neradai tam laiko, ausinukas, leidžiantis negirdėti bangų keliamo triukšmo, dėl kurio sunku užmigti kajutėje. Taip pat svarbu, atsižvelgiant į buriavimo sąlygas, pasiimti reikiamų rūbų. Juk jeigu medvilniniai marškinėliai jau pirmą dieną sudrėksta, jų išdžiovinti ilgai nepavyks. Jachtoje – drėgna, lauke – taip pat. Kartais ilgai būnant saulėje atrodo, kad lyg ir išdžiūvo, tačiau nueini į pavėsį ir pamatai, kad jie vėl drėgni. Tik išplovus juos gėlu vandeniu, kai nebelieka drėgmę sulaikančios druskos, galima greičiau išdžiovinti.
- Kaip buriavimą vertina Jūsų šeima? Gal kaip kadaise į jį Jus atvedė tėvai, taip dabar pats ketinate visą sukauptą patirtį perduoti savo vaikams?
Šis sportas iš tiesų atima daug laiko tiek iš šeimos, tiek iš darbo. Labiausiai tas buvo jausti rengiantis odisėjai ir praleidus joje du mėnesius. Žmonai buriavimas nesvetimas. Kai dar neturėjo dvidešimties, pati aktyviai dalyvavo šiame sporte, buvo sporto meistrė. Šiandien ji neburiuoja. Tiesiog ateina metas: arba turi suderinti norimas sritis – darbą, mokslą, sportą, arba, jei tai nepavyksta, kažko atsisakyti.
Pernelyg šia sporto šaka nesižavi ir vaikai. Vyresnis sūnus, kaip ir dauguma vaikų, įkvėptas „Žalgirio“ pergalių, užsinorėjo būti krepšininku. Neprieštarauju, tačiau stengiuosi, kad ir buriavimas nebūtų visiškai svetima sporto šaka, kad ją bent kiek išmanytų, sugebėtų savarankiškai išplaukti bei grįžti. Nemanau, kad būtų teisinga versti siekti profesionalumo. Vaikams reikia leisti išbandyti daugelį sričių, kad galėtų išsirinkti tą, kuriai jie iš tiesų gabūs. Ir tik tada, kai apsisprendžia, neleisti tingėti, netoleruoti begalės jų susigalvotų priežasčių.
