„Suprantu, kad televizijos šou turi savo dėsnius, ir stengiausi kandžias replikas nuleisti juokais. Žinoma, jei man būtų aštuoniolika, būčiau reagavęs daug skaudžiau“, – išsitaria pelnęs apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose, nemenką sceninę, koncertinę ir gyvenimiškąją patirtį turįs 32 metų dainininkas.
„Kai mokiausi Marijampolės kolegijoje, esu vienerius metus žaidęs Lietuvos krepšinio lygoje, Marijampolės „Kraitenės“ komandoje, vargonininkavęs bažnyčiose“, – atskleidžia savo biografijos vingius garsėjantis tenoras.
Egidijaus Bavikino kūrybinėje „sąskaitoje“ – ryškūs vaidmenys miuzikluose „Ugnies medžioklė su varovais“ (Rolandas), „Paryžiaus katedra“ (Febas), „Porgis ir Besė“ (Sportinglaifas), personažai Kauno muzikinio teatro spektakliuose, koncertinės programos. Teatrinį sezoną Egidijus pradeda kaip etatinis Muzikinio teatro dainininkas – darbo pasiūlymo sulaukė po „Triumfo arkos“.
Spalį jis susitiks su publika premjeroje – Kajaus Kolemano (Cy Coleman) miuzikle „Mieloji Čariti“.
- Televizijos žiūrovams „Triumfo arkoje“ įstrigo Jūsų atliekamos miuziklų ištraukos, taip pat Erodo arija iš roko operos „Jėzus Kristus – superžvaigždė“. Ar šiems žanrams jaučiate ypatingą simpatiją?
Prie vieno amplua ar žanro prisirišti nesinorėtų. Aš gerai jaučiuosi miuzikle, nes turiu patirtį – kūriau Rolando vaidmenį dviejuose Giedriaus Kuprevičiaus „Ugnies medžioklės su varovais“ pastatymuose, Febą Rikardo Kočiantės „Paryžiaus katedroje“. Šiuos abu „Domino“ teatro spektaklius dažnai rodome Lietuvos publikai. Štai ir per savo gimtadienį rugsėjo 9–ąją (šiemet toji data išėjo „trejos devynerios“) dainavau Febą Kauno „Girstučio“ rūmų scenoje.
Endriu Loido Vėberio roko opera „Jėzus Kristus – superžvaigždė“, mano akimis, yra tobulas kūrinys. „Triumfo arkoje“ dainavau Erodą, tačiau toji sarkastiška arija yra vienintelis jo numeris. Jeigu kada nors nusišypsotų laimė dainuoti šio veikalo pastatyme, norėčiau gauti Judo vaidmenį, nes tai daug sudėtingesnis, daugiau muzikinių spalvų turintis paveikslas.
Nesenstančia lietuviška klasika laikau Giedriaus Kuprevičiaus miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“ – puiki muzika, užkabinantis širdį Sauliaus Šaltenio ir Leonido Jacinevičiaus libretas. Rolando vaidmuo man labai brangus, nes tai pirmasis mano sukurtas pagrindinis personažas ir pavykęs. Bendradarbiavimas su režisieriumi Gyčiu Padegimu, abusyk stačiusiu šį spektaklį, pažintis su Giedriumi Kuprevičiumi buvo vertinga kūrybinė patirtis.
Pirmasis pastatymas buvo bene dešimt kartų suvaidintas buvusiame sostinės „Pergalės“ kino teatre, išlaikiusiame sovietinės architektūros ir interjero bruožus. Toji padedanti įsigyventi į savo vaidmenį aplinka, dainavimas su gyvu orkestru paliko neišdildomą įspūdį. Dabar tame pastate veikia kazino. Naujam spektaklio variantui kompozitorius dar parašė Rolando baladę. Esu pirmasis jos atlikėjas išleistoje šio miuziklo kompaktinėje plokštelėje.
- Ar galima sakyti, kad „Triumfo arka“ kažkiek pakeitė Jūsų gyvenimą?
Šis projektas davė nemažai sceninės patirties – reikėjo dainuoti gyvai su orkestru, prieš didelę auditoriją. Neabejotinai televizija pridėjo ir populiarumo. Nors nemanau, kad aš po „Triumfo arkos“ tapau daug geresnis dainininkas, tačiau būtent po pasirodymo TV ekrane sulaukiau muzikos profesionalų dėmesio. Mane pakvietė dirbti Kauno muzikinis teatras, o Klaipėdos operetės teatras pasiūlė Sportinglaifo vaidmenį jų spektaklyje „Porgis ir Besė“ pagal Džordžo Geršvino muziką.
Kas dar? Užgrūdino. Kandžios komisijos narių replikos padėjo sustiprinti nervus ir suvokti, kad tokie televizijos projektai turi savo žaidimo taisykles, intrigą. Jeigu jau reikia kažką patraukti per dantį, tai visada patogiau skalpuoti ne savo mokinį ar kolegą, su kuriuo rytoj teks susitikti teatre... Puikiai tą suprantu ir akmens užantyje nelaikau.
- Kauno muzikiniame teatre ėmėte dainuoti dar studijuodamas, o dabar esate etatinis jo solistas...
Netrukus žiūrovai pamatys miuziklo „Mieloji Čariti“ premjerą. Ten aš kuriu Hermano vaidmenį. Dar šioje scenoje mano sukurti personažai – prancūzas Kaskada Franco Leharo operetėje „Linksmoji našlė“, advokatas Blinda Johano Štrauso operetėje „Šikšnosparnis“, Karalius spektaklyje vaikams „Nykštukas Nosis“, Papagoda Giedriaus Kuprevičiaus operoje „Karalienė Bona“.
Artimiausiu metu manęs laukia įvedimai į populiarius repertuaro spektaklius – Imrės Kalmano operetę „Monmartro žibuoklė“ ir Kolo Porterio miuziklą „Bučiuok mane, Keit“. Beje, Muzikinio teatro scenoje buvo pristatytas ir mano magistrinis darbas: dainavau Nemoriną LMTA studentų spektaklyje – Gaetano Donicečio operoje „Meilės eliksyras“. Dar teko vaidinti su Nijole Narmontaite dramos spektaklyje apie Mariją Kalas „Meistriškumo pamoka“.
- Ar nuo jaunystės galvojote apie solisto karjerą?
Mano kelias į sceną nebuvo labai tiesus. Muzika buvo artima, nes tėvukas saviveikloje grojo triūba, mane nuo mažens veždavosi į repeticijas. Kalvarijos muzikos mokykloje mokiausi fortepijono klasėje, paskui Marijampolės kolegijoje studijavau vargonininkystę ir muzikos pedagogiką, baigiau pirmąją šios specialybės laidą. Dar studijuodamas vargonininkavau Skardupio ir Sasnavos bažnyčiose, nes vargonininkų labai trūksta.
Marijampolės laikotarpiu, prieš dešimtį metų, žaidžiau „Kraitenės“ komandoje krepšinį. Tačiau sportas muzikos nenugalėjo. Studijas tęsiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, pasirinkęs dirigavimo specialybę. Per dainavimo užsiėmimus dėstytojas įžvelgė manyje potencialų solistą ir suvedė su docente Sabina Martinaityte, garsia operos dainininke.
Perėjau studijuoti vokalą ir tapau jos studentu. Dabar kartu su dėstytoja ir koncertuojame. Su Sabina Martinaityte, Liudu Mikalausku ir pianiste Audrone Eitmanavičiūte esame parengę pastišą „Faustina“; prisidėjus dar ir solistui Andriui Apšegai, gimė lietuviškų operų ištraukų programa „Pagarbinkim Lietuvą“, kurią atlikome Pažaislio muzikos festivalyje.
- Esate gimęs ir augęs Jungėnuose, kuriuos išgarsino kaimo kapela. O kur ir kaip gyvenate dabar?
Su žmona Lina, kuri yra muzikos pedagogė, nusipirkome sodybą Plutiškėse – yra toks bažnytkaimis tarp Kauno ir Marijampolės. Tai man davė daug malonių atradimų ir naujų įspūdžių. Juk aš Jungėnuose užaugau sovietiniame kaimo daugiabutyje. Nebuvau malkų kapojęs, karvės melžęs, ant arklio jojęs. O Plutiškėse yra savo medžiai, gėlės, kiemas, pievutė, kurios pakraščius jau pramokau ir dalgiu „apskusti“. Čia gera augti mūsų vienų metų pirmagimei Monikai. Ir katė Bjanka gali po medžius pasikarstyti.
Kulinaras ir grybautojas iš manęs prastas, žmonai nė iš tolo neprilygstu. Moku tik kiaušinienę iškepti ir bulves paspirginti – tai populiariausi studentiški valgiai. Vertinu lietuvišką virtuvę – man labai skanu cepelinai su mėsa, kastinys su bulvėmis, voveraitės su padažu. Anksčiau, kol buvau dar mokinys, studentas ir neturėjau žmonos, tokiais patiekalais palepindavo mama ar teta. Dabar mama su mano jaunesnės sesės šeima gyvena Airijoje, todėl matomės nedažnai.
Iš solisto dosjė
Egidijus Bavikinas mokėsi Kalvarijos muzikos mokykloje, studijavo Marijampolės kolegijoje. 2008 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultetą (doc. Sabinos Martinaitytės dainavimo klasę). Yra šalies jaunųjų dainininkų konkurso „Daina miestui“ diplomantas (2004); tarptautinio konkurso „XXI amžiaus menas“ III premijos laureatas (2007, Kijevas, Ukraina); tarptautinio konkurso „Užmirštų operų arijos“ I premijos laureatas (2007, Karpatis, Lenkija); tarptautinio dainininkų konkurso (Suomija, 2008) II premijos laimėtojas.
