„Didžiosios naujovės niekada nenusileis iš viršaus, o pakils iš apačios, nes ir medžiai visada stiebsis iš žemės į dangų, o ne atvirkščiai, jeigu jų sėkla krito iš viršaus.“ (Karlas Gustavas Jungas)
Žodis „alchemija“ paprastai siejamas su kažkuo mįslingu ir magišku. Kaip epitetas šis terminas vis blyksteli tai akademinėse diskusijose, tai šiaip šnekamojoje kalboje, perkamiausių knygų dešimtukuose, meno kritikos apybraižose ar reklamose. Tačiau nedaug žmonių žino, kas iš tikrųjų yra ta alchemija.
Alcheminio aukso kelias
Alchemija – tai labai sena ir ilgaamžė tradicija. Ja dažnai vadinamas švino pavertimas auksu, tačiau pagrindinė šios filosofinės bei praktinės tradicijos misija ir siekiamybė – išminties grynumas ir žmogaus nemirtingumas. Alchemija buvo praktikuojama įvairiose šalyse – Persijoje, Mesopotamijoje, Egipte, Indijoje, Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje, Klasikinėje Graikijoje, Romoje ir Europoje. Anot tyrinėtojų, šios tradicijos amžius siekia 2500 metų.
Alchemija ypatingai sužydėjo viduramžių Europoje. Nors kaip tik tuomet alchemikai buvo persekiojami ir turėjo veikti slapta, iš to laikmečio išliko daugybė įmantria, simboline kalba užrašytų tekstų ir paveikslėlių (graviūrų). Praktinė alchemija padėjo pagrindą moderniajai neorganinei chemijai. Ir nors vėliau chemijos mokslas diskvalifikavo alchemijos mokslinę pusę, vis tik perėmė žinias apie cheminių bandymų procedūras, įrangą ir chemines medžiagas.
Oficialiai laikoma, kad praktinė alchemija gyvavo iki XX amžiaus, nors tai nereiškia, jog nuo tada iš viso nebeliko praktikuojančių alchemikų. Vis dėlto, moderniaisiais laikais alchemija kuriam laikui pasitraukė į užmarštį, buvo suvokiama paraidžiui ir traktuojama tik kaip nesėkmingas cheminis bandymas paprastus metalus paversti auksu.
Alcheminės išminties idėjas į dienos šviesą iškėlė psichologija, o šio renesanso pradininkas buvo psichologijos klasikas Karlas Gustavas Jungas. Į alchemiją pažvelgta kitu kampu – kaip į išminties tradiciją, savo žinias perteikiančią vaizdžia simbolių kalba.
Tegul tavo sąmonė daro tą patį, ką daro tavo kūnas
Alchemikui visa pasaulyje yra susiję – kaip danguje, taip žemėje. Tai, kas dedasi išoriniame pasaulyje (alchemiko namuose, jį supančioje aplinkoje, visatoje) atliepia tai, kas vyksta vidiniame. Alchemikai turi tokią aksiomą: tegul tavo sąmonė daro tą patį, ką daro tavo kūnas. Todėl visos alcheminės skaldymo, jungimo, kaitinimo ir vėsinimo procedūros, atliekamos slaptoje alchemiko laboratorijoje, kartu yra ir jo darbas su pačiu savimi – asmenybės transformacija.
Vienas esminių alcheminio proceso tikslų – priešybių sujungimas. Kaip „priešingos“ medžiagos jungiamos kolboje, siekiant atrasti tą stebuklingą derinį, pagimdysiantį brangųjį auksą, taip alchemikas mėgina atrasti stebuklingą vidinę pusiausvyrą ir pasiekti tokį sąmonės lygmenį, kai suvokimas tampa aukso grynumo. Atliekamu darbu alchemikas siekia savo galias sujungti su gamtos galiomis ir taip palengvinti, paskatinti evoliucijos eigą – tiek materialiame, tiek sąmonės lygmenyje.
Alchemikai tvirtina, kad juos veda gamta, tačiau jie, savo ruožtu, irgi padeda gamtai. Alchemikas nuolat siekia menkus dalykus paversti didžiais, žemiškiems ir kasdieniškiems suteikti gilesnę prasmę, sakralumo.
Alchemikų kalba toli gražu nėra lengvai įkandama. Čia viskas yra simboliška, o logika grįsta mįslėmis ir paradoksais. Skaitydamas tekstą pažodžiui, patenki į aklavietę – jis atrodo visiška nesąmonė, o alcheminis receptas – neįmenama mįslė. Alchemikai vadovaujasi tam tikra „sapniška“ logika. Norint ją suprasti, reikia atsisakyti įprasto mąstymo, sustoti ir leisti veikti vaizduotei, nes taip greičiau pavyksta pagauti simbolio prasmę nei vadovaujantis griežta logika. Alchemikų supratimu, paradoksas ir simbolis – tinkamiausi palydovai pakeliui į išmintį.
Alcheminė psichologija
Nuo tos dienos, kai Karlas Gustavas Jungas alcheminėse graviūrose atrado vaizdinius, panašius į jau daugelį metų užrašinėtus jo paties ir jo pacientų sapnų vaizdinius, net keletą dešimtmečių paaukojo alcheminiams simboliams nagrinėti. Šių studijų įžvalgomis jis toliau grindė savo psichologinę teoriją.
Alchemijos darbų psichologinei analizei Jungas skyrė net tris didelės apimties veikalus. Alchemikus jis laikė žmogaus vidinio pasaulio sandaros žinovais, kitaip tariant – tikrais psichologais, o pačią alchemiją – išminties tradicija, tiesa, nepakankamai suprasta ir įvertinta.
Anot psichologijos klasiko, auksas, kurio visada ieškojo alchemikai, simbolizuoja autentišką gyvenimą, visapusišką asmenybės saviraišką. Alchemikų aprašomos jų darbo procedūros, receptai ir aksiomos, Jungo teigimu, byloja apie žmogaus psichikos ypatumus, asmenybės brandos ir saviraiškos proceso etapus, sąmonės ir pasąmonės bendradarbiavimo dėsnius. Alchemikai buvo drąsūs žmonės, kurie ryždavosi pakelti pasąmonės uždangą ir įdėmiai pažvelgti į žmogaus vidinio pasaulio gelmes. Šiuo požiūriu Jungas buvo vienas iš jų. Žinoma, jis turėjo ir pasekėjų.
Filosofinis akmuo
Pats populiariausias alchemijos apibrėžimas teigia, kad tai procesas, kurio metu švinas paverčiamas auksu. Tačiau alchemikų būta visokių, o ir pats žodis „auksas“ turėjo ir turi ne vieną prasmę. Senovės Egipto šventikui auksas greičiausiai reiškė magiškąją substanciją, kuri suteikia beribę galią ir nemirtingumą, XV amžiaus vaistininkui – tiesiog brangųjį metalą, o tokiems alchemikams, kaip Paracelsas ar Izaokas Niutonas (Isaac Newton), – nušvitimą, išminties grynuolį.
Filosofinis akmuo dažnai tapatinamas su alchemikų auksu, tačiau kartais jie atskiriami: filosofinis akmuo tarnauja kaip priemonė, paverčianti nevertingus daiktus vertingais (auksu), o pats auksas – galutinis rezultatas.
Nesąmoningas protas nesugeba matyti visumos – jis mato tik paviršinius vaizdinius, bet nesuvokia, kas už jų slypi. Filosofinis akmuo simbolizuoja tokį sąmonės lygį, kai žmogus pajėgus suvokti ir visumą, ir jos dalis vienu metu. Kitaip tariant, jis simbolizuoja aukščiausią sąmonę ir suvokimo skvarbą.
Psichoanalitikas Jamesas Mastersonas nurodo dešimt savybių, kurios būdingos žmogui, atradusiam filosofinį akmenį:
• Plati išgyvenamų jausmų skalė, sugebėjimas patirti labai intensyvius jausmus. Toks žmogus džiaugsmingas, spontaniškas, pasižymi galia ir žvelgia į gyvenimą su nuostaba.
• Teisingas požiūris (nepervertinant ir nenuvertinant) į tokius dalykus, kaip maistas, apranga ir būstas.
• Sugebėjimas save paskatinti, veržlumas.
• Savigarba, sveikas pasitikėjimas savimi.
• Sugebėjimas ištirpdyti skausmą, gydyti save emociškai.
• Sugebėjimas priimti atsakomybę ir laikytis įsipareigojimų.
• Kūrybiškumas.
• Intymumas.
• Sugebėjimas būti vienumoje.
• Žinojimas, kas jis yra iš tikrųjų, ir sugebėjimas išlikti pusiausvyroje, kad ir kokios būtų aplinkybės.
Tiesa, kažin ar senieji alchemikai sutiktų su tokiu supaprastintu filosofinio akmens poveikio aprašymu. Jie patys apie lapis philosophorum kalba labai mįslingai ir konkrečių apibrėžimų pateikti nelinkę.
Filosofinį akmenį alchemikai apibūdina prieštaringais teiginiais: tai ir lakus, kintantis daiktas, ir kartu pats kiečiausias akmuo; tai pats nuostabiausias brangakmenis, ir kartu tai pakelės akmuo, kurį namo statytojai atmetė kaip nereikalingą. Taigi, anot alchemikų, paradoksas geriausiai perteikia šios siekiamybės ypatingumą.
Kai mėnulis praryja saulę – trys alcheminio proceso stadijos
Alchemikai išskiria tam tikrus jų darbo etapus, kuriuos toliau ir aptarsime. Tiesa, nemanykite, kad šių etapų eiliškumas visada toks pat.
Ne, alchemikų tekstuose jie dažnai susikeičia vietomis: iš tolesnio etapo vėl grįžtama į ankstesnį ar įterpiami dar kiti – pereinamieji – etapai. Vis tik dažniausiai įvardijamos šios trys alcheminės kelionės pakopos: nigredo, albedo ir rubedo.
Nigredo
Įsivaizduokite alchemiką, kuris savo laboratorijoje tuoj pradės darbą: aplinkui daugybė kolbų, instrumentų, matuoklių ir visokių substancijų, ant stalo, lentynose ir ant grindų prikrauta šūsnys alcheminių receptų, brėžinių, tekstų ir piešinių. Alchemikas žino, kad jo laukia ilgas, sudėtingas, rizikingas, didelės drąsos ir visiško atsidavimo reikalaujantis darbas. Nuo ko pradėti? Mintyse ir širdyje chaosas, sumaištis...
Pirmoji alcheminio darbo stadija vadinama nigredo. Išvertus tai reiškia juodinimą, tamsėjimą. Nigredo lydi chaosas, sumaištis, pasimetimas. Tamsa siejama su pasąmone, požeminiu pasauliu, nesuvokimu, blogųjų jėgų karalyste. Esant nigredo stadijai, alchemiko rankose – švinas, tamsi sunki materija. Dar jis vadinamas prima materia – pirmine medžiaga.Tiesa, jau čia slypi filosofinio akmens užuomazga. Švinas simbolizuoja visiškai nesuvoktą, neįsisąmonintą pasąmoninį turinį. Sąmonei tenka nueiti ilgą kelią tam, kad švinas taptų auksu – išgrynintu sąmoningumu.
Kalbant psichologiniais terminais, nigredo atitinka melancholiją, prislėgtą būseną. Tačiau tokia pirminė prislėgta būsena yra reikalinga – ji atgręžia sielą į savo pačios gelmes. O tose gelmėse glūdi visa ko potencialas – tiek pozityvių, tiek negatyvių instinktų ir galių.
Alchemikai šią būseną, kai ji užsitęsia, vadina tamsiąja sielos naktimi arba juodąja saule. Nors periodai, kai linkstama į depresiją, gyvenime yra skausmingi, jie padeda žmogui pažinti savo šešėlį, baimes, juos suprasti ir tokiu būdu įgauti sugebėjimą juos valdyti, užuot leidusis jų valdomam.
Alchemikai moko priimti šią būseną kaip neišvengiamybę, ne kovoti su ja, o įdėmiai į ją įsižiūrėti ir tol žiūrėti, kol įžvelgsi šviesos kibirkštį. Taip kaip tamsioje, bet turtingoje dirvoje dygsta sėkla, iš kurios vėliau išauga augalas ir stiebiasi į šviesą, taip ir esant nigredo stadijai jau įsižiebia pirmoji šviesos, sąmoningumo kibirkštis ir po truputį pradeda įgauti formą.
Dar alchemikai sako, kad kai žmogus įžengia į nigredo valdas, tuomet mėnulis praryja saulę. Mėnulis alchemikams – pasąmonės, nesąmoningumo simbolis, saulė – sąmoningumo. Kai mėnulis visiškai užgožia saulę ir ši būsena užsitęsia, tai jau pavojinga. Tokia būsena primena psichozę. Todėl alchemikų raštuose gausu įspėjimų ir nurodymų, kaip tokiu atveju elgtis. Esant nigredo stadijai, labai svarbu išmokti su ja nesusitapatinti.
Tai padaryti nelengva, nes tamsa įtraukia, pozityvioji būties dalis tarsi išgaruoja ir žmogui ima rodytis, jog ta naktis visuomet buvo ir visuomet bus. Kaip pasakė T. Cavalli, „pėdos tuomet, rodos, pripiltos švino, gramzdina dugnan“. Vis dėlto, švinas ir yra būtent ta medžiaga, kurią reikia paversti auksu.
Nigredo stadija paženklina beveik kiekvieną pradžią visose žmogaus gyvenimo srityse: prieš sutinkant mylimą žmogų širdyje vyrauja vienatvė, skausmingas ilgesys; menininkai kūrybiniame darbe patiria tamsos periodus, kai vienas darbas jau užbaigtas, o kitas – nepradėtas; chaoso, minčių ir jausmų netvarka nesvetima prieš imantis bet kurio naujo darbo, pradedant naują gyvenimo etapą.
Albedo
Antroji alcheminio darbo stadija vadinama albedo (liet. „balinimas“). Tamsa viena pati negali nieko pagimdyti. Tik šviesai apšvietus prima materia turinį, ji pradeda bręsti, keistis, vystytis. Psichologiniais terminais kalbant, šviesa simbolizuoja sąmoningą suvokimą. Kai tik esant prislėgtos būsenos įsižiebia šviesos kibirkštis, viskas pasikeičia, pradeda ryškėti formos.
Esant albedo stadijai, žmogus (pradžioje skausmingai) pradeda brandinti naujas įžvalgas, kurios jo gyvenimui suteikia naują kokybę. Kuomet įžvalga neužgesinama, o brandinama toliau, ji pradeda reikštis ir išoriniame žmogaus gyvenime. Įgauna naujų minčių, jausmų, būsenų, sprendimų pavidalą. Albedo – tai vilties laikas, jis vaizduojamas kaip sidabrinė šviesa.
Tiesa, ir ji gali staiga tapti per ryški, ir ją gali būti sunku atlaikyti. Kalbėdami apie kiekvieną stadiją, alchemikai atskleidžia, kuo ši yra svarbi ir reikalinga, nurodo pozityviąją jos pusę, tačiau įspėja ir apie pavojus. Panašiai kaip staiga įsiplieskusi aistra, šis pirminis šviesos pliūpsnis gali taip užvaldyti sąmonę ir pasąmonę, kad ji galiausiai gali vėl nublokšti į nigredo – chaosą ir sumaištį. Sidabrinė šviesa atveria naujas platumas, tačiau ji dar nėra pajėgi atverti gylio. Pastarojo nušvietimas vyksta jau trečiojoje stadijoje.
Rubedo
Trečioji stadija vadinama rubedo (liet. „rausvinimas“). Jei albedo stadija siejama su plovimu, švarinimu vandeniu, tai rubedo stadija – su kaitinimu, deginimu iki grynumo, su aukso raudoniu. Perėjimas iš albedo į rubedo gali tęstis visą gyvenimą, o gali įvykti ir per vieną dieną. Alchemikai kraują laikė žmogaus gyvybės esencija. Viduramžiais žmonės tikėjo, kad siela glūdi žmogaus kraujyje.
Rubedo stadija – tai dvasios gimimo metas. Rubedo – sąmoningas ir kryptingas ėjimas išsipildymo link. Kiekviena stadija yra kažkuo labai gera, svarbi, bet kažkuo ir sunki. Taip yra ir su rubedo. Kaitrą reikia iškęsti. Subrandinimas ir išgryninimas reikalauja ypatingo susitelkimo ir atsidavimo. Šios trys stadijos labai apčiuopiamai reiškiasi meninės kūrybos darbe.
Jei nigredo būsenos dailininkas turi sugebėti atlaikyti vaizdinio formavimosi sumaištį, įveikti sunkumą paimti į rankas teptuką ir pradėti tapyti, albedo – paveikslas tapomas, vaizdinys įgauna regimą pavidalą, tai rubedo metu gimsta tikrasis paveikslas, jis išbaigiamas, įkūnytam vaizdiniui suteikiama dvasia.
Per šias stadijas pereiname ir kiekvieno konflikto metu (jei konfliktas išsprendžiamas): nigredo – tai bręstanti įtampa ir konflikto užuomazga, albedo – diskusija, ėjimas susitaikymo link, rubedo – užplūstantis abipusis supratimas, susitaikymo šiluma. Dvasiniame gyvenime rubedo – tai nušvitimas.
Visai kaip gyvenime
Alchemikai paliko storą pluoštą pasakojimų ir receptų, kaip subrandinti auksą ir išgauti filosofinį akmenį. Tačiau tie receptai taip skiriasi nuo šiandien populiarių „kaip pasiekti sėkmę“ arba „kaip būti laimingam“ dešimties pakopų instrukcijų. Alchemikai slapukauja: čia jie atveria išminties perliuką, čia jį vėl paslepia.
Net jei tiksliai ir nuoširdžiai vykdytume jų nurodymus, staiga pamatytume, kad štai ir vėl viską pradedame iš naujo, tik šį kartą – lyg ir iš kito galo. Ne, alchemikai visai nenori mūsų erzinti. Jie žino, kad alcheminis darbas, kaip ir realus, kasdieniškas gyvenimas, yra pilnas ieškojimų ir atradimų, pasiekimų ir nusivylimų, užbaigimų ir vėlei – naujų pradžių.
Alchemija yra kaip snaigė, susidedanti iš mažesnių snaigyčių, o šios – iš dar mažesnių ir dar mažesnių... Sąmoningumo siekimo ir gryninimo procesas (jei jis nesustoja ar neregresuoja negrįžtamai) trunka visą gyvenimą, o kartu yra atkartojamas kiekviename amžiaus tarpsnyje, atliekant kiekvieną pastangų ir kūrybos reikalaujantį darbą, kiekvienuose santykiuose, kiekvieno suartėjimo ir nutolimo, ir vėl suartėjimo ciklo metu, nuo vieno sprendimo iki kito, nuo vienos įžvalgos iki kitos.
Nėra vieno recepto, kokias sumaišymo, atskyrimo, jungimo, suliejimo operacijas reikia atlikti tam, kad pasiektume sąmoningumo auksą. Didžioji darbo dalis grįsta klaidų ir bandymų keliu. Tačiau visada buvo ir bus žmonės, knygos, dvasinės praktikos ar išminties tradicijos, kurie tarnauja kaip vedliai, padedantys suvokti, kur mes esame, kur link einame ir kaip toli bei kiek giliai esame pajėgūs nukeliauti.
Jei mes pasiryšime tikro, autentiško gyvenimo nuotykiui, nebūsime vieni – jau daug didžių žmonių ėjo šiuo keliu iki mūsų. Labirintas jau kruopščiai ištirtas, mums tereikia sekti anksčiau ėjusiųjų palikta gija. Ir tada išvysime esant dieviška tai, kas mums anksčiau atrodė atgrasu. Besistengdami nugalėti kitą, mes nugalėsime patys save. Išvykę į kelionę pažinti išorinio pasaulio, mes atvyksime į savo pačių būties centrą. O kai mes sieksime vienumos, atrasime, jog esame viena su visu pasauliu.
Joseph Campbell
Naujajame rugsėjo mėnesio žurnale "Aš ir psichologija" skaitykite:
Aš neturiu ką iš savęs išmesti
Grafikė Jūratė Rekevičiūtė pasaulį veikia menu.
Liga, kuria didžiuojamės
Persidirbimas gali baigtis ir mirtimi.
Tai, ką darau dėl savęs
Ar menininkas gali būti darboholikas?
Vaikai išeina į visuomenę
Šūsnis naudingų patarimų išleidžiantiesiems savo vaikus į mokyklą ar darželį.
Pirma klasė ir pirmaklasiai
Kas lema sėkmingą vaiko adaptaciją mokykloje?
Teroristas
Nusikaltimas, apie kurį niekas nesužinos.
Ar įmanoma įveikti psichologinį smurtą?
Gairės, padedančios atpažinti psichologinį terorą.
Psichologinis poveikis: kaip išvengti spąstų?
Tolesnė manipuliatoriaus žaidimėlių apžvalga.
Alchemija – karališkasis menas
Kas iš tiesų yra filosofinis akmuo?
Mažas pasaulis (II)
Lietuva atvykėlių akimis.
Kvietimas tylos valandėlei
Pasakojimas apie patyrimo grupes.
Aš galiu save valdyti! Tikrai?
Yra būdų, padedančių valdyti savo emocinę būklę. Reikia tik noro.
Vaisiai ir uogos – jutimų harmonijos skambesys
Pajusti pilnatvę galima ir suvalgius braškę.
Netikra knyga
Apie vykusias ir nevykusias ekranizacijas.
Virškinimas ir mokytojai
Apie mokytojus ir Mokytojus.
