Šios vasaros atostogas praleidusi Nedzingės kaime (Varėnos r.) pas mamą, ką tik grįžusi į Vilnių ir vėl pasirengusi pasinerti į repeticijų maratoną, V. Mockevičiūtė nesisvaidė aukštomis frazėmis ir skambiais žodžiais. Po komiškų parodijų kauke atsiskleidė gyvenime veikiau liūdnas, nei linksmas Vitalijos veidas.
Ar per atostogas pasiilgote teatro?
Net nežinau, ką ir pasakyti... Pasiilgau, nes labai gerai paatostogavau, visiškai „atsijungiau“ nuo darbo. Nors mama jokio ūkio neturi, tik kelios daržo lysvės, užsiėmimų man užteko: remontavau kambarį, daug važinėjau dviračiu. Turiu ir energingą palydovą – airių seterę Airą, kuri ramiai nė minutės nepabūna. Vaikystėje bijojau šunų, jie buvo tik prie grandinės pririšti namų sargai. Dabar supratau, kad šuo nuostabus žmogaus draugas.
Esate miesto žmogus, bet viena koja liko kaime?
Kol buvau studentė, atrodė, kad esu tikra miestietė. Iš kaimo baisiai veržiausi ir troškau gyventi tik Vilniuje. Maniau, kad kaime man ne vieta. Bet laikas bėga ir suprantu, kad viskas yra dėsninga: esu tas, kas esu. Mano šaknys į gimtą kaimą įleistos gana giliai. Žinoma, dirbu mėgstamą darbą ir manau, kad man pasisekė, nes tai didelis malonumas. Bet jeigu atsitiktų taip, kad netekčiau vaidmenų, lengvai prisitaikyčiau gyventi kaime. Didelės depresijos išvengčiau.
Ar apie aktorystę svajojote nuo vaikystės?
Nuo pradinių klasių žinojau, kad būsiu aktorė, tik nedrįsdavau niekam sakyti. Juk aktoriai, per televizorių rodomi spektakliai atrodė tolimi ir nepasiekiami. Augau tokioje aplinkoje, kur teatras nebuvo visiškai svetimas. Mama – muzikos mokytoja, visuomenininkė, statydavo spektaklius suaugusiesiems, bet man netekdavo ten vaidinti. Ir tėvas buvo linkęs į aktorystę, bet jis anksti mirė. Mūsų giminėje buvo ir daugiau aktoriaus talentu apdovanotų žmonių. Mano brolis ir sesuo baigė muzikos mokyklas.
Vyresnės seserys mane kviesdavo į naujamečius vaidinimus, karnavalus. Tais laikais jie buvo labai įdomūs: kaukės, juokingi scenarijai. Man teko persirengti Karabasu Barabasu, ateiviu iš nykštukinės planetos, vaidinti su megztomis lėlėmis. Nors vaikystėje buvau kukli, kompleksuota ir uždara, scenoje atsigaudavau, jausdavausi labai gerai.
Pirmais metais neįstojau į Muzikos akademiją. Ir gerai, kad taip atsitiko, nes kitais metais kursą rinko D. Tamulevičiūtė. Man pasisekė, kad patekau pas ją.
Prisimenu diplominį darbą – D. Tamulevičiūtės režisuotą spektaklį „Stiklinis žvėrynas“. Amandos vaidmuo iki šiol brangus, gal todėl, kad pirmasis.
Teko sukurti įvairių vaidmenų: vieni kainuoja labai daug nervų, patiriu didelį stresą prieš premjerą arba tada, kai nesiseka. Tai ir didelis malonumas, net katarsis.
Labai jaudinuosi tada, kai įdedu daug darbo ir noriu, kad žiūrovams spektaklis padarytų įspūdį. Kuo mažiau pastangų, tuo blogesnis rezultatas, vaidmuo greit išsibarsto, dingsta. Apskritai teatras – laikinas menas: kas iš to, kad kuri vaidmenį, o praeina keli metai, ir niekas neprisimena.
Kartais atrodo, kad galėčiau vaidinti bet ką, net komerciniuose spektakliuose, kurių pasitaiko labai daug. Bet būna periodų, kai norisi nustumti šalin beprasmiškus ir tuščius dalykus, kai svarbios tik visiems žmonėms bendros problemos.
Man patinka dirbti su režisieriumi S. Račkiu („Duburys“ – Mašos vaidmuo), buvo įdomu pasitempti iki J. Vaitkaus („Demonai, nelabieji, apsėstieji, kipšai“ – Tarnaitės vaidmuo). G. Padegimo spektaklis „Vieno tėvo vaikai“ (Rozalijos vaidmuo) labai sudėtingas darbas, bet gal todėl toks brangus.
Ar teatro aktorės negadina darbas televizijoje?
Televizijoje pradėjau dirbti su R. Kazlu laidoje „Aš su jumis“, „Nekenčiu reklamos“, su V. Šapranausku laidoje „Tegyvuoja karalius“. Mane įsidėmėjo ir buvau pakviesta į „Dviračio šou“.
Televizijoje darbas labai panašus į darbą teatre, tik viskas greičiau vyksta, reikia mažiau pastangų. Jei vesčiau laidas, būčiau visa galva pasinėrusi į darbą eteryje, ir tai gal trukdytų teatrui.
Tiesa, pastebėjau, kad šiek tiek gal ir sugadino, nes bandau siekti lengvesnių rezultatų. Tačiau „Dviračio šou“ personažai – idealus variantas. Man tinka ir patinka. Kūrybinė grupė ir vaidmenys įdomūs, laiko skiriu nedaug.
Gaila, kad vienas iš personažų – Božena jau istorinė praeitis. Prezidento patarėjos net neteko sutikti gyvenime, mačiau tik jos nuotrauką. Božena buvo sukurta atsitiktinai, pamačius vieną trumpą TV reportažą. Man pasiūlė suvaidinti prezidento aplinkos žmogų. Vaidmuo buvo kuriamas iš „oro“.
R. Pakso personažas irgi gimė netikėtai. Kažkas negalėjo, pasiūlė suvaidinti man.
O jeigu reikėtų suvaidinti save, koks tai būtų personažas?
Save įsivaizduojame visai kitaip, nei mato aplinkiniai. Kartais nustembi, kad apie tave pasako tokių dalykų, kurių net nepastebi. Būtų labai sunku suvaidinti save: esu uždara, liūdna. Kai pasakau, kad namuose dažnai būnu pikta, nervinga, negali patikėti. Visi mano, kad aš linksma, rami.
Kita vertus, visą laiką save ir vaidini, nors personažas labai būdingas, įdedi daug savęs. Niekur nuo savęs nepabėgsi.
Kai nebūnate teatre, kur Jus dažniausiai galima sutikti?
Esu dzūkė, todėl man nieko nėra geriau, kaip po mišką vaikštinėti. Labai mėgstu grybauti, tiksliau, baravykauti. Tik gaila, kad šiemet jie kažkokie sukirmiję. Kai prasideda tikrasis baravykų sezonas, po vasaros atostogų jau laikas grįžti į teatrą ir nėra kada po miškus bastytis.
Šiais metais išbandėme naują voveraičių receptą – užpyliau stipriu marinatu, kad žiemą turėčiau mažų grybukų patiekalams papuošti.
Dažniausiai grybus valgome šviežius. Jei prigrybaujame labai daug, patroškiname ir užšaldome žiemai. Be to, man svarbiausia grybauti, o ne valgyti.
Mėgstate praleisti vakarus su knyga rankoje?
Kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, jaučiausi paprasta mergina iš kaimo, kuri nieko nežino. Sėdėdavau bibliotekoje, skaitydavau dailės istoriją. Šią vasarą prisiminiau tas knygas ir vėl pavarčiau.
Vienu metu iš viso neskaičiau poezijos, nes man buvo neįdomu. Dabar lyg ir traukia eilėraščiai, bet iki šiol neatrandu savo poeto. Bėda ta, kad nesidomiu nei šiuolaikiniais poetais, nei prozininkais.
Prie kompiuterio daug laiko nepraleidžiu. Internetas man reikalingas tik už paslaugas sumokėti ir elektroninį paštą patikrinti. Ir laiškus rašyti tingiu, nemoku greitai dirbti klaviatūra.
Tai gal mėgstate megzti?
Anksčiau visos moterys megzdavo, ne išimtis ir aš. Ir dabar nepamiršau „virbalų meditacijos“. Vienas rankdarbis dar nebaigtas, reikės vėl prisėsti. Man patinka daryti remontą, kurti interjerą. Pati suremontavau mamos kambarį – nieko sudėtingo – išdažiau lubas, grindis, plyšius užglaisčiau ir sienas ištapetavau, restauravau stalą. Ir savo butą suremontavau.
Kai atėjo meistras durų įstatyti, kritiškai pažvelgė į lubas ir paklausė, kiek mokėjau už darbą. Sužinojęs, kad pati dariau, galva palinksėjo: tada viskas gerai, nes už tokią teplionę nebūtų verta mokėti. O man nesvarbu, kad šiek tiek nelygu. Smagu, kai ką nors pati sugalvoju. Kelios sienos dažytos, o už pianino ištapetavau.
Tik namuose baldų trūksta, kambariai tušti. Tokiems, kokių noriu, neturiu pinigų, o bet ko nesinori pirkti.
Kas namuose skambina pianinu?
Aš mokiausi muzikos mokykloje, o dabar skambina mano sūnus Kristijonas. Nors jis meninės prigimties, gabus ir tiksliesiems mokslams. Tai, kad mokosi muzikos, daugiau mano noras, o ne jo. Manau, kad reikia muzikinio išsilavinimo. Nors stengiuosi neversti sūnaus daryti tai, ko jis nenori. Jis pats turi rasti savo kelią.
Ar mėgstate šeimininkauti virtuvėje?
Kartais mėgstu, kartais – ne. Vasarą nereikėjo nieko gaminti, kaime daug daržovių, ką nors greitai pasigaminame. Nors man kai kada „užplaukia“. Pernai nusipirkau ekologiškos ėrienos – su seserimi pasidalinome skerdieną pusiau. Pusei metų užteko. Nusipirkau J. Oliverio receptų knygą, išmokau gaminti įvairiausius padažus. Skani ėriena, nors kainavo labai brangiai. Bet valgiau aš viena arba tada, kai kas nors į svečius ateidavo.
Kokiais namų ruošos darbais dalijatės su sūnumi?
Kol kas jokiais. Tai mano pačios tingumas jį versti kuo nors užsiimti. Neturiu tiek kantrybės laukti, kol bus sutvarkyti išmėtyti daiktai. Nors kaime sūnus išplaudavo indus. Kita vertus, nesu pedantiška. Man tik svarbu, kad grindys būtų švarios.
Visa kita ne taip svarbu. Grįžusi po atostogų pasibaisėjau – spintos durys neužsidaro, drabužiai lauk virsta.
Kokių moteriškų dalykų galite atsisakyti?
Man nereikia papuošalų. Niekada jų nenešioju. Pasižiūrėti gražu, bet tai ne man. Kartais pagalvoju, kad kuo nors galėčiau susidomėti, įsigyti, bet nepavyksta. Nejaučiu jokio poreikio puoštis.
Neaviu ir aukštakulnių. Žinoma, moku su jais vaikščioti, kai reikia scenoje. O gatvėje su tokia avalyne jausčiausi nejaukiai.
Vairuojate automobilį?
Automobilis – mano galvos skausmas. Neturiu vairuotojo pažymėjimo. Manau, kad reikia prisiversti ir išlaikyti vairavimo egzaminą. Bet nuo namų iki darbo ne taip ir toli, vaikštau pėsčiomis. Vis dėlto automobiliu būtų patogiau, ypač reikėtų Kristijoną į muzikos mokyklą nuvežti, nes troleibusu ilgai trunka.
Kaip įveikiate blogą nuotaiką?
Esu linkusi į pesimizmą, nors tai jokiu būdu ne depresija. Tokiomis akimirkomis man labai gerai yra stabtelėti ir susimąstyti – kas atsitiko, kodėl blogai jaučiuosi. Jei priežastys nuo manęs nepriklauso, tai ir nerimauti nėra ko. Nemanau, kad teisingas sprendimas – bėgti nuo blogos nuotaikos, ką nors veikti, sportuoti, kad tik mintis atitrauktum. Man geriau analizuoti ir padaryti išvadas.
Niekada nenusivylėte, kad pasirinkote aktoriaus kelią?
Iki šiol man sekėsi, neteko patirti ilgai trunkančią, kelerių metų, pertraukos be jokio kūrybinio darbo. Žinoma, finansine prasme niekada nebuvo gerai. Prieš dešimt metų buvo laikotarpis, kai Nacionaliniame teatre gaudavau 300 Lt. Net nežinau, kaip pragyvendavau.
Nesu iš tų, kurie blogai jaučiasi neturėdami pinigų. Niekada nebuvau labai turtinga. Tačiau smaugia iš banko paimta paskola butui įsigyti. Kai atsiduri sunkioje padėtyje, pradedi galvoti apie kultūros politiką, valdžios vyrų negebėjimą priimti tinkamus sprendimus.
Ką planuojate naująjį teatro sezoną?
Režisierius E. Jaras stato naują spektaklį vaikams „Daktaras Aiskauda“, kuriame gavau vaidmenį. Na ir gerai, kad sezonas prasideda naujais darbais.
