Šiuolaikinės Kauno tekstilininkų ir dailininkų gildijos „Balta“ savininkė Jolanta Šmidtienė liepos 31 d. visus klasikinės tekstilės meno gerbėjus pakvietė į dailininkės–tekstilininkės, tautodailininkės Valerijos Kiškienės parodą „Tikiu“.
Tai jau antroji personalinė menininkės paroda, skirta žmogaus sielos ir gamtos ekologijai. Lankytojus ji nuteikė susikaupimui, perkėlė į visiškai kitokį pasaulį, mat pati autorė – kuklus, šviesus, baltos sielos žmogus, kurį šiandien sutikti yra retenybė.
„Tikiu Visagaliu Kūrėju, Jo buvimu kiekvienoje Visatos ir Gamtos ląstelėje. Tikiu Dievo buvimu kiekvieno žmogaus širdyje – todėl ir žmogaus širdimi tikiu. Ir meile tikiu. Ir dar tikiu, kad gražuolėje žemėje gyvenantis žmogus, pavargęs skubėjimo ir vartojimo lenktynėse, Dievo meilės įkvėptas apkabins savo žaliąją planetą, augins ir globos gamtoje ir širdyje angelų pasėtas gėles“, – sako menininkė pristatydama savo darbus ir neslėpdama, jog išgyveno nelengvą gyvenimo suvokimo, tikėjimo tiesos atradimo tarpsnį.
Dvidešimt šešis galerijoje eksponuojamus tekstilės darbus Valerija Kiškienė sukūrė per pastaruosius trejus metus. Tiesa, pirmasis – „Malda“ pasaulį išvydo gerokai seniau – dar prieš pirmąją personalinę parodą „Gelmių spalvos“, eksponuotą toje pačioje galerijoje 2004 m. „Tai iš tiesų ir buvo malda. Tuomet jokios vizijos apie parodą tikėjimo tema dar neturėjau – tuo paveikslu tarsi pasimeldžiau prašydama, kad Dievas laimintų tolesnį mano kūrybos kelią, ir tik po to iš neregimojo pasaulio į regimąjį pradėjo „prašytis“ visi kiti darbai“, – pasakojo autorė.
Asmeniniai išgyvenimai ir suvokimai
Nors Valerija neturėjo jokio išankstinio sumanymo, paroda „Tikiu“ tarsi padalinta į dvi dalis – dvi temas: kryžius ir angelus.
Paveiksluose su kryžiais per kryžiaus simbolį ir spalvų derinius dienos šviesoje išryškėjo asmeninio tikėjimo kelio išgyvenimai ir suvokimai.
„Dievas įmeta mane į gyvenimo situaciją ir tuo pat metu pakiša mintį Naujajame Testamente ieškoti, kaip Jėzus jautėsi vaikščiodamas žemėje. Be to, Dievas man padėjo sutikti žmonių, su kuriais bendraudama daug kalbuosi apie Dievą ir Jo padovanotą gyvenimą. Nuolat nagrinėjame Naująjį Testamentą ir lyginame, kiek mes, žmonės, pajėgiame pildyti Jėzaus kvietimą sekti Jį, kiek pajėgiame Jo liepiami mylėti artimą, kiek pajėgiame kiekvieną gyvenimo akimirką būti Dievo akivaizdoje.
Tokiu būdu mano tikėjimo kelyje ne pagal mano sumanymą, bet iš Dievo malonės Naujasis Testamentas yra „išnarstytas“ ir toliau „narstomas“, kaip aš mėgstu sakyti, skersai, išilgai, įstrižai“, – šypsosi Valerija Kiškienė.
Kai moters širdyje susijungė Šventojo Rašto mintis ir Dievo padovanoto gyvenimo patirtis, jai, kaip menininkei, natūraliai atsirado poreikis tą momentą užfiksuoti. O kur geriau tai padaryti, jei ne pamėgtos tekstilės raštuose?.. Rožės žiedais virtusios Kristaus žaizdos, Dievo akis, angelai, žiedai... Fantaziją ir kūrybos polėkį menininkei įkvėpė ir Eduardo Kaniavos bei jo mokinio Deivio nuostabaus dueto atliekama „Malda“ iš Ž. Bizė operos „Perlų žvejai“. Ši daina, prasidedanti žodžiais „Tu, kuris aukštai...“, Valerijai skambėjo tarsi malda. Klausantis jos ir žodžiai, ir melodija moteriai leido pajusti Visagalio Kūrėjo galybę, Jo buvimą visur. Taip gimė paveikslas „Tu, kuris aukštai“.
Angelams skirta parodos „Tikiu“ dalis šiek tiek didesnė. Tiesa, Valerijos Kiškienės angelai – netradiciniai: jie sėja, sodina gėles, plaukia valtele – yra gyvos, realios būtybės.
„Angelas – ne tik dvasinė būtybė, bet ir Žemėje gyvenančio žmogaus sielos būsena: mes jau čia, šiame gyvenime, dažnai vienas kitam esame Dievo siųsti angelai. Jie – nematomo pasaulio Dievo kūriniai, o gėlių sėklos, kurias angelai mano paveiksluose sėja, – tai jau žmogaus pojūčiais apčiuopiama Dievo sukurto pasaulio dalis“, – pasakoja tekstilininkė.
Ją supantį pasaulį – nuostabią Dievo kūrinį, kaip ir dovanotą gyvenimą, tekstilininkė itin myli, todėl nekeista, kad širdį spaudžia nerimas dėl gamtos ir žmonijos išlikimo. Kaip tik todėl kūrėjos paveiksluose angelai sėja gėles.
„Į savo paveikslus sudėjau abi kūrinio puses: neregimąją ir regimąją, norėdama tuo pasakyti, kad visa – regimoji ir neregimoji – Dievo kūryba man yra vientisa, nedaloma ir šventa. Tiesa, gėlių sėklas reikia suprasti ne tiesmukai – tai gyvenimo meilės sėklos: supratimas, atjauta, geri norai, dėkingumas...“, – sako Valerija.
„Labiausiai pamilau audimą...“
Valerijos Kiškienės darbai – nuostabūs klasikinės tekstilės kūriniai, liudijantys puikų kompozicijos, spalvų derinimo ir atlikimo technikos išmanymą. Tiek pirmoji, tiek ši paroda sukurta naudojant skiautinių techniką, tiesa, ne tradicinę, kurioje rankdarbis yra susiūtas iš atskirų blokelių, o labai savitą, dėliojant skirtingų spalvų ir faktūrų skiauteles pagal nusipieštą eskizą, papildant siuvinį aplikacijos motyvais bei kruopščiu siuvinėjimu.
Valerija šypsosi: meilę įvairiems rankdarbiams, ypač audimui ji, matyt, paveldėjo iš mamos. Sėdėdama šalia, stebėdama, ką mama daro – o ji mokėjo bemaž viską – mergaitė bandė mėgdžioti mamą: kai mama siuvo jai suknutę, ji suknelę siuvo lėlei. Taip ilgainiui pramoko nerti, megzti, siuvinėti, siūti. Bet labiausiai Valerija mėgo austi, tad baigusi Garliavos vidurinėje mokykloje aštuonias klases įstojo į Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą ir įgijo meninio audimo specialybę.
Su malonumu austų ir dabar, tik, deja, turėdama stakles, neturi vietos joms pastatyti...
Negalėdama realizuoti kūrybinio polėkio audimo raštuose, Valerija nenurimo ir puikiai įvaldė skirtingas tradicines lietuvių liaudies rankdarbių technikas, už nuostabius pynikų raštais išpuoštus knygų aplankus 1972 m. buvo priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, kurios rengiamoms parodoms ji visada stengdavosi parengti ką nors naujo, įdomaus.
Prie šios moters kūrybos vienaip ar kitaip prisilietė beveik visi, kurie domisi lietuvių liaudies menu, rankdarbiais, dailiaisiais amatais, net tie, kurie sėdi mokyklos suole. „Atvažiuoja Kalėda“, „Siuvinėjimo piešinių rinkinys“, „Auskit, riškit, mano rankos“, „Rūta“, „Mūsų rankdarbiai“... Tai tik kelios iš aštuonių skirtingos apimties rankdarbių knygų, pasirodžiusių 1989–2000 m.: ji jų autorė, sudarytoja ir dailininkė.
Savo pirmai personalinei parodai tekstilininkė subrendo tik 2004 m. „Gelmių spalvos“ nustebino visko mačiusius tekstilės meno profesionalus ne tik idėjomis, bet ir atlikimo būdu.
Subtili grafika ant audinio
Ištikima audimui, savo paveikslams moteris naudoja tik austinius audinius – įdomių spalvų, perėjimų, faktūros. Ieškodama spalvingų margintų raštų, menininkė renkasi žakardą. „Kūryboje naudodama tik austus audinius, aš tarsi pagerbiu audėjų darbą, įamžinu jų talentą“, – sako Valerija.
Kiekvieno paveikslo pagrindas susiūtas iš kelių skirtingų audinių. Ant jo tekstilininkė aplikacijos technika perkelia personažus, nusipieštus motyvus, o siuvinėdama kontrastingos spalvos siūlais grafiškai užpildo piešinį, suteikia vaizdui gyvumo.
Aplikacijas dažniausiai prisiuva tankiu zigzago dygsniu mašina, eskizo tiesiomis linijomis tampa mašina prisiūtas siuvinėjimo siūlas, o dekoratyviai grafikai sukurti renkasi paprastus visoms rankdarbių meistrėms gerai žinomus siuvinėjimo dygsnius: kilpinį, lygųjį, grandinėlę, pintinį...
Įsimylėjusi Žemę ir jos gamtą kūrėja lieka ištikima gilių žemiškų spalvų paletei, kurią išradingai dėlioja, maino pagal sumanymą. Tai jai puikiai sekasi, mat nuojauta ateina iš vidaus, yra diktuojama intuicijos, vidinio balso. Švelnūs perėjimai, darnios spalvos, net kontrastingi, ryškesni grafiniai siuvinėjimai nesuardo tos harmonijos, kuria dvelkia kiekvienas darbas.
„Liaudiška tiek, kiek esu lietuvė“
Tekstilinės Valerijos Kiškienės dėlionės stebina talentinga šiuolaikinio modernumo ir tradicinės lietuvių liaudies grafikos sinteze. „Manau, kad kiekvieno žmogaus dvasios gyslomis teka jo tautos dvasinis kraujas, o dabarties pajautimą atneša dvasinis kvėpavimas – įkvepiant gyvenamo laiko dvasią. Mano kūryba yra tiek liaudiška, kiek aš esu lietuvė“, – samprotauja menininkė, dėkinga savo dėstytojams, mokslo metais nuvedusiems į M. K. Čiurlionio muziejaus fondus, supažindinusiems su liaudies kūryba, kuri menininkę įkvėpė savo spalvomis, raštais, dainų melodijomis bei žodžiais ir iki šiol aitrina fantaziją.
Tiesa, kūrybinės minties gijas į taurų audinį jai padeda suausti ir gamta, vaizdingų fotografijų albumai, pakylėja apsilankymas kitų menininkų parodose. Siužetai ir grafikos raštų motyvai Valeriją aplanko sėdint eilėje prie gydytojo kabineto, kelionėje ar mėgaujantis senojo sodo grožiu... Lakoniškomis linijomis išmarginti lapai moteriai neduoda ramybės tol, kol juos vienu ar kitu būdu paleidžia į gyvenimą.
Menininkė itin džiaugiasi likimo jai dovanotais žmonėmis, kurių daugelis tapo gerais jos draugais, palaikančiais sunkiu metu, raginančiais atrasti savyje jėgų kurti. Viena jų – Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktoriaus pavaduotoja Raminta Antanaitienė labai įžvalgiai apibūdino nuotaiką, kuri aplankys dažną, užsukusį į Valerijos Kiškienės parodą: „Valerijos paveikslai – stiprus emocinis užtaisas. Jis dvelkia autorės širdies šiluma, kuri sušildo kitų žmonių širdis dovanodama džiaugsmą ir teigiamas emocijas.“
