Šalia Veronikos Povilionienės namų Vilniaus Rasų rajone, pievelėje guli didžiulis akmuo su išskobta duobute. Šį improvizuotą „tūkstantmečio aukurą“ įrengė dainininkės vyras, Kovo 11-osios akto signataras Vidmantas Povilionis. Prie jo su Veronika Povilioniene ir susėdome pakalbėti apie dainą ir jos lydimą gyvenimą.
Jūs buvote Dainų šventės šventinio šurmulio sūkuryje. Ar tūkstantmečio sutikimas atitiko jūsų lūkesčius?
Dainų šventė gražiai sutapo su tūkstantmečio paminėjimu. Ji – tradicinis dainuojančių lietuvių sambūris, o ne kažkoks išskirtinis, tūkstantmečiui skirtas renginys. Tiesą sakant, pasigedau mūsų tūkstantojo vardadienio šventimo visoje Lietuvoje. Vilniuje renginių netrūko, tačiau ar pajautėme tą dvasią kiekviename Lietuvos miestelyje? Buvo dalykų, kurie ir džiugino, ir liūdino. Buvo puiki idėja visiems lietuviams vienu metu giedoti Lietuvos himną, tačiau dar kartą įsitikinau, kiek daug žmonių, ypač jaunimo, nebemoka himno. Tūkstantmečio sukaktuvės – puiki proga mums visiems dar kartą pažvelgti į Lietuvos istoriją ir nors kartą prabilti apie ją nevirkaujant, nesiguodžiant, kokie mes maži ar amžinai skriausti. Ne tokie mes maži, kaip kartais patys sau atrodome. Ir tas mūsų mažumas, menkumas yra visų pirma mūsų pačių galvose. Didi tauta, kurios žmonės net vežami į Sibirą stengdavosi pasiimti ne tik duonos kriaukšlę, bet ir trispalvę ar tautinius drabužius. Kai šiandien guodžiamės dėl sunkumų, pagalvokime apie savo tėvų ir senelių kartą.
Jūs tikite, kad Lietuva gyvuos dar tūkstantį metų?
Jei mes taip neigsime save, savo istoriją ir kalbą, nesigrožėsime ir nesipuikuosime savo valstybe ir kultūra, savo sodybomis ir gėlynais, savo vaikais, antras tūkstantis metų Lietuvai gali ir neišaušti. Daugeliui lietuvių kažkur kitur, užsienyje, ir duona atrodo skalsesnė, ir sūris baltesnis. Ypač savo šalį, jos pasiekimus neigia tie, kurie čia gyvena geriausiai. O nuvažiuokite kur nors į Dzūkijos kaimą. Ten žmogus, nejausdamas pertekliaus, geba džiaugtis netgi mažiausiais dalykais – kad paukštukai čiulba, grybai miške dygsta.
Esate žinoma kaip lietuviško folkloro puoselėtoja, gaivintoja, mūsų etninės kultūros vėliavnešė. Ar jums neatrodo, kad dabar liaudies dainos ne tokios laukiamos? Ar jaučiate, kad publika jus supranta?
Dainuodama liaudies dainas, labai pasikeitusios publikos reakcijos nejaučiu – juk šių dainų pasiklausyti ateina žmonės, kurių vertybės sutampa su manosiomis. Yra nemažai jaunimo, kuris dainuoja, šoka, domisi folkloru, ieško savo šaknų. Be abejo, daug kas ir pasikeitė. Atvirumas pasauliui, globalizacija turi ne vien teigiamų savybių. Pasaulis – platus, ir kartais puolama stačia galva į užjūrius. Daugybė žmonių ilsėjosi Egipte, lankėsi Paryžiuje, bet niekada nebuvo Kernavėje.
Kurį laiką judu su vyru, dirbusiu ambasadoriumi Graikijoje, gyvenote Atėnuose. Ar graikai taip pat puoselėja, moka ir mėgsta savo dainas?
O taip, graikai savo tautines vertybes labai saugo. Tautinių švenčių jie turi tikrą galybę, per visas šventes taksi automobiliai padabinti Graikijos vėliavėlėmis. Kavinėse ir restoranuose aidi tradicinė graikiška muzika, graikai dievina tautinius šokius. Mes, lietuviai, dažnai mėgstame sakyti, jog esame archajiškų tradicijų puoselėtojai, o senoji Europa jau pamiršo savo šaknis. Taip, mes esame labai turtingi savo paveldo, labai įdomūs, tačiau vengiame džiaugtis tuo, ką turime, vengiame afišuoti mūsų savitumą. Lietuvis labiau linkęs ne demonstruoti savo išskirtinumą, bet pritapti, pasidaryti „kaip visi“, tačiau mes pasauliui esame įdomūs savo savitumu, istorija, papročiais, folkloru, tradicine virtuve.
Kas ateityje laukia mūsų liaudies dainų, mūsų folkloro?
Neišvengiamai visa tai palaipsniui nyks. Atskirų ansamblių repertuaruose folkloras gyvuos, tačiau labai svarbu, ar bent jo fragmentus išsaugosime savo buityje, šeimose. Ar mokėsime ir norėsime uždainuoti lietuvišką dainą plaudami lėkštes virtuvėje, susėdę užstalėje, vakarodami? Smagu, kai šeimos dar sugeba dainuoti. Ir tikrai nėra bebalsių, beklausių žmonių.
Ar jūs turite savo mokinių, rengiate pamainą?
Aš esu vadinamoji pirma karta nuo žagrės: mačiau, kaip pjautuvais buvo kertami javai, vaikus auginau be „pampersų“. Spėjau dalyvauti daugybėje tradicinių procesų, girdėjau dainą ne scenoje, bet kaimo pirkiose. Per trumpą laiką daug kas pasikeitė. Bet ir dabar yra dainuojančiųjų: pasižiūrėkite, kiek gražaus jaunimo sugužėjo į mūsų tautinius atlaidus – Dainų šventę. Pamainos sau tikrai nerengiu ir neauginu – bus kiti žmonės, jie supras, jaus ir dainuos kiek kitaip. Mes visi esame vieninteliai ir unikalūs, savaip gražūs ir ypatingi. Ir dainos dvasią kiekvienas perduoda savaip.
Esate drąsi eksperimentatorė. Kažkada dainavote su grupe „Žas“, dalyvavote įvairiuose televizijos projektuose. Kas tai – tiesiog kūrybinis „bliuzas“ ar bandymas folklorą priartinti prie jaunimo, suteikti liaudies dainai naują, netikėtą skambesį?
Dainuodama folklorines dainas, aš nelabai judinu žemę. Tie, kurie skrieja aplink mane, kuria tą kūrybinį sąmyšį. Jei tas skriejimas ir sąmyšis atneša įdomų rezultatą, aš labai patenkinta. Be abejo, visi tokie bandymai suteikti folklorui kitokį drabužį nėra tik meniniai ieškojimai, bet ir būdas senąją dainą įdomiai atskleisti jaunimui. Tai, ką sumanėme su Petru Vyšniausku, grupėmis „Žas“, „Rebelheart“ ir daugybe kitų atlikėjų, iš tiesų padėjo atskleisti folkloro turtus ir parodyti, kad jie įdomūs ir derantys prie nūdienos gyvenimo.
Neseniai jūsų darbai buvo įvertinti itin aukštu apdovanojimu – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. Tąkart labai kukliai kalbėjote, kad premiją gavote ne jūs, bet senoji lietuvių kultūra ir daina.
Ir šiandien aš taip pat manau. Aš nieko nesukūriau – viskas jau sukurta, tik dainuoju dainas, kurias turi mokėti kiekvienas lietuvis. Gal aš dainuoju truputį geriau, gal dainų moku daugiau nei kiti. Gal geriau pažįstu mūsų senąją kultūrą, papročius. Gal. Tačiau mano išskirtinių nuopelnų tikrai nereikia ieškoti.
Kokius dabar kūrybinius sumanymus puoselėjate? O gal po švenčių maratono likusią vasaros dalį ketinate skirti vien poilsiui?
Paskutiniai mėnesiai buvo labai intensyvūs. Per trumpą laiką pabuvojau keturiose valstybėse. O dar visos šventės, jubiliejiniai renginiai! Kartais taip norisi tiesiog kristi į lovą ir gerai išsimiegoti. Noriu pailsėti nuo visko – nuo žmonių, nuo minios, nuo triukšmo. Jei galėčiau nors tris dienas nieko neveikti, o tik gulėti lovoje ir skaityti detektyvus! Turiu labai gerą savybę – sugebu perskaityti kokią lengvą detektyvinę apysaką, o kitądien vėl neprisimenu. Norisi išsivėdinti galvą nuo rimtų minčių ir nieko neveikti. Jei su kažkuo ir norėčiau būti, tai tik su anūkėlėmis Liepa ir Ūla. Be abejo, yra gražių ir įdomių ateities planų, tačiau nenoriu išsiduoti. Jūs užrašysite mano žodžius, ir jie jau taps įsipareigojimu. Geriau šįkart apsieisime be jų.
Išgyvenote nelengvų išbandymų laikotarpį, tačiau net sunki liga neprivertė jūsų ilgesniam laikui pasitraukti nuo scenos. Iš kur semiatės jėgų sunkiausiomis akimirkomis?
Viskas ateina ir viskas praeina. Kartais ateina, aplanko ir palieka, o kartais – nusineša. Viskas Dievulio valioje. Kaip bus, taip bus. Tarp chemoterapijos seansų vis stengdavausi pasirodyti scenoje, toliau daryti tai, ką visada dariau. Jei būčiau užsileidusi, susigūžusi į kampą ir virkavusi, būtų buvę tik blogiau. Kai suvoki, kad kitą dieną tavęs gali jau nebebūti, stengiesi nesustoti. Sustojimas gali būti pabaiga. Visiems norėčiau palinkėti, kad būtų kaip toje Vytauto Kernagio dainoje – „mūsų dienos – kaip šventė“. Gyvenimas labai gražus, o kiekvienas žmogus, kuris atėjo į šį pasaulį, atėjo tikrai ne veltui. Jis turi padaryti labai daug gražių darbų. Turi palikti bent tris, o dar geriau – penkias atžalas, jas gražiai užauginti. Tai – pati svarbiausia mūsų misija žemėje.
Teigiate, kad šeima turi būti gausi. Ar ir pati tokią turite?
Trys vaikai – Rima, Skomantas ir Tautvilas – gimė vienas po kito. Labai norėjau penkių vaikų ir neabejoju, kad būtume užauginę, tačiau medikai dėl tam tikrų priežasčių griežtai patarė mudviem su vyru jų daugiau neturėti. Taigi užauginome vieną dukrą ir du sūnus, tačiau apie savo šeimą aš nelinkusi detaliai pasakoti. Jei ką nors norite sužinoti, tai ir paklauskite ne manęs, o mano šeimos narių. Nedvejodama galiu pasakyti tik tiek – mano šeima yra pati gražiausia, pati puikiausia pasaulyje, o aš – labai laimingas žmogus.
Kai tarėmės susitikti, paaiškinote, kad rytoj negalėsime, nes atvažiuoja jūsų anūkėlė Liepa. Daug laiko skiriate anūkei. Ar jau turite ir daugiau vaikaičių?
O taip, rytoj mudvi su Liepa šiame bute tiesiog skrajosime. Žaisime, tvarkysimės, vėl dūksime. Ji – labai linksma, guvi mergaitė. Be to, turiu dar vieną anūkėlę – Ūlą, kuriai tik keturi mėnesiai. Abi anūkėles man padovanojo duktė Rima. O štai sūnūs (Tautvilas – skulptorius, Skomantas – karininkas) kažko delsia, neveda. Nors aš ir geruoju, ir piktuoju raginu, kartais supykus juos net tautos gėda išvadinu (juokiasi). Sakau: Tėvynė jūsų sūnų ir dukterų laukia!
Dabar – pats vidurvasaris, o užtikome jus namuose Vilniuje. Ar nekyla noras lėkti kur noras į Dzūkiją, gimtąjį Lazdijų rajoną, prie tenykščių ežerų?
Jei jau aš susirengiu kur nors važiuoti, stengiuosi ten pabūti ilgiau, o ne vieną ar dvi dienas. Dainų šventė baigėsi, tačiau renginių ir toliau nestinga. Šią savaitę net dukart turėsiu važiuoti prie jūros, dainuosiu Klaipėdoje ir Palangoje, taip pat dalyvausiu pasitarime Vilniuje. Tiesiog nėra kada nuvažiuoti į tėviškę, kad ir kaip norėčiau. Dabar ten dažniau sūnūs nuvažiuoja, bet ir aš šią vasarą kaip nors išsiruošiu į savąją Dzūkiją.
