Apie: Neringa Čereškevičienė (43 m.) baigė tuometinę Valstybinę konservatoriją televizijos režisūros ir aktorinio meistriškumo kursą. Nuo 1990-ųjų ji LTV laidos ir estetinio lavinimo mokyklėlės “Tele - bim - bam” įkūrėja, koncertinės grupės vadovė. 12 metų rengia “Tele - bim - bam” vasaros stovyklas. Su savo grupe išleido šešis albumus. Neseniai pasirodė septintasis su roko operos “Voro vestuvės” įrašu. Šiemet su kitomis dešimčia šeimų pelnė Šeimos ambasadorės titulą. Ištekėjusi. Su vyru Alfredu augina tris vaikus: dukrą Kotryną (16 m.), Justą (15 m.) ir Rapolą (6 m.).

- Ar Jūsų vaikystė buvo tokia pat smagi, kokią dabar kuriate auklėtiniams, laidos dalyviams ir žiūrovams?

Ankstyvosios vaikystės nelabai prisimenu. Nebuvau kompiuteriukė, kuri uoliai kaupia informaciją. Ji praėjo smagiai. Lankiau darželį. Beje, lygiai tokį pat, kokį dabar lanko mano sūnus Rapolas. Čia išliko tie patys žaislai, gal tik lovelės dabar naujos. Buvau darželio lyderė. Tuomet pradėjau rengti pirmuosius miuziklus. Dar stačiau spektaklius ir rengiau koncertus.

Piešdavom į savo renginius bilietus. Viskas buvo gerai. Turėjau mamą, močiutę, senelį, brolį. Viską, ką turiu ir dabar. Man buvo labai sunki paauglystė - sudėtinga buvo pačiai su savimi susitarti. Pradėjo reikštis tie visokie hormonai ir aš jau nebesupratau, kas čia vyksta. Bet ir tai praėjo.

- Neseniai buvote paskelbta Lietuvos šeimos ambasadore. Esate labai užimta moteris: televizijos laida, mokyklėlė, vasaros stovyklos, vaikų grupė, renginiai. Ar per tokį darbo krūvį pakanka laiko Jūsų gausiai šeimai?

Aš iš tiesų daug laiko skiriu šeimai ir man ji - svarbiausia. Taip pasakiau ir atsiimdama apdovanojimą. Manęs šis apdovanojimas neįpareigojo naujoms pareigoms. Tiesiog mano veikla sutapo su tuo, ką dariau iki šiol. Aš kuriu šeimyninę laidą, organizuoju šeimynines stovyklas, skatinu šeimyninį bendravimą. O mano šeima visuomet šalia. Mes visi gyvename ir dirbame kartu.

Kažkada buvo sunku. Kaip aš pavydėdavau toms mamos, kurios per pirmuosius koncertus globodavo vieną savo augintinį: paguosdavo, sušukuodavo, už rankos palaikydavo. O maniškiai viską nuo mažų dienų išmoko daryti patys. Man pačiai reikėdavo ruoštis koncertams, tačiau maniškiai išaugo labai savarankiški. Ir dabar verčiamės kaip išmanom. Kai ekonominė situacija sunki, picų nevalgom, pati verdu sriubas ir... gyvenam.

- Kaip toks darbo ir rūpesčių krūvis veikia Jūsų sveikatą?

Dar niekada nebuvau tokia sveika, kaip dabar.Turiu labai seną bėdą - mažakraujystę. Privalau vartoti vaistus ir burokėliais jos nepagydysi. Tris mėnesius nebevalgau mėsos. Valgau daug žuvies, juodos duonos. Man pačiai tai labai netikėta, nes visą laiką buvau mėsėdė. Prieš gerą pusmetį perskaičiau knygą “Lengvas būdas lieknėti”, kurioje buvo labai daug blogos informacijos apie mėsą. Tiesa, man tai nepadarė įspūdžio. Tačiau netrukus aš smarkiai apsinuodijau mėsa. Tą naktį, kai “miriau”, man pasigirdo balsas: “Tu daugiau nevalgysi mėsos”, - juokauju. Savaitę man natūraliai nesinorėjo jokios mėsos. Nuo to laiko aš jos nebevalgau.

- O kaip Jūsų kraujas, kuriam stiprinti reikalinga jautiena?

Dar nebuvau tikrintis, bet netrukus nueisiu. Dar turiu stuburo problemų - išvaržą. Tačiau dabar nugaros skausmai aprimo.

- Dažniausiai apie motinystę kalbama pakiliai. Tačiau ką reiškia išnešioti, pagimdyti, žindyti naktimis tris vaikus?

Tai reiškia viską. Tam reikia sutelkti visas fizines ir psichines jėgas. Ypač sunku išnešioti vaiką - gimdymas prieš tai niekis. Man pasisekė. Fredis labai daug padėjo ir padeda. Jis iš savo šeimos atsinešė labai stiprų atsakomybės jausmą. Tai paveldėjo ir mūsų vaikai, nors niekas jų to nemokė. Jie sako: “O, mūsų šeima”.

- Tačiau kaip, su Jūsų aktyvumu, temperamentu praėjo paskutinieji nėštumo mėnesiai, naktys ir dienos prie kūdikių lovelės?

Važiavo stogas. Sakoma, kad pagimdžiusi moteris yra viena koja ant mirties slenksčio. Aš tai patyriau fiziškai. Pagimdžiusi Rapolą vieną dieną vos nenumiriau. Man pakilo temperatūra, paaštrėjo pieno problemos ir pasijutau visiškai bejėgė. Negalėjau net paskambinti. Apėmė visiška neviltis ir anemija. 


Numojau į viską ranka. Tačiau paskutinę akimirką prabudo savisaugos instinktas ir šiaip ne taip nušliaužiau iki telefono. Sunku sulaukti savo kūdikio pirmosios šypsenos, atpažinimo ženklų, tačiau jo auginimas yra prasmių prasmė.

- Ką Jūs galvojate apie nuolat Lietuvoje sklandantį grasinimą uždrausti abortus.

Tai yra kraštutinumas. Negaliu toleruoti drastiškų priemonių. Būdama šeimos ambasadore negalėčiau visiškai agituoti abortų uždraudimo, ignoruoti gėjų norą sukurti šeimas. Aš pati dar sau neatsakiau į klausimą, kas tai yra: ar čia yra gamtos klaida, ar ne. Taip ir su abortais. Aš taip nedaryčiau, bet gyvenimas yra nenuspėjamas.

- Ar su vyru planavote šiais laikais gausią - trijų vaikų - šeimą? 

Ne, gimė Kotryna ir Justas - idealu mergaitė ir berniukas. O Rapolas pats prisišaukė į šį pasaulį. Jis man ėmė sapnuotis ir tik gerokai vėliau pajutau, kad esu nėščia. Taip mes tapome daugiavaike šeima. Mano Kotryna kartais pasiklausia, ar mes dar turėsime vaikų. Jai baisu, kad daugiavaikė šeima yra asociali.

- O kaip prasidėjo Jūsų šeimos istorija?

Nuo meilės. Dirbdama vaikų ir jaunimo redakcijoje netikėtai gavau užduotį sukurti filmą apie roko grupę “Volis”, kurioje gitara grojo Fredis. Nustebau, nes iš metalo grupių žinojau grupę AC/DC. Vėliau vienas kitam prisipažinome, kad tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Fredį sužavėjo vėjyje besiplaikstantys mano plaukai, o mane - vyriškos, puikiai gitarą valdančios rankos. Ir taip mes jau 17 metų kartu.