Kūryba – stiprus užnugaris
“Kažin ar kam nors bus įdomus mano gyvenimas? Geriau pakalbėkime apie savęs atradimą, realizavimo galimybes, apie tai, kaip moteriai įveikti krizes”, – sako Gražina. Ne, ji ne gydytoja ir ne psichologė, ne socialinė ir ne moterų krizių centro darbuotoja. Gražinos Kriaunevičienės vardą žino daugelis rankdarbius mėgstančių moterų, mat ji skiautinių atgimimo Lietuvoje įkvėpėja, Vilniaus skiautinių klubo “Urtė” įkūrėja ir ilgametė jo narė, tiesa, dabar, juokauja ji, “išėjusi akademinių atostogų”.
Daugumai ši moteris žinoma kaip puiki pedagogė, per dvidešimt metų dirbanti ir mokanti atrasti kūrybos džiaugsmą Vilniaus siuvėjų ir automechanikų mokyklos moksleives.
Gražinos svajonė buvo didelė, graži ir gausi šeima, tačiau... Ji atvirai prisipažįsta, jog gyvenime buvo visko: ir džiaugsmo, ir skausmo, ir... krizių. Bet kuriai moteriai visada gera ir saugu, kai turi tvirtą užnugarį, kai turi į ką atsiremti, iš ko sulaukti pagalbos užklupus gyvenimo išbandymams ir nelaimėms. Deja, Gražina tokio užnugario neturėjo – išsiskyrusi su vyru viena augino sūnų. Tad jos užnugariu tapo kūryba.
“Būdavo, verkiu ir siuvu, siuvu ir verkiu. Bet kai pasiuvu ir būna gražu, širdį užlieja džiaugsmas, atlėgsta skausmas ir nerimas. Verkimas įsikniaubus į pagalvę – tik savęs alinimas. Gilus tikėjimas – dovana, tiesa, duota ne kiekvienam, kūryba – meditacija, padedanti išskaidrinti mintis, dažnai ir atrasti sprendimą, atsaką į kankinančius klausimus, mobilizuoti savyje glūdinčius rezervus”, – sako Gražina Kriaunevičienė.
Mano misija – skiautiniai
Jos vėžė Lietuvos skiautinių istorijoje yra labai gili. Prasidėjo ji 1987 m., kai Gražina, atėjusi dirbti į mokyklą, ėmė vadovauti rankdarbių būreliui. Tuo metu priemonių buvo nedaug, tad prisirinkusi audinių skiautelių su vaikais pradėjo dėlioti, kaip vėliau sužinojo, – skiautinius. Žinia, dažna moteris turi puikiai išvystytą septintąjį juslę, tad trauka buvo intuityvi – taip ji atrado naują, dar tuščią nišą savo meninei kūrybai, kurios ieškojo baigusi Vilniaus dailės akademiją ir įgijusi drabužių dizaino specialybę.
Kas bent kartą siuvo skiautinius, žino, kiek kruopštumo, kantrybės, darbo ir laiko reikia sugaišti, norint į vieną darnų siuvinį susiūti šimtus mažų skiautelių taip, kad jos suskambėtų, prabiltų. Ne paslaptis, jog mūsų pašnekovei ne kartą buvo kilusi mintis viską mesti, tačiau...
“Matyt, tai mano gyvenimo misija: ką bedaryčiau, kur bebūčiau, vis galvoju apie skiautinius, vis grįžtu prie jų...” – prisipažįsta Gražina. Nuostabu, kad būtent į šią moterį buvo kreiptasi pagalbos, kai Lietuvai reikėjo sukurti skiautinį – dalį didelio bendro visų pasaulio šalių skiautinio, kuris buvo UNESCO projektas. Tada Gražina sužinojo, jog skiautinių siuviniais domisi ne ji viena – taip 1991 m. Vilniuje buvo įkurtas pirmas Lietuvoje skiautinių klubas “Urtė”.
Meilė skiautiniams neleido nurimti, vertė tobulėti, domėtis, bandyti, įvaldyti vis naujas šio meno technikas, daryti kažką kitaip, daug originaliau, kartu propaguoti šį meną. Gražina Kriaunevičienė noriai dalijosi sukauptomis žiniomis su klubo moterimis, organizavo kursus skiautinių mėgėjoms ne tik Vilniuje – ji vyko visur, kur tik buvo kviečiama.
1987 m. menininkė išleido pirmąją lietuvišką knygą apie skiautinius “Dėk skiautę prie skiautės”, o pernai skiautinių mėgėjas pradžiugino išsamesne, spalvingesne knyga apie senuosius Lietuvos skiautinius tuo pačiu pavadinimu, kurioje sudėta kantriai rinkta medžiaga. “Patirtį rašyti jau turėjau. Dar mokydamasi Dailės akademijoje pradėjau rengti žurnale “Jaunimo gretos” mados skyrelį, kurį vedžiau devynerius metus. Šis darbas išmokė išgryninti mintis, susikoncentruoti, apibendrinti, dirbti su literatūra. Tai buvo savotiškas institutas, kuris man suteikė ir drąsos, ir jėgų”, – pasakoja knygų autorė.
Vienu gražiausių savo gyvenimo etapų ji įvardija pusantrų metų, kai Vilniaus senamiestyje turėjo nuosavą skiautinių galeriją. Tuomet moteris jautėsi dvasiškai stipriausia, matė savo gyvenimo prasmę. Deja, vien iš rankdarbių sunku pragyventi: darbas kruopštus, turi išlieti daug prakaito, kad jis būtų meniškas, o pinigo tiek nepaimsi, kiek jis vertas.
Būtent todėl savo darbų ji niekada ir neskaičiavo – juk lygiaverčiais negali laikyti siūto pagal užsakymą ir to, kurį kūrė įkvėpta meninio polėkio. “Ne skaičius svarbus, svarbi visuma”, – sako Gražina Kriaunevičienė. Jos praeityje net septynios autorinės parodos, grupinės parodos užsienyje, kasmetės teminės skiautinių klubo “Urtė” parodos.
Skiautiniai – Lietuvos praeitis
Pastaruosius gyvenimo metus moteris vadina “Skiautinių laiku”. Jis įprasmina laiką, atiduotą kūrybai: personalinės parodos ir senųjų Lietuvos skiautinių parodos Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje atidarymui, originalios darbužių kolekcijos kūrimui, trečiosios knygos apie skiautinius “Dėk skiautę prie skiautės” rašymui ir išleidimui.
“Daug negalvojau: tiek paroda, tiek kolekcija turi tą patį pavadinimą “Skiautinių laikas”. Visi metai – juodo darbo, bet aš esu labai patenkinta. Daryti sau man jau nebeįdomu, norisi prasmės – palikti kažką vertingo po savęs, – sako Gražina Kriaunevičienė ir stebisi: – Kažkodėl nuolat kartojama: “Skiautiniai – netradicinis menas.” Taip nėra! Skiautiniai į Lietuvą neatkeliavo iš Amerikos – mūsų prosenelės juos siuvo labai seniai.“
Siekdama tai įrodyti, ji šalia savo autorinės parodos surengė senųjų Lietuvos skiautinių parodą. Lankėsi pas senoles, teiravosi daugelyje muziejų, kurie tik Gražinos smalsumo dėka sužinojo savo lobynuose turintys skiautinių, kurtų auksarankių prieš pusantro šimto metų. Jie buvo siuvami taip, kaip daug kur – iš taupumo, tačiau tuo pat metu kiekviena jų kūrėja galvojo, kaip suderinti spalvas, kaip dailiau išdėlioti ornamentus.
Gražina ypač džiaugiasi susipažinusi su kai kurių darbų autorėmis, kurios dar mažos būdamos siuvo skiautinius. Jos pasakojo, kad skiautelių siuvimas buvęs ne tik laisvalaikis, bet ir savotiškas auklėjamasis darbas. Todėl ir dabar kalbėdama apie kūrybos procesą Gražina Kriaunevičienė ragina sekti protėvių pavyzdžiu: įtraukti savo vaikus, kad šie nuo mažumės suprastų, jog daug ką galima padaryti vos ne iš nieko, kad užaugtų subtilesni, dėmesingesni, mokėtų kūrybiškai žvelgti į pasaulį, o ne būtų grubūs cinikai vartotojai.
Įsiklausykime į save...
“Kūryba – savęs klausymasis, būdas išlieti savo vidų, nesvarbu, ką darytume: puoselėtume gėlių darželį, gamintume valgį ar iš senų drabužių persiūtume naujus. Daugelis eina paprasčiausiu keliu – perka masinės gamybos, ne pačios geriausios kokybės kiniškus gaminius, kuriais užtvindytos visos parduotuvės, nors beveik viską galime sukurti pačios, taip įprasminti ir atrasti save. Kūryba – būdas išlaisvinti save, lengviau pritapti prie esamos situacijos. Psichologų teigimu, psichologiškai sveikas žmogus yra tas, kuris nesunkiai prisitaiko prie esamų gyvenimo sąlygų”, – pasakoja savo gyvenimo išmintį moteris.
Į Gražinos Kriaunevičienės vedamus skiautinių siuvimo, aksesuarų darymo kursus ateina keturiasdešimtmetės... ruoštis senatvei. Siuva skiautinius, velia, kuria įvairius papuošalus, siuva lėles, daro rankdarbius su tirpia vandenyje plėvele. Žinia, dažnas rankdarbis reikalauja nemažų finansinių investicijų, tačiau patirta kūrybos ekstazė, palaima atsveria visus pinigus.
“Dažna moteris net nežino, kiek joje glūdi potencialo, kiek ji visko sugeba, – pastebi Gražina ir pabrėžia, kad būtina pristatyti padarytus darbus. – Paroda – tai lyg praeito etapo įprasminimas, apibendrinimas to, ką patyrei, suvokei, išmokai, savotiška pakopa, po kurios prasideda kita, kokybiškesnė, aukštesnė tiek kūrybos, tiek dvasinio gyvenimo pakopa.”
Dabar esu laiminga
Peržengusi gyvenimo brandos slenkstį Gražina Kriaunevičienė netveria džiaugsmu: mėgstamas darbas, mielas pomėgis, išsipildžiusios svajonės ir planai, visai neseniai gimusi anūkėlė...
“Dabar aš iš tiesų esu laiminga. Tai nuostabus laikas, kai tikrai pažįstu save, tad esu sau atlaidesnė, daug nereikalaujanti, dažniau stengiuosi įsiklausyti į save.
Amžius man leidžia gyventi pagal atmetimo principą: bendrauti su kuo noriu, daryti, ką noriu, žiūrėti ir skaityti, ką noriu. Anksčiau labai mėgau knygas, tačiau porą metų negalėjau net į rankas jų paimti, moteriškų žurnalų nekenčiu – tuščias laiko gaišimas, o dabar nekantrauju, kada grįžusi namo į rankas paimsiu Clarissos Pinkola Estes knygą “Bėgančios su vilkais” – nuostabi knyga, verta paskaityti visoms”, – sako mūsų pašnekovė.
Didžiausia gyvenimo vertybe ji laiko šeimą. Mažoji anūkėlė, kurią pavyzdinga močiutė kasdien ryte eidama į darbą ir vakare bent po pusvalandį panešioja, pabendrauja – begalinis džiaugsmas, išlaisvinęs galingą vidinės energijos potencialą. Po metų kitų Gražina Kriaunevičienė jai tikrai paseks pasaką apie Raudonkepuraitę, o dabar tai vienas originaliausių menininkės sumanymų – lėlė “išverstukė”.
“Gyveno graži mergaitė Raudonkepuraitė. Kartą ją mama išsiuntė aplankyti – ko? Senelės. Tačiau nenaudėlis vilkas mergaitę aplenkė ir jos senelę suėdė, o vėliau ir ją, Raudonkepuraitę. Bet atbėgo medžiotojai, vilką nušovė ir iš jo pilvo išėmė ir senelę, ir Raudonkepuraitę, – šypsosi skiautininkė ir rodo, kaip viena lėlytė su miklių pirštų pagalba virsta ir Raudonkepuraite, ir senele, ir vilku. – Tai vienintelis mano darbas, kurio autorystė tikrai priklauso man.”
