Tas bruožas ypač praversdavo sovietmečiu, kai virš P. Stausko vadovaujamų kultūros sričių imdavo kauptis juodi debesys. Nuo 1951 iki 1988 metų Petras Stauskas buvo bene svarbiausio Lietuvos meno lobyno – M. K. Čiurlionio valstybinio dailės muziejaus direktorius.
Protingo ir patriotiškai nusiteikusio vadovo dėka čia buvo išsaugotos itin vertingos nepriklausomos Lietuvos kolekcijos, kurias kituose muziejuose buki bolševikų statytiniai pokariu naikino; tarkim, tame pačiame pastate veikusiame Istorijos muziejuje direktorius demonstratyviai įsakė valytojoms plauti grindis prieškario Lietuvos vėliavomis...
Šalia vadovavimo muziejui, Petras Stauskas 1963-1977 metais buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, taip pat liejo puikias akvareles, tapė, rengė savo kūrybos parodas, o vasarą įkvėpimo ieškodavo Aukštaitijos gamtoje.
Sėkminga inžinierės ir menininko sąjunga
„Pas Petrą Stauską net Stalino laikais rasdavo darbą tremtyje pabuvoję menininkai, nes jis ir pats patyrė šitą dalią. Tarybiniais laikais buvo viešinama tik dalis Petro biografijos – kad buvo 16-osios lietuviškos divizijos karys, dalyvavo Antrajame pasauliniame kare“, - primena jo žmona Aldona Stauskienė.
Beveik keturiolika metų už savo vyrą jaunesnė moteris – buvusi inžinierė. Šiaulietė mokytojų dukra Aldona Kazlauskaitė, ištekėjusi už menininko, prisiėmė visą namų ūkio naštą. Bet ji tuo nesiskundžia: „Stauskas buvo labai nepraktiškas, parduotuvėn gal net kojos įkėlęs nebuvo. Tačiau geraširdis, švelnaus būdo, tipiškas aukštaitis. Kai ištekėjau, kartu su mumis gyveno mano tėvai. Iš kokios tolimos kelionės grįždamas Petras man ne visada lauktuvių parveždavo, o močiutės niekad neužmiršdavo.“
Baigusi Kauno politechnikos institutą, Aldona Stauskienė visą gyvenimą dirbo gamyboje – buvo trikotažo fabriko „Gegužės 1-oji“, vėliau pervadinto „Gija“, siuvimo cecho viršininkė. Tai nesutrukdė užauginti dukrą Jurgą, irgi dailininkę, dirbančią muziejuje, ištekėjusią už žinomo tapytojo Prano Griušio. Dabar ponia Aldona džiaugiasi gimnaziste anūke Gabriele, kurią dar spėjo palepinti ir senelis Petras Stauskas.
Gyvenimas – kaip veiksmo filmas
Petras Stauskas – 1863 metų sukilimo dalyvių ainis. Jis gimė 1919 metų birželio 20 dieną Tolovkos kaime, Samaros gubernijoje, Rusijoje, kur buvo ištremti jo proseneliai, tarp jų ir poeto Antano Vienažindžio mūza Rožė Stauskaitė. Tremtiniai stepėje įkūrė tris lietuvių kaimus: Čiornaja Padina, Litovka ir Tolovka, kuriuose XX a. pradžioje dar buvo gyva lietuvybė. 1922 metais Stauskų šeima sugrįžo į Lietuvą.
Jiems pavyko įsikurti tėvų žemėje Jaskoniškėse, Zarasų apskrityje, kur caro valdžia į sukilėlių ūkius buvo atkėlusi rusų kolonistus. 1939-aisiais baigęs Rokiškio J. Tumo-Vaižganto gimnaziją, Petras Stauskas mokėsi Kauno atsargos karininkų mokykloje, 1940 metais išlaikė egzaminus į Kauno dailės institutą.
Karo mokyklai išsikėlus į Vilnių, perėjo mokytis į sostinės Dailės institutą, buvo iš karto priimtas į antrą kursą. Tačiau 1941 metų birželio 14-oji juodu brūkšniu perbraukė jaunuolio ateitį. Jis buvo suimtas ir ištremtas. Karui prasidėjus, P. Stauskas atsidūrė už Uralo, lageriuose Sverdlovsko srityje, kur žuvo daugybė Lietuvos inteligentų.
„Petrą išvežė vietoj jo bendrapavardžio giminaičio – architekto Vlado Stausko ir dailininkės Jūratės Stauskaitės tėvo. Nors neatitiko nei vardas, nei amžius, niekam tai nerūpėjo“, – prisimena vyro pasakojimus Aldona. Ypač jai įstrigusi Petro išgyvenimo lageryje istorija.
„Kartu kalėjo dailininkai Vytautas Bičiūnas, Petras Krivickas ir Adomas Smetona. Smetonos narai buvo virš Petro. Kartą jis jam pasakė: jeigu aš šiąnakt mirsiu, mano pagalvėje paslėpti geri batai, pasiimk juos sau. Paveldėjęs Adomo Smetonos batus, Petras Stauskas juos iškeitė į... stiklinę machorkos, kuri lageryje buvo aukso vertės. Iš rūkalių už suktinę jis gaudavo po gabalėlį duonos ir taip atsigynė nuo bado mirties.“
1943 metų kovą jį paleido, nes lageryje dirbęs komunistas prižiūrėtojas, kilęs iš Dusetų, paliudijo, kad čia tikrai „ne tas Stauskas“. Atgavęs laisvę būsimasis dailininkas Žemutiniame Tagile gaudė žuvį, paskui buvo mobilizuotas į 16-ąją lietuviškąją diviziją. Su ja perėjo visą Lietuvą iki Tauragės, prie Katyčių ties Tilže buvo kontūzytas. Kapituliavus Berlynui, Petrui Stauskui karas dar nesibaigė.
Su karo ligoninės sąstatu jis buvo nuvežtas Mandžiūrijon kariauti su japonais. 1946-aisiais buvęs studentas demobilizuojamas ir pagaliau vėl tęsia dailės studijas Vilniuje. Jas baigęs 1950 metais, Petras Stauskas dirbo Kauno srities Meno skyriaus viršininku, o 1951-ųjų kovą buvo paskirtas Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus direktoriumi.
Sugebėjo tarnauti Lietuvai
Nors muziejus buvo griežtai kontroliuojama ideologinė įstaiga, Petrui Stauskui vadovaujant jis išliko viena svarbiausių Lietuvos kultūrinio ir meninio paveldo saugyklų. Permainų audrose M. K. Čiurlionio dailės muziejus paėmė saugoti ryškius Lietuvos valstybingumo ženklus – Valstybės apdovanojimų rinkinį iš Prezidento kanceliarijos, visą Lietuvos pinigų kalyklos turtą, daugybę visuomeninių organizacijų vėliavų, aukščiausių sportinių apdovanojimų ir kitų brangiausių tautinių relikvijų.
„Stauskas muziejuje rado puikius darbuotojus, smetoniškus inteligentus, iš kurių labai daug išmoko. Jis gražiai bičiuliavosi su muziejaus įkūrėju Pauliumi Galaune, artimai bendravo su tokiomis iškiliomis kultūros asmenybėmis, kaip Ieva Aleksienė, Valerija Čiurlionytė-Karužienė, Rimutė Jablonskytė-Rimantienė, Petras Tarasenka, Kazimiera Kairiūkštytė-Galaunienė“, - prisimena Aldona Stauskienė.
Vadovaujant Petrui Stauskui, muziejus išaugo, atsidarė jo filialai ne tik Kaune, bet ir kituose miestuose. Tačiau administracinis darbas jam niekada nebuvo svarbesnis už kūrybą. Savo garsiojo aukštaitiško lengvumo dėka jis sugebėjo suderinti abi sritis. Nuo 1952 metų dailininkas aktyviai dalyvavo parodose, kurios jį netrukus išgarsino kaip įžvalgų portretų meistrą, subtiliai pagaunantį nuotaiką akvarelininką, puikiai įvaldžiusį įnoringą liejimo techniką.
Dailininkas tapė ir aliejumi. Daug jo akvarelių yra įsigiję kūrybos gerbėjai, likusiu kūrybos palikimu rūpinasi šeima. Plati Stauskų giminė birželį pagerbs savo nusipelniusį gentainį. „Dusetų galerijos vadovas Alvydas Stauskas, mano vyro pusbrolio sūnus, organizuoja Petro Stausko vardo plenerą. Birželio 20 dieną ten bus atidaryta plenero darbų paroda ir surengtas jo 90-mečio paminėjimas. Taip Petras Stauskas tarsi dar kartą sugrįš į savo numylėtą Aukštaitiją“, - pasakoja menininko našlė.
