Pasak vieno britų dienraščio, mums, lietuviams, neįtikėtiną įspūdį daro „įgijusieji patirties užsienyje“, todėl ir į prezidentus renkame išeivius ir svetur besidarbuojančius. O tautiečiai veržiasi iš Lietuvos ieškodami geresnio gyvenimo, nuotykių, patirties, meilės... Apie tai, kaip gerai užsienyje, kalbame daug. Tačiau retai išgirstame apie į Lietuvą imigravusius, mūsų šalį pamėgusius kitataučius – tarsi jų nebūtų.

L. Radkė, dvidešimt dvejų metų vokietė, į Lietuvą prieš kelerius metus atvyko pagal Europos Sąjungos savanoriavimo programą (European Voluntary Service) ir kaip mat įsimylėjo mūsų šalį. Mergina ne tik išmoko lietuviškai, bet ir pasirinko baltistikos studijas viename savo šalies universitetų. Lisa TIESAI prisipažino, jog Lietuva pakeitė jos gyvenimą.

Visi lietuviai pakvaišę kaip „LT UNITED“

- Pradėkime paprastu klausimu: kodėl? Kaip Lietuva atsirado tavo žemėlapyje?

Šito aš niekaip nesuprantu – lietuviai nuolat manęs klausinėja: kodėl pasirinkau Lietuvą, kodėl aš taip atkakliai mokausi lietuvių kalbos, kodėl man įdomi jūsų kultūra. Tarsi negalėtų patikėti, kad kažkas nuoširdžiai domisi jų šalimi ir, rodos, daugeliui lietuvių tai buvo didžiausia staigmena. Man pasirodė, kad lietuviai kiek pesimistiškai žiūri į savo tėvynę. Aš visiems mėginau paaiškinti, kad Lietuvoje įdomu, kad čia yra ką pamatyti, o jie žiūrėdavo į mane su nuostaba veide.

- Bet juk kažkur turėjai išgirsti apie Lietuvą? Be to, tai buvo gana svarbus sprendimas – juk savanorystei buvai nutarusi skirti ištisus metus...

- Taip, viskas buvo apgalvota. Iš pradžių planavau keliauti į vieną Skandinavijos šalių, bet dėl tam tikrų priežasčių nepavyko, ir savanoriavimo organizacija man pasiūlė Rytų Europą. Nežinau kodėl, bet peržvelgiant šalių sąrašą iškart užkliuvo Lietuva. Pradėjau domėtis.

Pirmieji dalykai, apie kuriuos sužinojau, buvo: daugybė ežerų, nedaug gyventojų ir... LT UNITED... Išties nusprendusi keliauti į Lietuvą prisiminiau, kad Eurovizijos dainų konkurse mačiau tą pakvaišusią grupę. Mano draugai juokaudami vis kartojo: „Lisa, ar tu matai, pas kokius žmones važiuoji?“... Bet aš buvau pasiryžusi – norėjau pažinti mažai girdėtą šalį!

- Ir nenusivylei? Koks buvo pirmasis įspūdis?

Tikrai ne! Pirmasis įspūdis? Žmonės autostradoje pardavinėja vaisius, grybus, o gatvėse šaukia vienas ant kito. Tik vėliau išsiaiškinau, kad prekyba vyksta ne autostradoje, o tiesiog tarpmiestiniuose keliuose.
Na, o išmokusi lietuvių kalbą supratau, kad tai tokia lietuvių kalbėjimo maniera... Jūs kalbate labai garsiai.

Neįgalieji buvo nedraugiški

- Minėjai, kad tau buvo paskirtas butas viename sovietinių daugiabučių. Kaip reagavai?

- Buvau apgyvendinta Kaune, Šilainių mikrorajone, kuris išties pilkas, ir daug tų daugiabučių – kaip degtukų dėžutės. Bet man patiko – kaimynai buvo nuostabūs, kviesdavosi mus į svečius, ruošdavo skanias vakarienes. Be to, gyvenau netoli neįgaliųjų dienos centro, kur man ir buvo paskirta dirbti savanore.

- Kokia buvo savanorystės pradžia?

- Centre žmonės buvo įvairaus amžiaus – nuo 18 iki 60 metų, tad iš pradžių buvo sunku, nes juk visi tokie skirtingi ir beveik nė vienas nekalbėjo nei angliškai, nei vokiškai. Man buvo pavesta padėti neįgaliesiems įvairiose veiklose: šokio, teatro, sporto, muzikos ir t. t.

Išties iš pradžių į mane visi žiūrėjo įtariai, kai kuriems prireikė net keturių mėnesių ištarti „labas“. Negalėjau suprasti – juk nėra taip sunku atsakyti. Juolab, kai aš pirma pasisveikinu. Tačiau netrukus situacija pagerėjo: po truputį pradėjau kalbėti lietuviškai ir susibičiuliavau su žmonėmis.

- Vokietijoje jau buvai dirbusi panašioje programoje, ar gali palyginti?

- Tikrai nenoriu, kad nuskambėtų arogantiškai, tačiau Vokietijoje viskas kur kas geriau organizuota. Lietuvoje neįgalieji beveik neišeina į gatvę, nes niekas jiems nepritaikyta: šaligatviai aukštais kraštais, mažai specialių autobusų. Man buvo pasakyta, kad spontaniškai nutarti eiti į kiną – negalima: viską reikia kruopščiai planuoti: transportą, maršrutą ir t. t.

Išties gaila, nes Vokietijoje neįgalieji kur kas labiau integruoti į visuomenę, o tokie dienos centrai, kaip tas, kuriame dirbau Lietuvoje, kone kasdien organizuoja išvykas į miesto centrą, koncertus, spektaklius ir t. t. Man buvo apmaudu, kad čia neįgalieji priversti leisti laiką namuose. Ir nors skelbiama, kad projekto tikslas padėti neįgaliesiems labiau integruotis - pavyzdžiui, pastatytas spektaklis buvo rodomas tik kitiems neįgaliesiems...

- Vis dėlto užsispyrei keisti dienos centro rutiną?

- Na, ji nebuvo nuobodi, tiesiog kai kuriais požiūriais skyrėsi nuo vokiškos. Buvo itin linksma ir gera rengti įvairiausius renginius, organizuoti šokių projektus viešose vietose, koncertus. Siūliau įvairiausias idėjas.

- O ar jas lengvai priimdavo?

- Ne visuomet. Per Kalėdas siūliau sugalvoti įvairių meninių užsiėmimų, o po to surengti parodą. Centro darbuotojai tik palingavo galvas ir atmetė pasiūlymą. Išties norėjau duoti daug, bet ne visada buvo leidžiama. Be abejo, ne visuomet! Dauguma centro darbuotojų buvo itin geranoriški: padėjo rengti vokiškos kultūros vakarus, organizuoti anglų kalbos pamokas ir visokiausias išvykas. Išties, nepaisant nesusipratimų, labai susigyvenau su visais neįgaliųjų centre ir kelis kartus per metus grįžtu jų aplankyti.

- Ar buvo sunku mokytis lietuvių kalbos?

- Nebuvo. Be abejo, lietuvių kalba tikrai sunki, tačiau dirbau su žmonėmis, nekalbančiais angliškai, taip pat savanoriavau įvairiuose projektuose Lietuvos kaime, kur netgi vertėjavau kitiems užsieniečiams. Man lietuvių kalba pasakiškai graži, todėl mokausi jos su didžiausiu užsidegimu.

- O kaip lietuviai reaguoja išgirdę, kad būdama vokiete, kalbi jų kalba?

- Daug kas, pastebiu, didžiuojasi, kad kažkoks užsienietis mokosi jų kalbos ir stengiasi ja bendrauti. Beje, matydami, kad dedu visas pastangas kalbėti lietuviškai, žmonės labai nori padėti ir tampa neįtikėtinai draugiški.

- Be abejo, kalba neatsiejama nuo kultūros...

- Lietuviškoji kultūra – tiesiog neįtikėtina. Tokia maža šalis, o turi tiek daug: tradiciniai šokiai, muzika, drabužiai, maistas, šventės. Vokietijoje tokie dalykai ateina tik iš Bavarijos, tad tai tik vieno regiono įtaka ir istorija, o pas jus – viskas bendra. Beprotiškai mėgstu lietuviškas šventes. Pamenu savo pirmąsias Užgavėnes – nukeliavome į Liaudies buities muziejų. Nepažįstami žmonės dalinasi duona ir degtine, šokiai, žaidimai – mes taip net nacionalinės dienos nešvenčiame. Na, nebent tik sostinėje, tačiau, mes, vokiečiai, išties kiek gėdijamės ir bijome švęsti nacionalines šventes dėl savo istorinės praeities....

- Rodos, esi tikra Lietuvos „fanė“. Ar yra, kas tikrai nepatiko?

- Girti ir agresyvūs vyrai. Be abejo, tokių pilna visose šalyse, tačiau Lietuvoje net kelis kartus buvome užsipulti dėl to, kad esame užsieniečiai.

- Tai turbūt lietuviški vyrai įspūdžio nepadarė?

- Na, nenoriu nieko įžeisti, bet tikrai ne (be abejo, išimčių yra), tačiau tas vyro tipažas – treningai ir sportinis automobilis – manęs nesuviliojo.

- O ką manai apie mūsų moteris?

- Lietuvės kur kas labiau nei vokietės rūpinasi savo išvaizda ir... labiau apsinuoginusios, netgi žiemą, kai klaikiai šalta.

- Galbūt baigusi baltistikos studijas žadi apsigyventi Lietuvoje?

- Galbūt! Dar keleri metai studijų, bet svarstau galimybę studijuoti magistratūrą Lietuvoje ir pagyventi bent kelerius mietus. Jei neišeis, noriu dirbti darbą, susijusį su Lietuva. Vokietijoje yra gana daug imigrantų iš Lietuvos ir kitų Rytų Europos šalių, norėčiau padėti jiems adaptuotis, integruotis Vokietijoje...

- Na, ir pabaigai... Mėgstamiausias lietuviškas patiekalas?

Kepta duona su sūriu ir varškė...

- Dainininkai?

- A. Mamontovas ir Jurga.

- Miestas – vieta?

Be abejo, Nida!