„Skaudi realybė, bet akivaizdi – Lietuvai buvau nereikalinga, o Šveicarija manimi susidomėjo. Gal ir gerai, kad taip viskas susiklostė... Gyvenimas nuvedė kitu keliu – svetur, bet mano tikslas nesikeičia – būti gera dainininke!“ – sako Vida. Geriau išgarsėti kad ir vėliau, nei visai likti nepastebėtai – toks ambicingos ir talentingos solistės, įsitvirtinusios didelės valstybės didelio miesto valstybiniame operos teatre, devizas. Dar studijuojant magistrantūroje Leipcige, Vidai rekomenduota rinktis operą. Pedagogai po perklausos į operetės teatrą pasakė: „Tokio balso gaila operetei.“
Vidos Miknevičiūtės karjera Vokietijoje klostosi sėkmingai; naujausias jos darbas – gegužės 18 dieną įvykęs debiutas G. Donicečio operoje „Meilės eliksyras“. Į Hamburgo valstybinę operą susirinkusi publika plojo Vidai, dainavusiai pagrindinį vaidmenį – Adiną.
Studijavote vokalą LMTA Kauno fakultete, būdama I kurso magistrante vienus metus studijas tęsėte Leipcige. Koks buvo pagrindinis motyvas, paskatinęs Jus apsispręsti apsigyventi Vokietijoje, ten kurti savo solistės karjerą ir namų židinį?
Muzika mane lydi nuo mažų dienų. Užaugau su mamos lopšinėmis, dainomis. Pirmieji žingsniai į nuostabų garsų pasaulį žengti Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijoje, mokantis groti fortepijonu pas fantastiškiausią per visą mano gyvenimą sutiktą pirmąją grojimo mokytoją, jau a. a. Ireną Šakuraitę. Mes su ja ne tik grodavom, būdavo, kad aš padainuodavau jai kokią dainelę. Mano mamytė iki šiol pamena mokytojos frazę: „Vida tikrai bus dainininkė, ji taip puikiai dainuoja.“
Deja, prieš man pradedant mokslus 4-oje klasėje, vasarą gavome žinią, kad mano mokytojos jau nebėra... Kiti grojimo pedagogai, pas kuriuos mokiausi, nesugebėjo sudominti manęs; netgi priešingai, atgrasė nuo grojimo. 10-oje klasėje nusprendžiau pasirinkti chorinio dirigavimo specialybę, nes tai buvo vienintelė galimybė gauti vieną savaitinę dainavimo pamoką.
Baigusi J. Naujalio gimnaziją, nenustojau svajoti apie dainavimą. Nusprendžiau stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto Dainavimo katedrą pas docentę Jūratę Bukauskaitę, kuri man daug davė – visada skatindavo domėtis kitais atlikėjais, nebijoti naujų atradimų su kitais pedagogais, pasisemti kuo daugiau žinių.
Tapusi magistrante LMTA Kauno fakultete susimąsčiau apie savo ateities planus. Esu dėkinga dėstytojai J. Bukauskaitei, kad paskatino mane žengti drąsų, sakyčiau, eksperimentinį žingsnį: 2003–2004 metais buvau išvykusi į Leipcigo F. Mendelsono-Bartoldžio aukštąją mokyklą pagal „Erasmus“ mainų programą.
Būdama I kurso magistrante, turėjau galimybę patobulinti savo žinias svetimoje šalyje, pažinti tenykštes studijas ir darbą, kitokį muzikos supratimą. Tie studijų metai Vokietijoje man davė daug. Supratau, kad viską turiu pasiekti savo jėgomis, nebijoti eksperimentuoti. Po metų, praleistų Leipcige, grįžau į LMTA. Deja, vėl viskas tarsi stojo į senas vėžes, neliko to polėkio, naujų vėjų. Bebaigdama savo magistrantūros studijas, supratau, kad Lietuvoje manęs nereikia.
Bandžiau laimę Vilniaus operos ir baleto teatro Operos studijos surengtame atrankos ture. Manimi susidomėjo, bet kadangi nesimokiau Vilniuje nei pas vieną įžymybe laikomą dainavimo profesorių, nesilankiau privačiose mokamose konsultacijose, mano šansai patekti į šią studiją sumažėjo iki nulio. Supratau, kad įžymūs sostinės dainininkai, tapę pedagogais, toliau savo kiemo nesidairo, nebenori matyti, kas darosi kitur, kitame mieste, kurį laiko provincija. Iš Kauno muzikinio teatro irgi jokio pasiūlymo nesulaukiau, nors jo vadovai ir dirigentai mane puikiai pažinojo.
Kadangi nuo mažens buvau užsispyrusi (ir iki šiol tokia esu), atkakliai siekianti tikslo, nepasidaviau. Radau internete, kad Vokietijoje, Drezdene, organizuojama perklausa į Ciuricho (Šveicarija) operos studiją. Pasiryžau nuvažiuoti išbandyti savo jėgų. Praėjus kelioms savaitėms po perklausos, savo elektroniniame pašte radau pakvietimą nuo 2005 metų sezono pradžios iki 2007-ųjų sezono pabaigos atvykti į Ciurichą.
Po operos studijos Ciuriche buvau pakviesta į Bazelį kaip kelių muzikinių projektų viešnia. Per visą šį laikotarpį teko nemažai laiko praleisti scenoje su žymiais dainininkais, dirbti su pripažintais dirigentais ir režisieriais, dalyvauti įvairiuose meistriškumo kursuose su garsiais profesoriais bei vokalistais. 2006 metais buvau pakviesta dalyvauti Europos muzikos akademijos festivalyje „Aix-en Provance“ Prancūzijoje.
Nuo 2008-ųjų rugsėjo esu Hamburgo valstybinėje operoje (Staatsopera).
Galbūt sunkiausia susitaikyti su tuo, kad gyvenu toli nuo namų, yra mano tėveliams Vincei ir Tautvydui Miknevičiams, broliui Gintarui. Jų palaikymo ir paskatinimo sulaukdavau kiekviename savo gyvenimo žingsnyje. Didelė konkurencija mano pasirinktoje profesijoje reikalauja daug jėgų, šalto proto, ryžto, užsispyrimo ir... poilsio. Dabar juos guodžia mintis, kad aš pagaliau jau nebe viena esu svetimame krašte, o su savo mylimu žmogumi. Vyras Žydrūnas man yra patikima atrama sunkią akimirką, kai reikia palaikymo, patarimo.
Lietuvos muzikiniame gyvenime Jūs reiškėtės gana aktyviai: dalyvavote konkursuose, dainavote kaip solistė su chorais, šiuolaikinės muzikos ir operetės festivaliuose, atlikote pagrindinę partiją Z. Bružaitės operoje miuzikle „Undinė“, parodytame prie Kauno pilies. Kas lemia tokią veiklos įvairovę – noras atrasti savo tikrąjį kelią, išbandyti viską, kas nepatirta ir nauja? Ar jau esate pajautusi, kokia muzika Jums arčiausiai širdies, kam norėtumėte atsidėti kaip solistė?
Kol dar galima, reikia išbandyti viską. Kiekvienas žanras yra įdomus, kiekvienas pasirinktas projektas atneša naujų atradimų. Tiek senovinė, tiek klasikinė, tiek šiuolaikinė muzika yra labai skirtingos savo stilistikos bruožais, dainavimo maniera. Norint gerai perteikti klausytojui atitinkamo laikotarpio muziką, reikia kruopščiai tam ruoštis, nebijoti ieškoti neįprastų niuansų. Ypatingą reikšmę teikiu tekstui, kūrinio turiniui. Mano pagrindinis tikslas – suteikti klausytojui malonumą savo atliekamu kūriniu, vaidmeniu. Jei nors mažas jo širdies kampelis suvirpės, dainininko tikslas pasiektas.
Projektas su Zitos Bružaitės opera-misterija „Undinė“ man labai reikšmingas. Tai buvo mano pirmas pasirodymas tokiame dideliame sceniniame kūrinyje; šį vaidmenį atlikau studijuodama II kurse 2001 metais, kai koncertinis variantas buvo pristatytas Kauno muzikiniame teatre. O 2007-aisiais per „Kauno miesto dienų“ šventę Z. Bružaitės opera buvo dar kartą gyvai parodyta prie istorinės Kauno pilies jau kaip sceninis kūrinys, režisuotas Gyčio Padegimo, dirigavo mano gera kolegė Danguolė Beinarytė. Tiktai šitų dviejų talentingų moterų dėka buvau pakviesta į projektą per „Kauno dienas“.
Neatsirado nė vienos Kauno muzikinio teatro solistės, kuri būtų apsiėmusi sudainuoti Undinės vaidmenį; daugeliui pasirodė per sunki Z. Bružaitės muzika. Aš sutikau iškart, vos gavusi pasiūlymą, nors ir turėjau suderinti savo trumpą išvykimą su Ciuricho operos teatru. Gavau tik 5 laisvas dienas, per kurias reikėjo spėti su režisieriumi surepetuoti visas scenas, sudainuoti Kauno publikai ir vėl grįžti prie savo darbų Šveicarijoje. Su puikiu režisieriumi Gyčiu Padegimu suspėjome viską. Džiaugiuosi šiuo projektu.
Buvo labai gražu, gera ir smagu dainuoti savo gimtajam miestui. Atsimenu vieną Zitos Bružaitės frazę po šio spektaklio: „Jaučiu, kad tą kūrinį rašiau specialiai tavo balsui – tau.“ Tai buvo didžiausias įvertinimas iš kompozitorės lūpų.
Labai mėgstu dainuoti lietuvių liaudies dainas. Tai tiesiog mano kraujyje, nes jose galiu atskleisti visą savo širdį, išsakyti ką noriu. Taip pat pastebiu, kad laikui bėgant man patinka dramatiškesni kūriniai, kuriuose reikia atskleisti tikrą skausmą ir džiaugsmą, gilius jausmus.
Ką konkrečiai dabar kaip dainininkė veikiate Vokietijoje? Norėtųsi išsamiau sužinoti, kokie koncertai, spektakliai, konkursai ir kt. užpildo Jūsų dienotvarkę?
Iki šiol jau esu sukūrusi nemažai vaidmenų tiek Šveicarijos, tiek Vokietijos scenose. Dainavau V. A. Mocarto „Užburtojoje fleitoje“ Paminą, F. Pulenko „Tiresijos krūtinėje“ Tiresiją, B. Briteno „Statykime operą“ Liusi ir Doli, V. A. Mocarto „Figaro vedybose“ Barbariną, Dž. Verdi „Makbete“ Damą, R. Vagnerio operoje „Reino auksas“ Velgundą ir t. t.
Kitam sezonui jau ruošiu Mikaelą Ž. Bize „Karmen“, Cerliną Mocarto „Don Žuane“. Naujas atradimas mano repertuare yra Donicetis; bel canto stiliaus muzikos iki šiol nebuvau dainavusi. Ji man patinka ir mano balsui yra patogi. Liepos pradžioje manęs laukia mažos modernios G. Holsto operos „Savitri“ premjera, kurioje dainuosiu pagrindinę Savitri partiją.
Teko dalyvauti ir įvairiuose klasikinės muzikos koncertuose bei festivaliuose Ciuriche, Hamburge, vokiškos muzikos renginyje „Dainų naktis“. Šiemet kovo mėnesį dalyvavau 24-ajame tarptautiniame R. Štolco dainininkų konkurse „Wiener Operette“ („Vienos operetė“) Hamburge.
Finalinis turas vyko su žiūrovais prestižinėje Hamburgo koncertų salėje Laeiszhalle. Žiūrovai irgi turėjo teisę išreikšti savo nuomonę ir skirti prizines vietas. Malonus sutapimas – I vietą man skyrė ir žiuri, ir publika. Finaliniame ture dainavau Hanos ariją iš F. Leharo operetės „Linksmoji našlė“, pritariant Klassik Philharmonie orkestrui.
Kaip įsikūrėte Vokietijoje? Ar lietuvišką gyvenimo būdą, buities įpročius smarkiai teko „suvokietinti“?
Hamburgas – didelis miestas. Todėl pagrindinis tikslas buvo apsigyventi netoli teatro. Butas, kuriame šiuo metu gyvenu su vyru, yra netoli centro. Nuo namų iki teatro tik 20 minučių kelio.
Hamburgas labai internacionalus miestas, tad bendravimo problemų nekyla. Netgi mūsų teatre dirbantys kolegos yra iš įvairiausių pasaulio kraštų – Australijos, Amerikos, Norvegijos, Turkmėnistano, Armėnijos ir t. t., su jais tenka kalbėtis įvairiomis kalbomis.
Pažįstu labai daug kolegų ir iš gimtosios Lietuvos, bendrauju su jais. Savo lietuviškas tradicijas stengiamės visada palaikyti per didžiąsias šventes. Žinoma, kartais sunku, kad tokiais momentais būni toli nuo gimtų namų, bet toks jau tas menininko darbas – kai visa liaudis švenčia, mums reikia dirbti.
Maistą stengiamės visada gaminti tokį, kokį esame įpratę valgyti Lietuvoje. Naujų gurmaniškų eksperimentų imamės retai, o visokių pusgaminių, kurių pilnos vokiškų maisto parduotuvių lentynos, vengiu. Skaniau, kai pats žinai, ką ir iš ko pagaminai.
Ar Jūsų lygio muzikas Vokietijoje uždirba pakankamai, kad galėtų gyventi oriai, neatsisakydamas knygos, bilieto į teatrą, sekmadienio pietų restorane? Ar pastebėjote kokių nors krizės požymių Vokietijoje?
Prisimenu laikus Lietuvoje, kai dar studijuodama LMTA dirbau keliuose darbuose, susijusiuose su muzika. Teko lakstyti iš vienos įstaigos į kitą, kad užsidirbčiau nepriklausomam nuo tėvų kišenės gyvenimui ir galėčiau tenkinti bent dalį savo norų. Vokietijoje man nebereikia niekur lakstyti. Turiu vieną darbą, atlyginimo man užtenka apmokėti visoms komunalinėms paslaugoms, pavalgyti ir dar laisvalaikiui. Čia menininko darbas vertinamas kitaip, tad ir uždarbis kitoks nei Lietuvoje. Jokios finansinės krizės mūsų profesijoje nesijaučia.
Vokietija – aukštos muzikinės kultūros šalis. Kaip tai praktiškai pasireiškia kasdienybėje, buityje, vokiečių laisvalaikio įpročiuose?
Muzika Vokietijoje labai vertinama, žmonės gausiai lanko koncertus, spektaklius, domisi būsimais ir esamais kultūros renginiais, daug diskutuoja apie muziką, atlikėjus. Į Hamburgo operą bilietų kainos labai įvairios – nuo 4 iki 150 eurų. Yra įvairių abonementų, kur žiūrovams taikomos palankesnės sąlygos, įsigyjant bilietą visam sezonui.
Kokia publika Vokietijoje eina į operą, operetę, klasikinės muzikos koncertus, kaip žmonės rengiasi tokiomis progomis?
Publika tiek operoje, tiek koncertų salėse labai įvairi, kaip ir Lietuvoje. Ateina daug jaunimo. Dauguma klausytojų laukia atlikėjų po koncertų, spektaklių norėdami gauti autografą arba bent pamatyti šypseną jų veide. Vokietijoje žmonės nesureikšmina savo aprangos stiliaus, dėvi, kas patogu, o ne tai, kas įtiktų kitiems. Pasitaiko, kad vieni į teatrą ateina su elegantiškais vakariniais apdarais, kiti su džinsais arba tiesiog akį rėžiančiu drabužiu.
