Balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje solistas net keturiuose spektakliuose atliko pagrindinius vaidmenis: Andrė Šenjė Umberto Džordano operoje „Andrė Šenjė“ (Kauno muzikiniame teatre), Chosė Žoržo Bizė operoje „Karmen“ (Kauno bei Klaipėdos muzikiniuose teatruose), Manriko Džiuzepės Verdžio operoje „Trubadūras“ (Tartu Vanemuinės operos teatre), Alfredo Dž. Verdžio „Traviatoje“ (Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre).
Šiandien (gegužės 13 dieną) solistas Estijoje debiutuoja De Grijė vaidmenyje Žiulio Masnė operoje „Manon“. Taigi jo galva neturi pamesti penkių skirtingų pagrindinių vaidmenų skirtingomis kalbomis!
„Sunkiausia atsiminti tekstą, o jėgas atgauti padeda miegas“, – prisipažįsta solistas, neslėpdamas džiaugsmo, kad pagaliau aplankė sėkmė – jis reikalingas operai, jo klausomasi, jam plojama, dėkojama už gražų balsą.
Atlikėjo talentas plačiajai visuomenei atsiskleidė Lietuvos televizijos auksinio balso konkurse „Triumfo arka“.
„Į jį ėjau norėdamas prisistatyti, kad toks esu, bet prieš tai labai daug dirbau tobulindamas balso techniką ir pasitikėjau Dievu. Todėl dabar skinu vaisius: man sekasi dainuoti ir turiu puikią šeimą“, – sėkmės paslaptį atskleidžia V. Vyšniauskas. Jam lapkritį suėjo 37 metai.
- Ar kad Jūsų balsas dainuojant toks dramatinis – įtaigiai perteikiantis išgyvenimus – „kalta“ jo prigimtis, ar atitinkama asmeninė patirtis?
Manau, prigimtis, tačiau reikia daug dirbti, kad ji atsiskleistų. Esu įsitikinęs, kad nėra negražių balsų – įdėk darbo, ir atsiskleis grožis. Dievas nieko negalėjo sukurti blogai... Galbūt tik kantrybės ir fantazijos pritrūksta talentą gludinant.
Prisiminkime alegoriją apie du plūgus – žvilgantį ir surūdijusį. Šis anam pavydi: „Gerai tau žvilgėti, o aš – surūdijęs.“ Žvilgantysis atsako: „Jei artum, kaip aš, ir tu žvilgėtum.“ Tai tinka kiekvienos profesijos žmogui: gludinsi, žvilginsi savo talentą, jis ir spindės. Be to, kiekviena gėlė skirtingu laiku pražysta: viskam savo metas... Ne visi dainininkai iškart atsiskleidžia: kiti savo apogėjų pasiekia karjeros viduryje, net pabaigoje.
Pavyzdžiui, italų dainininkas Frankas Korelis karjerą pradėjo būdamas 30 metų, o šlovės sulaukė jos pabaigoje, Tina Terner – būdama 40 metų. Kaip dirigentas Jonas Aleksa šmaikštavo, gamtoje daug akmenų, bet ne visi paminklai... Tik geras skulptorius žino, kaip iš ruošinio šedevrą sukurti. Pats Mikelandželas paliko labai daug nebaigtų skulptūrų. Ir tarp dainininkų daug nebaigtų „šedevrų“.
Esu dėkingas Dievui – į jį sąmoningai įtikėjau, kad nesusitaikiau su šlubuojančia savo balso technika. Nepasitenkinimas – pažangos variklis: jei esi patenkintas savimi, karjerą baik!
Gyvenime neišvengiami du veiksniai – regresas ir progresas. Status quo neegzistuoja: žengiame arba pirmyn, arba atgal. Ir man teko įvertinti, kokia mano stadija. Kai supratau, kad regreso, susiėmiau. Tarkim, supratęs, kad rūkymas kenkia balsui – jis švokščia, mečiau rūkyti.
Po skyrybų su pirma žmona teko pakeliauti po pasaulį ir žymiausiuose operos teatruose – Metropoliteno, La Skalos, Kovengardeno, Vienos – pasiklausyti meistriško dainavimo. Tobulinti dainavimo kultūrą padėjo ir konsultacijos pas garsius dainininkus: Rolandą Vilazoną, Robertą Loidą, Jaką Ryhaneną. Tačiau niekada nepamiršau profesoriaus Virgilijaus Noreikos mokyklos.
Prieš 4 metus pakeliavęs po užsienius vėl į jį kreipiausi, nes reikėjo nuolatinės vokalo pedagogo priežiūros. Pernai du kartus stažavausi Italijoje pas garsų tenorą Dženfranką Čekelę. Nuolat lavinamas balsas įgyja naujų spalvų.
- Dažnai imama Dievo ieškoti, į Jį giliai tikėti, kai labai sunku, ir Jis padeda. Ar ir Jums panašiai nutiko? Pasakokite apie savo kelią į, Jūsų žodžiais, sąmoningą tikėjimą.
Savyje jausdamas griaunančią nuodėmės jėgą – rūkiau, piktnaudžiavau alkoholiu – ieškojau jėgos, kuri išlaisvintų iš anos. Nes vieną jėgą gali nugalėti tik kita. Juk žmogus bejėgis prieš nuodėmę! Bet kokia nuodėmė – mirties išraiška: kas nuodėmėje gyvena, tą persekioja įvairios nesėkmės. Palyginti su visuomenės standartais, buvau neblogas vaikinas, bet palyginti su dieviškais – puolęs. Tikroji krikščionybė prasideda ten, kur žmogus tampa nuoširdus sau. Toks ir buvau: suvokiau, kad nuodėmė sugriaus mane iš vidaus. Kristus sako: „Kas daro nuodėmę, yra jos vergas.“
Nuodėmingas žmogus nelaimingas: depresuoja, kraustosi iš proto, žudosi ir pan. Tai žmonijos tragedija.
Supratęs, kad man reikalinga Dievo pagalba, ėmiau kiekvieną sekmadienį eiti į mišias Vilniaus Katedroje, bendrauti su kunigais. Bet tada Katalikų bažnyčia manęs netenkino – atrodė per daug konservatyvi. Viena pažįstama atnešė protestantiškų bažnyčių pamaldų įrašų, kurie man labai patiko. Štai, pamaniau, čia yra jėga, kuri išlaisvins mane iš nuodėmės.
- Kada tai nutiko?
1992 m. sausio 5 d., kai pirmąkart atėjau į Sporto rūmuose vykstantį „Tikėjimo žodžio“ susirinkimą. Taip greitai išsilaisvinau gal todėl, kad čia ėjau vedamas stiprios nuostatos, kad man būtina Dievo malonė, Jo pagalba. Kai išėjau iš susirinkimo, mano gyvenimas pasikeitė iš esmės: iškart mečiau rūkyti, nustojau gyventi amoraliai.
„Čia ne tas Vaidas“, - buvo šokiruoti draugai, su kuriais „tusindavausi“ iki išnaktų ir kaimynai mums kviesdavo policiją. Kai jiems pasakiau, kad atėjau pas Dievą, jie nusisuko nuo manęs, net mesdavo telefono ragelį, kai skambindavau, – manė, kad „Vyšnia įkliuvo į sektą...“. Likau be draugų, bet Bažnyčioje radau naujų. Laiku supratau, kad gyvenimas – daugiau nei „tusinimasis“. Netrukus po to, kai atsiverčiau, vedžiau. Su pirmąja žmona gyvenau 7 metus. Su antrąja žmona teisininke Lina, ji dėsto Mykolo Romerio universitete, auginame 3,5 metų sūnų ir aštuonių mėnesių dukrą. Iš pirmos santuokos turiu 14 metų dukrą.
- Kada tapote pastoriumi, kokiai Bažnyčiai priklausote?
Protestantiškos, charizmatinės „Naujos kartos“ bažnyčios pastoriumi tapau prieš 4 metus, baigęs Biblijos koledžą Rygoje. Ten – „Naujos kartos“ bažnyčios centras, jai priklauso apie 200 bažnyčių visame pasaulyje. Tarnavimus atlieku Alytuje, Panevėžyje ir Vilniuje vidutiniškai po kartą per savaitę. Pasitaiko, kad tos pačios dienos rytą sakau pamokslą mieste, vakare - dainuoju operoje.
Kaip pastorius ir turintysis šeimyninio gyvenimo patirties, gal galėtumėte atsakyti, kodėl išsiskiria sutuoktinių, vienas kitą mylėjusių vyro ir moters keliai?
Pagrindinė priežastis – atsakomybės stoka, kita – nežinojimas principų, kaip statyti šeimą. Nes šeima – tai statinys. Šeimą ištinka krizė, kai vienas sutuoktinis antro meilę ir dėmesį tik eikvoja. Žmogus negali būti nei tik egoistas, nei tik altruistas: tarp šių savybių turi būti pusiausvyra. Juk Dievo įstatymas skelbia: „Mylėk savo artimą, kaip pats save.“
Sutuoktinis – tarsi banko sąskaita: imsi nuolat jos nepapildydamas – ir ištuštės. Papildyti ją reiškia gyventi ne sau, o dėl jos (jo): tarti šiltą žodį, padaryti tai, kas patinka jai (jam). Šventasis Raštas sako: kas nesirūpina namiškiais, tas blogiau už netikintįjį.
- Nelengva užduotis, jai nepasiruošus turbūt geriau nevesti (netekėti)?
„Santuoka – vienas didžiausių stebuklų“, - sakė Kristus.
Žmogaus prigimtis egoistinė. Iš tiesų laimė yra aukoti savo laisvę dėl tariamos nelaisvės, kai kuri šeimą. Šeima prasideda nuo klausimo, kam aš reikalinga (-as) savo sutuoktiniui. Jei su moterimi gera gyventi tik todėl, kad gera su ja miegoti, kad ji skaniai valgį gamina, tai tėra malonumų ieškojimas. Tikroji meilė (agapė – graikiškai reiškia dieviška, dvasinė) moteriai – ne trokšti su ja, patrauklia, vien miegoti, o nepalikti jos, kai dėl gimdymų dingsta jos jaunatviškas patrauklumas.
Statydamas šeimą eikvoji laiką, pinigus – savo gyvenimą, kad turėtum jaukų kampelį.
Labiausiai už šeimos tvirtumą atsakingas vyras. Jis – šeimos kapitonas, ne šturmanas. Neskubu kaltinti pirmos žmonos, kad išsiskyrėme – ir man trūko atsakomybės, žinių, kaip statyti šeimą.
Šeimą galime palyginti ir su baterija: ji išseks tik naudojama, nepakraunama. Tokią teks išmesti. Meilė – tai Dievas. Jei krausiesi iš šio šaltinio – įsileisi Meilę į savo širdį, pats juo tapsi – teiksi meilę savo šeimai.
- Papasakokite išsamiau apie profesinį kelią – kada prabudo noras tapti dainininku, kur gyvenote, mokėtės?
Gimiau, užaugau Vilniuje, netoli jo užpernai pasistatydinau namą. Mokykloje dainavau chore. Tėvas dirbo vairuotoju lėlių teatre, o savaitgaliais vežiodavo roko grupę „Hiperbolė“. Jos nariai patarė leisti mane dainuoti „Ąžuoliuke“.
Per 5 metus baigiau prie choro veikusią aštuonmetę muzikos mokyklą, mat į ją įstojau būdamas vyresnis už kitus – penktokas. Pažintis su „Hiperbolės“ muzikantais bei su Ovidijumi Vyšniausku įkvėpė mane kurti dainas. Kūriau pagal Mykolo Karčiausko, Bernardo Brazdžionio eiles. Perėjau į vakarinę vidurinę, nes dieninėje mokytojai spaudė, o aš supratau, kad ne visi dalykai bus reikalingi – norėjau tapti muziku. Kad įgyčiau visapusišką muzikinį išsilavinimą, nusprendžiau studijuoti chorinį dirigavimą tuometinėje Vilniaus konservatorijoje, bet kadangi buvau baigęs ne vidurinę muzikos mokyklą, o tik aštuonmetę ir buvau per jaunas (17 metų), manęs nepriėmė.
Egzamine dalyvavusi tuometinės Kauno J. Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos (dabar konservatorija) Dainavimo katedros vedėja pasakė, kad čia mane be egzaminų priimtų, jei norėčiau. Ir priėmė. Vokalo dėstytojas Gediminas Šmitas, puikus, inteligentiškas žmogus, įskiepijo meilę operai – lig tol nebuvau lankęsis nė viename jos spektaklyje. Man sunkiai sekėsi, bet jis sakydavo: „Kas lengvai ateina, tas lengvai išeina, o kas sunkiai ateina, tas sunkiai pametama...“.
Po metų grįžau į Vilnių ir įstojau į parengiamuosius kursus prie Konservatorijos. Tuomet mokiausi pas profesorių Eduardą Kaniavą. Po vienerių metų drastiškai nusprendžiau: arba mokysiuos pas profesorių Virgilijų Noreiką, arba keisiu specialybę. Į jį kreipiausi: „Jei manote, kad galiu būti dainininkas, paimkite mane.“ Paėmė. Suvokiau, kad man nusišypsojo likimas, reikėjo tik įveikti nuodėmes...
Studijuodamas konservatorijoje sukūriau 15 vaidmenų įvairiuose šalies teatruose. Vėliau dainavau Amerikoje, Kanadoje, Vokietijoje, Sankt Peterburgo, Amsterdamo, Talino, Tartu operos teatruose.
- Laisvalaikio turbūt mažai turite, vis tiek – ką mėgstate veikti?
Mėgstu gyventi: patinka operos scenoje kurti vaidmenį, koncertuoti, nustebinti žmoną, pasupti vaiką, kiti paprasti dalykai. Šešti metai esu be atostogų. Norėčiau atsipūsti kokiam nors „paradize”.
Pasidalykite svajonėmis, susijusiomis su profesija, asmeniniu gyvenimu, Lietuva.
Didžiausia svajonė – Metropoliteno operos teatre atlikti Otelo vaidmenį. Norėčiau tapti dainininku, kuriam iki gyvenimo galo žmonės sako: „Malonu tavęs klausyti.“
Svajoju iki paskutinės gyvenimo valandos išsaugoti santuoką, neformalų tikėjimą, jį įskiepyti savo vaikams. Svajoju, kad Lietuva liktų krikščioniška šalimi ir išgyventų dvasinį atgimimą – žinotų, ko nori: užuot dairiusis tai į Vakarus, tai į Rytus, kreiptų žvilgsnį aukštyn – iš kur ateina tikroji pagalba. Linkiu Lietuvai atgimti dvasiškai - įsileidus Kristaus dvasią, į bažnyčią eiti patikėjus, kad geras gyvenimas ateina tik iš Dievo.
