– Televizijoje būdavote pristatomas kaip Kauno simfoninio orkestro meno vadovas ir dirigentas. Ar tai svarbiausias jūsų veiklos baras šiuo metu?
– Be abejo, tai vienas svarbesnių mano gyvenimo etapų. Kolektyvas, kuriam vadovauju, už kurio meninę formaciją, repertuaro politiką, skambesį, galiausiai už jo vardo sklaidą esu atsakingas, man yra ypatingas iššūkis ir laimėjimas. Labai džiaugiuosi, kad pastaraisiais metais Kauno simfoninis orkestras tapo žinomas ir lygiuojasi su žymiausiais Lietuvos kolektyvais, finansuojamais valstybės.
– Kokie kiti jūsų darbai?
– Vienos rankos pirštų neužtektų jiems suskaičiuoti. Dirbu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos kameriniu ir Nacionaliniu simfoniniu orkestrais, Muzikos akademijoje dėstau dirigavimą, taip pat diriguoju penkiems Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliams... Dar pavieniai renginiai, tam tikras darbų baras užsienyje – Lenkijoje, Vokietijoje, Latvijoje. Na, pagaliau, kaip aš vadinu, „tarpdisciplininiai“ renginiai su roko ir populiariosios muzikos elementais, kur simfoninis orkestras įgauna kitą, bet ne mažiau svarbią reikšmę.
– Akademinės muzikos žanrų atstovai, dalyvavę televizijos projektuose, labiausiai džiūgauja dėl to, kad rimtoji muzika įgavo populiarumą. O ką šie projektai davė jums?
– Man populiarumo nestinga. Todėl prisidedu prie džiūgaujančiųjų, kad klasikinė muzika įgavo kitokį svorį. Manau, televizija atliko savo misiją, kas ir dera nacionaliniam transliuotojui. Džiugu, kad akademinė muzika – operos, operetės, miuziklai, – kartu ir Kauno simfoninis orkestras tapo žinomi plačiajai auditorijai. Tai nuopelnas tos „mėsmalės“, kuria vadiname televizija. Aš neidealizuoju televizijos, jos reikia pramogai ir komercijai, bet sveikintina, kad kaip skanus kąsnis į ją įsiterpė ir rimtoji muzika.
– Sovietmečiu rimtoji ir pramoginė muzika buvo lyg ir labiau atskirtos, o dabar ta riba tarsi nyksta...
– Sakyčiau, kad anuomet pramoginės muzikos nebuvo tiek daug, ta persvara būdavo labiau kontroliuojama. Rimtasis menas buvo globojamas, afišuojamas kaip vertas savo vardo statuso ir palaikomas galbūt daugiau nei pramoginė muzika – ji buvo savotiškas „buržuazinis prasimanymas“. Kita vertus, atsivėrus galimybėms, įvyko tai, ką natūraliai padiktavo rinka. Pramoginė muzika tapo svarbesnė nei dvasią turtinantis aspektas. Nesveikai išaugusi paklausa atvėrė kelią brukamai pigiai muzikai, susinančiai kultūros vardą.
– Ką jums pačiam reiškia pramoginė muzika?
– Aš jos klausausi. Esu šiuolaikinis žmogus ir stengiuosi reaguoti į tai, ką matau aplinkui, jausti, kas vyksta tiek politinėje, tiek kultūrinėje erdvėje. Klausausi tos muzikos profesionalo ausimi – ją analizuoju, vertinu ir matau, kas daroma profesionaliai ir kas yra šlamštas.
– Būdamas šešiolikos sukūrėte chorą „Psalmos“. Jau paauglys išsiskyrėte iš savo bendraamžių?
– Aš neaugau akademinėje muzikinėje terpėje. Mano muzikinis kelias prasidėjo baigus devintą klasę. Iki tol mokiausi normalioje vidurinėje mokykloje, dainavau LRT vaikų chore, kur, matyt, įgijau vėliau išsiskleidusį norą būti muziku. Baigus Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, mano pomėgiai ėmė siaurėti muzikos, dirigavimo ir vadovavimo kryptimi, kol galiausiai susikoncentravau ties tuo, ką dabar turiu. Buvau normalus paauglys su normaliais poreikiais, tik ta atsakomybės našta mane užklupo anksčiau nei kitus bendraamžius. Minėtasis choras buvo suburtas paauglystėje. Galbūt noras imtis atsakomybės, organizuoti, formuoti, vertinti ir išskyrė mane iš kitų.
– Būtent tada suvokėte, kad jūsų ateitis bus susieta su rimtaisiais menais?
– Visą laiką spyriojausi ir užduodavau sau klausimą, ar būsiu muzikas. Mano nuomone, labai gerai, kai gyvenime yra mažytis dvejonės grūdelis, kuris verčia perkainoti savo galimybes ir vertybes. Jei būčiau tvirtai žinojęs, kur eisiu, galbūt tas apsisprendimas būtų susiaurinęs mano interesus, pasaulėžiūrą, pasaulėjautą. Tai man būtų nepriimtina. Man sekėsi tikslieji mokslai, domino medicina.
– Kokios dar meno sritys jums teikia didelį malonumą?
– Dramos teatras, taip pat dailė, taikomieji menai, architektūra, vaizduojamieji menai... Tačiau teatras, žodis, emocija buvo ir yra man labai artima. Būdamas paauglys dažniau eidavau į dramos teatrą nei į operos. Iki šiol mane domina tai, kas vyksta dramos teatre.
– Ar į operą einate kaip žiūrovas?
– Iš tikrųjų einu, bet nežinau, ar eičiau, jei tarp artimųjų ir pažįstamų nebūtų tiek muzikų. Tiesiog einu iš poreikio pažiūrėti, kaip jiems sekasi. Bet nežinau, ar iš noro pamatyti muziką. Greičiau iš smalsumo. Kad ir kaip ten būtų, opera yra senas – nesakau, kad atgyvenęs, – meno žanras, kuris turi rasti būdų į šiuolaikinį žmogų prabilti nauju, įdomiu būdu. Tų būdų, kuriuos taikėme prieš kelis dešimtmečius, mes jau negalime rodyti. Kartais operiniai šablonai man trukdo matyti, girdėti, jausti.
– Telefonu sakėte, kad dabar daug dirbate namuose. Ką reiškia dirigentui dirbti namuose?
– Dirigentas daugiausia ir dirba namuose. Jis, palinkęs prie natų, mokosi simfonijų, operų partitūras. Tai kruopštus ir nuodugnus darbas. Išeidamas prieš orkestrą turi būti pasiruošęs. Orkestras iškart pajus, ar jis, ar dirigentas valdys situaciją. Kad dirigentas žinotų, kokio skambesio nori, jis turi būti įsigilinęs į muzikinę medžiagą ir mokėti ją mintinai.
– Tad ką šiuo metu mokotės?
– Mokausi ne vieną programą. Kartoju R. Vagnerio operą „Skrajojantis olandas“, kurią diriguosiu Rygoje, pradėjau vartyti Vilniaus festivalio uždarymo koncerto, vyksiančio Nacionalinėje filharmonijoje gegužės 30 dieną, su Violeta Urmanavičiūte-Urmana programą. Taip pat ruošiuosi Lenkijoje vyksiančiam festivaliui „Pro Baltica“. Mane pakvietė diriguoti jungtiniam – sudarytam iš penkių Baltijos šalių muzikantų – simfoniniam orkestrui, pasirodysiančiam su dideliu choru ir solistais.
– Koks dirigento ir orkestro tarpusavio ryšių veiksmas labiau tikėtinas: dirigentas ištempia vidutinišką orkestrą ar silpnas orkestras nusmukdo dirigentą?
– Muzikos istorijoje būta visokių variantų, dar ir šimtai jūsų nepaminėtų. Tačiau dažniausiai orkestras paklūsta geram maestro, mokytojui, talentingam interpretatoriui, stipriai ir charizmatiškai asmenybei. Silpnas muzikas prie pulto – nuostolis visai programai, visam muzikos veiksmui. Dirigentas yra tarsi ašis, stuburas, nors geras orkestras taip pat turi tokių ypatybių, kad jo nesužlugdysi. Žodžiu, svarbu kruopštus darbas per repeticijas ir ryški įtaiga bei charizma per koncertus.
– Kas dirigentą labiau vargina – fiziniai veiksmai ar psichologinė įtampa?
– Kiekvienas dirigentas pateiktų savą versiją. Daugelis mano, jog dirigentas prakaituoja dėl to, kad mojuoja rankomis. Ne visiškai taip. Jis gali prakaituoti net nepakėlęs rankų – vien dėl to, kad intensyviai mąsto, formuoja ir generuoja tam tikras energijas, kurias bando perteikti muzikantams.
Rankos – viena iš priemonių parodyti tai, ką jauti. Kitas būtų net sunku įvardyti. Greičiau tai parapsichologiniai dalykai, slypintys už mūsų suvokimo ribos. Talentingam dirigentui orkestras atsiliepia, nors jis nieko ypatingo nerodo. Kažkokia vidinė jėga, vidinė emocija dalyvauja toje orkestro ir dirigento bendrystėje, ir tai persiduoda publikai.
– Ar jums niekada nebūna pikta, kad dėl gausybės darbų stinga laiko gyvenimo malonumams?
– Kartais pagalvoju, kad iš tikrųjų gyvenimas duotas vieną kartą, tad norisi jį paspalvinti. Suvokiu, kad specialybė, kad ir kokia graži, kilni bei prasminga būtų, nėra tolygi man kaip asmenybei. Aš nededu lygybės ženklo tarp savęs ir profesijos. Noriu pradėti gyventi savo asmeninį gyvenimą, kuris didesne dalimi yra mano. Be abejo, profesija yra, buvo ir bus didžioji mano gyvenimo dalis, galbūt mano meilių meilė, bet vis dėlto tos erdvės vis labiau ieškau tose skurdžiose properšose tarp darbų.
– Ir kur surandate?
– Vertybe laikau draugystę tų draugų, kuriuos atradau paauglystėje ir kurie atsirado dabar, vėlyvoje jaunystėje. Jiems bandau skirti laiko. Tačiau būna ir taip, kad norisi pabėgti nuo žmonių, nes mano darbe gausūs socialiniai ryšiai kartais išsekina. Planetoje dar randu tokių vietų, kur galima tai padaryti.
– Gimtadienį švenčiate rugsėjo 15-ąją. Ar laikote save tipišku Mergelės ženklo atstovu?
– Neteikiu didelės reikšmės Zodiakui, nesu astrologijos fanatikas. Nors tikiu, kad visatoje veikia kažkokie dėsningumai ir taisyklės, bet ryte atsikėlęs neskubu skaityti horoskopų, kad sužinočiau, kas manęs laukia, nes ir pats iš dalies tai žinau. Manau, kad kažkuria prasme esu tipiška Mergelė.
– Teigiama, kad Mergelės yra praktiškos, turi organizacinių gebėjimų ir negaili savęs darbui dėl visuomenės gerovės...
– Telieka tik palinguoti galva.
– Esate pedantiškas ir reiklus sau?
– Be jokios abejonės. Esu reiklus sau ir kitiems. Dirigentas kitoks negali būti, tas reiklumas kitiems atsiranda iš poreikio būti reikliam sau.
– Skiriate dėmesio savo kūnui ir sveikatai?
– Nuo tam tikro laiko pradėjau skirti, nes pajutau, kad gyvybinės fiziologinės galios nėra beribės, jos greitai senka, jei intensyviai ir ilgai dirbi. Mano širdis nuolat patiria didelį krūvį. Esu patyręs sveikatos sutrikimų, signalizavusių apie stuburo ar kraujotakos negalavimus. Tie įspėjimai primena, kad reikia būti dėmesingam sau. Tad bandau rasti laiko kūno ir dvasios harmonizavimui.
– Kur tos harmonijos randate?
– Pirmiausia stengiuosi nurimti, bandau save nuteikti, kad gyvenimas yra gražus, tvarkingas, spalvingas, ir auginu savyje laimės jausmą. Man tai vienas svarbiausių būdų. Dar padeda kūniški džiaugsmai – pirtis, baseinas, buvimas gamtoje prie vandens ar kelionė.
– Sakoma, kad Mergelės atidžiai renkasi meilužius ir iš pirmo žvilgsnio nepameta galvos, o į širdies dalykus turi praktišką požiūrį...
– Ir be reikalo Mergelės taip daro. Galbūt ne vien Mergelės – daugelis žmonių šiais laikais linkę kitus vertinti labai racionaliai ir išskaičiuotai.
– Kaip jūs reaguojate, kai kartais jums lipdo senbernio etiketę?
– Aš jau buvau ne tik senberniu, bet ir viskuo, kokią tik homofobinę erdvę galima užimti. Tik tamsiaodžiu nebuvau. Jaučiuosi ne toks, kokiu mane vadina, – esu toks, koks jaučiuosi. O senberniu aš nesijaučiu.
– Kas jums gamina valgį ir lygina marškinius?
– Valgį kartais ir pats gaminu, jei namuose laukiu draugų. Ne paslaptis, kad netoli manęs gyvena mano mama. Dažnai užsuku pas ją papietauti. Marškinius man išvalo valykla, galų gale ir pats galiu į skalbimo mašiną įmesti. Man tai nėra sunku.
– Kai skambinau tartis dėl šio interviu, iškart perspėjote, kad ne visais klausimais kalbate. Kokių klausimų bijote?
– Aš jų nebijau – tiesiog neatsakinėju. Nenoriu pasakoti apie savo asmeninį gyvenimą.
– Po skandalingos istorijos su viena dainininke gavote rimtą pamoką?
– Gyvenimas – nesibaigianti pamoka. Pamokų turi kiekvienas, aš jų irgi turėjau. Manau, kad esu geras mokinys.
– Kaip keičiatės gavęs rimtą gyvenimo pamoką?
– Nesakysiu. Aš turiu kelią, kuriuo einu. Man jis gana aiškus, bet nenoriu tuo dalytis su visais.
– Ar puoselėjate tokią svajonę, kuriai išsipildžius galėtumėte pasakyti, kad visi metai buvo laimingi?
– Taip, turiu. Nesu prietaringas, bet, ko gero, nenorėčiau jos atskleisti. Aš jau pratinuosi savo slapčiausius troškimus turėti tik sau.