Lietuvoje, išskyrus K. Kasparavičių, nėra ir nebuvo dailininko, kurio iliustruotos knygos taip plačiai užkariautų ne tik gimtosios – ir kitų šalių vaikų bei suaugusiųjų širdis. Jo akvarelės technikos piešiniai puošia amerikiečių, anglų, danų, ispanų, žydų, vokiečių, kinų, korėjiečių vaikiškas knygas ir pelno tarptautinius apdovanojimus.

K. Kasparavičius trejus metus iš eilės Lietuvoje tapo „Metų knygos“ laureatu – vis už paties parašytas ir iliustruotas knygas: „Kvailos istorijos“, „Sodininkas Florencijus“, „Dingęs paveikslas“.
K. Kasparavičius, šviesos nutviekstų iliustracijų bei nuotaikingų, išmintingų istorijų autorius, didžiausiu savo kūrybos įvertinimu laiko šįmet jam įteiktą Lietuvos švietimo ministerijos vaikų literatūros premiją.

Jis parašė ir iliustravo 6 knygas vaikams, sukūrė iliustracijas 50 kitų autorių knygų, daugiausia vaikiškų.

- Kur buvo toji stebuklų, turbūt ir paslapties žemė, nes labai slėpininga Jūsų kūryba?

Vladislavos kaime, netoli Aukštadvario. Mano tėvai, jauni mokytojai, atsikraustė į apleistą dvarą labai gražioje vietoje. Jo viename gale veikė pradinė mokykla, kitame gyvenome. Keista buvo mokykla: dvi klasės, kiekvienoje po dvi eiles suolų: pirmokų ir trečiokų bei antrokų ir ketvirtokų. Vienoje klasėje dirbo mama, kitoje – tėtis. Taigi mane ir brolius Ramūną, Vydą vienais metais mokė mama, kitais – tėtis.

Dvarą supo paslaptingas parkas, jame su broliais ir gretimų kaimų vaikais žaisdavome, karstydavomės po medžius, juose sukdavome lizdus – įsirengdavome būstus. Sienio ežere plaukiodavome, žuvaudavome. Kad mano kūryba slaptinga, turbūt „kalta“ ir didžiulė dvaro rūmų palėpė, į ją ropšdavomės kopėčiomis, kai lydavo, vartydavome čia esančias smetoniškas knygas.

- Kopėčios – vienas iš fantastiškų Jūsų kūrybos motyvų, tarkim, jomis Jūsų tėvo Jono Kasparavičiaus eilėraščių knygelėje „Toj pirkelėj seneliukas“ vaikai kopia į trobelę, kuri ant žąsies galvos, ir pan. Kokios įtakos, kad būtumėte, koks esate, turėjo tėvai, kita aplinka?

Tėvai labai daug davė... Abu keistuoliai, baltos varnos – kai, man esant septynerių, Aukštadvaryje pasistatydino namą, miestelyje iki galo nepritapo. Pas mus į Vladislavą atvažiuodavo menininkai, rašytojai. Labiausiai įstrigo Kazys Saja, Konstantinas Bogdanas, Romualdas Lankauskas, tėvelį drožti paskatinęs Juozas Mikėnas. Jų rėžiamų antisovietinių kalbų klausydavau pasislėpęs už medžių. Tai, kaip ir Vladislavos erdvės, kuriose gyvenome lyg saloje – išimtyje iš nykios sovietinės tikrovės, – stiprino mano laisvės jausmą.

Jis neslopo ir mokantis M. K. Čiurlionio meno mokykloje – puikusis direktorius Dainius Trinkūnas, kiti pedagogai gražiai užglostydavo moksleivių antisovietinius protrūkius – pavyzdžiui, pakilnodavome tautiškų vėliavėlių – kad niekas nė neužuosdavo. Ir vaikai ypatingi čia mokėsi – gabūs menams iš visos Lietuvos, ir įdomūs mokytojai dirbo. Įtakos turėjo ir studijų metai, sutapę su hipių laikais: 1972 m., kai susidegino Romas Kalanta, ir aš, ilgaplaukis, buvau įgrūstas į milicijos mašiną, atgabentas į saugumą ir plikai nuskustas.

- Kur tūnojo Jūsiškis dailininko talentas, kad stojote į „čiurlionynę“ mokytis chorvedybos, – galbūt jis nebuvo prabudęs?

Daug piešiau iki 9–10 metų, paskui padariau pertrauką iki 17 metų... Tėvai mane atidavė į M. K. Čiurlionio mokyklą, matyt, norėdami, kad tapčiau Robertinu Lorečiu, tuomet jis buvo labai populiarus. Bet tam nepakako geros klausos: man, nedrąsiam, mėgstančiam dirbti vienam, sunku buvo lipti į sceną.

Suprasdamas, kad chorvedžio kelias – ne man, ir todėl, kad patiko tai, ką daro dailę studijuojantis brolis Vydas, paprašiau jo, kad mane parengtų egzaminams į Dailės institutą. Jis 4 mėnesius mokė mane piešti iki man baigiant M. K. Čiurlionio mokyklą. Kai ją baigiau, pedagogai neabejojo, kad stosiu į konservatoriją...

Dizaino studijas pasirinkau todėl, kad man, ilgai nesimokiusiam dailės, čia buvo lengviau įstoti nei į grafiką, tapybą, skulptūrą. Nors 17-metis, atrodytų, mažai proto turi, bet tas žingsnis buvo laiku ir teisingas.

Žinau daug atvejų, kai žmogus, nuolat piešęs būdamas moksleiviu, paskui meta dailę – galbūt todėl, kad ji pabosta, o tas, kuris vėlesniame amžiuje pradeda piešti, pilnas įkvėpimo ir energijos tai daro. Netrūksta net tokių savamokslių dailininkų, vienas jų – visame pasaulyje žinomas iliustruotojas, 2008 m. Hanso Christiano Anderseno premijos laureatas italas Robertas Inočentis. Nuostabi dailininkė Sigutė Ach – taip pat savamokslė...

- Vis pasirodančios naujos knygos su Jūsų iliustracijomis, regis, byloja apie neslopstančią kūrybinę energiją, kaip yra iš tiesų?

Naują impulsą iliustruoti pajutau, kai pradėjau rašyti knygas. Gal ir toliau būčiau tik piešęs, jei ne atsitiktinumas. Buvau iliustravęs per 40 knygų, kai 2002 m. Taivano leidyklos, kuriai buvau iliustravęs keletą knygų, vadovas paaiškino kviečiąs mane ir kitus pasaulio dailininkus nupiešti po iliustraciją ir parašyti trumpą tekstą jų leidžiamai labdaringai knygai žmonėms, nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo, paremti.

Aš parašiau apie tėčio pingvino nupirktą čiulbantį žmogų narvelyje ir nupiešiau iliustracijas. Taivanietis vėliau klausia: „Gal turi daugiau ką parašęs?“ Pasakiau, kad turiu, mat buvau entuziastingai nusiteikęs – iš tiesų neturėjau.

„Puiku – leidžiam tavo knygą!“ – išgirdau telefono ragelyje. Pasakiau, kad mėnesio reikės istorijoms išversti. Susėsdavau su vaikais, žmona ir kurdavome keistas, juokingas situacijas. Per dvi savaites sukūrėme, per kitas dvi dizainerė, dabar vertėja Jonė Ramunytė išvertė. Beje, Taivane leistos mano knygos istorijos ir iliustracijos yra „Kvailose istorijose“.

Sužavėjo visiška laisvė – iliustruoti savo, o ne kito tekstą labai malonu. Iliustruodamas tekstą gerbiu jo autorių – piešdamas stengiuosi nedaryti priešingai, nei jis parašė. O kai pats rašau, galiu kaitalioti tekstą arba piešinį, kad išvengčiau knygos visumos duobių.

Užsienyje sveikintinas dalykas pačiam knygos autoriui ją iliustruoti. Anglė Beatričė Poter, gyvenusi XX a. pradžioje, – pirmoji tikra, kaip sakau, knygų iliustruotoja. Mokiausi iš jos knygų apie triušiuką Petriuką, kitų. Žaviuosi ir kitais anglų iliustruotojais: jų kūryba man – etalonas, nes subtili, su humoru, švelni, nebanali, nesaldi.

- Jūsų knygose kalba, mąsto, serga, kitaip veikia netikėčiausi daiktai: dantų pastos tūbelė, parkeris, kiaušiniai, šulinys, židinys, klozetas, daugybė kitų. Kaip gimsta šios linksmos ir drauge išmintingos istorijos, nors jas, keista, vadinate kvailomis?

Įsižiūri į kokį daiktą, pavyzdžiui, batus, ir bandai įlįsti į jų kailį: svarstai, ką papasakotum, jei būtum juo. Taip istorijoje susipina ir žmogiški dalykai, ir daiktų savybės. Sakoma, jog nereikia sureikšminti daiktų – atseit, nesudaiktėkim. Sutinku, tačiau nieko bloga ir mylėti juos. Juk seni daiktai gali daug papasakoti: priminti žmones, įvykius.

- Paaiškinkite savo nuostatą, kad gera knyga vaikams – gera turi būti ir suaugusiesiems. Jūsiškės, kaip ir Anderseno, tokios ir yra: ta pati istorija vaiką sudomina keistumu, suaugusįjį – išmintimi.

Mano supratimu, vaikiška knyga – ne daiktas, numetamas vaikui, kad jis galvos nekvaršintų. Ji – vaikų ir tėvų bendravimo priemonė. Nustatyta, kad lietuviai savo vaikams per dieną skiria vidutiniškai 5–6 minutes. Reikėtų, kad kas vakarą bent po pusę valandos su vaikais pavartytų knygas, skaitytų.
Mano knygų tikslas – kad tėčiai ir mamos jas, kelių sluoksnių, skaitytų kartu su vaikais ir kiekvienas ką nors atrastų sau. Bet reikia taip rašyti, kad tai nebūtų suprantama tik suaugusiesiems.

- Ar lengvai tai pavyksta?

Nors man piešti sunkiau nei rašyti, vis tiek esu daugiau dailininkas nei rašytojas. Mėnesio reikia, kol sugalvotas tekstas tampa nugludintas: jį parašęs padedu, po metų, kai subręsta, ištraukiu ir dailinu.

- Koks Jūsų darbo ritmas, jei tiek daug knygų iliustruojate?

Nuo 1989 m. iki 2002 m. – labai įtemptas: piešdavau nuo 9 val. iki 18 val., be išeiginių. Mat spaudė griežti užsienio leidyklų terminai. Joms dirbau, kai Lietuvoje buvo sustojusi knygų leidyba. Už tuos pinigus pasistatydinome namą: aš piešiau, o žmona rūpinosi statyba. Nė vieno iš keturių vaikų neleidome į darželį – jie užaugo matydami, kaip piešiu.

Šalia mano darbo stalo – jaunylio penkiolikmečio Gabrieliaus, jis serga autizmu, nekalba, stalas, prie kurio jis nuolat piešia.

Dabar per savaitę piešiu dvi dienas.

- Kodėl pasirinkote tokį sunkų, didelio kruopštumo reikalaujantį – realistinį – vaizdavimo būdą? Ar daiktus, gyvūnus piešiate iš atminties, juos sugalvojate, ar jie Jums pozuoja? Žiū, paslaptis ima skleistis: Jūsų iliustracijų langai, lentynos, keraminė antis ant stalo – tokie pat, kaip Jūsų namuose Vilniuje.

Antis – žmonos keramikės darbo. Lentynas, spintas pats dariau. Piešdamas remiuosi į realybę. Turiu daug drabužių – net vienuolio abitų, įvairių sijonėlių, apsiaustų, jais vilkėdami pozuodavo mano vaikai, dabar laiko ir kantrybės neturi, todėl pats apsirengiu arba apvelku didelius žaislus, meškiukui užkišu pagalvę po diržu, kad pilvas didelis būtų, ir piešdamas žiūriu, kaip krinta klostės, kokie raštai ir pan.

Daiktų, gyvūnų laikyseną, mimiką, išvaizdą piešiu save matydamas veidrodyje, kartais dviejuose: tai susiraukusį, išsišiepusį, tai susilenkusį. Juk žmonių ir gyvūnų linksmumo, liūdesio mimikos panašios.

Mėgstu kurti juokingas, fantastines istorijas, o kad jos atrodytų įtikinamos, kad sustiprinčiau įspūdį – telkiuosi realistinį piešinį.

- Kodėl savo bibliografijoje nenurodote knygų, kurias iliustravote iki 1992 m.: minėtosios „Toj pirkelėj seneliukas“, Vytauto Petkevičiaus „Tik trys vilkiukai“, Janinos Degutytės „Naujieji metai“, kitų: jų piešiniai taip pat stebėtinos išmonės, meistrystės?

Nes dabartinį savo stilių daugiau vertinu. Tada piešiau šiek tiek kita technika – naudodamas štrichavimo juodu tušu techniką, panašią į senųjų graverių, todėl iliustracijos buvo ne tokios spalvotos. Didžiavausi šiuo stiliumi, net įsižeidžiau, kai jo atsisakyti patarė Matijas Bergas iš vokiečių leidyklos „Esslinger“, su kuria ėmiau bendradarbiauti. Dabar esu labai dėkingas M. Bergui už reiklumą.

- Daug šypsotės – tartum ramybės, gyvenimo džiaugsmo netrūktų.

Nesu ramus – matau, kad ne viskas gerai šiame pasaulyje. Bet visada galima rasti ko nors teigiamo. Tiesiog nereikia ieškoti to, kas bjauriausia. Ieškosi – ir rasi. Būna, supykstu, bet neilgam.
- Ir blogo oro Jums nėra?

Nėra. Kai lyja, gerai, nes nėra pagundos kur nors lėkti – gali susikaupęs dirbti. Kai oras gražus – juo džiaugiesi. Sunkiausia dirbti vasarą, kai karšta. Mėgstu rudenį – tada aš darbingiausias. Man naujieji metai prasideda rugsėjo 1-ąją. Gal tai dvaro mokyklos įtaka...

Gaila, nesu kaip visi – nemoku vairuoti automobilio: negaliu mokytis, nes kaire akimi nematau, dešine viską išpiešiu; daug kur kaip vaikas apsižioplinu, užmirštu, nesiorientuoju. Netelpu į reklamos suformuotus bėgimo, lėkimo rėmus.

Užtai savo darbe aš – kaip žuvis vandenyje: stiprus, man gera. Man rūpi gerai padaryti, ką darau. Geri menininkai turi susikaupti – visur bėgdamas visko gerai nepadarysi... Bet susikaupus kiti dalykai nukenčia, juk ir artimiesiems reikia dėmesio...

- Ar turite kitą didelį pomėgį? Kiek muziko profesijos liko Jumyse?

Mėgstu meistrauti, mėgau žuvauti, paskui žuvų pagailo... Didžiausias pomėgis – klausyti klasikinės muzikos, ypač barokinės: lankau koncertus, užmiegu su ausinėmis klausydamasis klasikos.

Ačiū už pokalbį ir Jūsų kūrybą.