Agnė Armoškaitė-Šemberienė, renginių organizavimo įmonės bendrasavininkė

Esu tos nuomonės, kad toli gražu ne kiekviena įžymybė gali save priskirti vadinamajam elitui ar aukštuomenei. Gyvenime man nusišypsojo didelė laimė, jog dirbdama savo darbą, turiu galimybę sutikti nemažai tikrojo elito atstovų ir su jais pabendrauti.

Tai aktoriai, režisieriai, muzikos atlikėjai ir kiti meno bei mokslo žmonės, be kurių neapsieitų nė vienas aukšto lygio renginys. Tokie žmonės nebūtinai šmėžuoja bulvarinės spaudos puslapiuose, jie ramiai ir tyliai daro didelius darbus, kuria išliekamąją vertę turinčius ir mūsų šalį garsinančius dalykus. Džiaugiuosi, kad šių žmonių veidai irgi atsiranda žurnalų viršeliuose, redakcijų rašiniuose – juk tokios asmenybės diktuoja gerą toną, ne „Yva“.

Štai dabar organizuojame apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ – ten išvysime daug tikrojo Lietuvos elito. Nesunkiai galėčiau įvardyti ir pavienius asmenis – tai Liora Grodnikaitė, Agnė Kuzmickaitė, Oskaras Koršunovas, Jonas Mekas. Jie žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Beje, tokioms asmenybėms pas mus skiriama nepakankamai dėmesio. Ar galėčiau save priskirti prie elito? Kol kas nesijaučiu tiek nuveikusi. Bet aš to siekiu – dirbu ne tik dėl pinigų, bet vardan kažko daugiau.

Antanas Dagelis, verslininkas

Galvodamas apie tai, kas yra šiuolaikinė aukštuomenė, prisiminiau savo pažįstamos žurnalistės Kristinos Sabaliauskaitės kažkada papasakotą anekdotą. Naujasis rusas kreipiasi į anglų lordą su klausimu, kaip tapti aukštuomenės nariu. Šis atsako, kad tuomet reikia baigti tris universitetus.

Naujajam rusui tai pasirodo paprasta. „Paprasta, – atsako anglų lordas, – tačiau vieną universitetą turi baigti jūsų senelis, antrą – tėvas, o trečią – jūs pats.“ Taigi ir aš manau, kad aukštuomenės atstovo vardas įgyjamas su išsilavinimu, perduodamu iš kartos į kartą.

Neringa Jociūtė, drabužių dizainerė

Pamatinė šiuolaikinio aristokrato savybė, mano įsitikinimu, yra nesmulkmeniškumas. Tai reiškia, kad toks žmogus nesismulkina kasdienybėje, nesijaudina dėl menkniekių, nesideri dėl lito, nebijo kažko prarasti. Toks žmogus į pasaulį žiūri plačiai ir vadovaujasi principu „Viskas praeina“.

Aristokratiškumas man – tai dvasinė būsena. Kiekvienas savyje turime bent kiek aristokratiškumo, tačiau ne visi jį puoselėjame. Beje, jį mumyse įžvelgti gali tik labai aristokratiškos sielos žmogus. Ar save laikau aristokratiška? Atsakysiu – nesismulkinkime. Tačiau savo madą, kurią kai kurie laiko aristokratiška, kuriu iš širdies, iš vidinės būsenos.

Geriausias aristokratiškumo pavyzdys – Dalai Lama. Kuo arčiau Dievo, tuo mažiau smulkmeniška, tuo aristokratiškesnė asmenybė.

Gytis Ivanauskas, šokėjas, šokio teatro įkūrėjas

Elitas, aukštuomenė – tai talentingos, daug pasiekusios, charizmatiškos asmenybės, o ne visi tie, kurie šmėžuoja bulvarinės spaudos puslapiuose. Žiniasklaida rašo ir apie tuos, kurie bet kokia kaina siekia ją sudominti – išsišokimais, skandalais, pigiais triukais.

Lietuvos elitui aš priskirčiau tokius žmones kaip Dalia Grybauskaitė, Juozas Statkevičius, Julija Žilėnienė, Edita Užaitė, Rasa Samuolytė, taip pat nemažai gydytojų, literatų, muzikų ir t. t. Tai asmenybės, darančios didžius darbus, neužmiegančios ant savo talentų, charizmų ir šarmų, daug ko pasiekiančios didelėmis pastangomis.

Ar aš save priskirčiau prie elito? Apie save sunku kalbėti, be to, esu dar piemuo. Tačiau jei su manimi bendrauja dideli žmonės, jei tenka garbė su jais dirbti, tai galbūt esame „vieno plauko“. Savęs aukštuomenės atstovu nedrįsčiau pavadinti, tačiau galiu sau pripažinti, jog esu nuveikęs tikrai nemažai.

Giedrė Rein, fotografė

Aukštuomenė visų pirma – tai išsilavinę, inteligentiški, aukštos moralės žmonės. Tokios asmenybės turi išlavintą ne tik bendrąjį, bet ir emocinį, dvasinį intelektą. Aukštuomenės atstovas – aukštos dvasios žmogus, nebūtinai aukšto rango, socialinės padėties ar didelės piniginės. Tikrai nemanau, kad visi žymūs žmonės priklauso elitui.

Taip, jie žinomi, populiarūs, tačiau tik tiek. Aš pažįstu daug nežinomų, tačiau reikšmingų darbų sukūrusių asmenybių – tokių mano aplinkoje tikrai nemažai. Na, o iš populiarių išskirčiau, pavyzdžiui, Andrių Mamontovą ar Nijolę Narmontaitę. Jie tiesiog yra gilūs žmonės, dirbantys savo darbą, puoselėjantys tikrąsias vertybes, kurios išlieka visada, todėl jie ir yra populiarūs.

Nesutikčiau, kad aukštuomenės nariu gimstama – tai lemia ne tik žmogaus genai, aplinka, bet ir saviaukla, saviraiška. Ir aukštuomenei pritaikyčiau posakį „Darbas žmogų puošia“. Ačiū Dievui, savo kelyje tokių asmenybių sutinku išties nemažai. Beje, jų dar ir daugėja.

Gegužės žurnalo „Express Mada“ numeryje:

"Moschino": talentingo juokdario pasaka

Veidrodžių karalystėje

Šokiruojančioji Elsa

Klubinės eklektikos kodelsas: už ir prieš

Paslaptis saugančios akys

Avangardas: pasakų šalies mada

Interviu su aktore Rasa Samuolyte