Taigi antraštę jau turime ir galime iš arčiau pažvelgti į viešnagę Rokiškyje, į lyriškos Dovilės ir šauniai juokaujančio Jurgio kūrybą ir gyvenimą.
Susitikimas – poetės jubiliejaus išvakarėse
Nors bibliotekininkės – ne ta publika, kuriai būtų negirdėtos rašytojų Dovilės Zelčiūtės ir Jurgio Gimberio pavardės, kai ką patikslinti, papildyti verta.
Lietuvos rašytojų sąjungos narė Dovilė Zelčiūtė gimė Kaune aktorių Danutės Juronytės ir Leonardo Zelčiaus šeimoje. „Šiemet balandžio 30 dieną man sukanka penkiasdešimt metų. Nenoriu nei slėpti, nei gėdytis savo amžiaus – jis turi ir privalumų. Priėjusi gyvenimo kelio vidurį, įsakmiai sau primenu: nebijok!“, – sako septynis poezijos rinkinius ir tris knygas apie lietuvių fotografijos meną išleidusi Dovilė. Ji didžiuojasi, kad už savo eseistiką buvo priimta į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. „Aš pati nefotografuoju, bet man fotografija labai artima tuo, kad savo prigimtimi panaši į poeziją“, – pastebi rašytoja.
Ji prisipažįsta visą gyvenimą kliedėjusi teatru, nes jame, galima sakyti, užaugo, troško savo likimą susieti su juo. „Kuo esu visiškai tikra – kad visą laiką norėjau būti teatre. Bet kuo. Kai paaiškėjo, kad niekuo, prašiau mamos, kad leistų teatro bufete indus nurinkinėti... Teatras ir dabar man yra saugesnė realybė už tikrąją. Jis atrodo racionalesnis, švaresnis už gyvenimiškąjį pasaulį – net absurdo spektaklyje“, – yra sakiusi Dovilė.
Būti teatro žmogumi Dovilei Zelčiūtei didele dalimi pavyko; ji daug rašo apie artistus, spektaklius, Kauno kameriniame teatre yra vaidinama jos poetinė pjesė „Kūno vartai“, kurią pastatė režisierė Agnė Dilytė. Beje, būnant Rokiškyje Dovilė išsyk prisiminė, kur per vasaros gastroles vaidindavo Kauno dramos teatras, nes tėvai ją ir seserį Kristiną vaikystėje veždavosi kartu. „Tai buvo Tyzenhauzų rūmai, pamenu, kaip lakstėme po parką...“
Apie dukrą, rinktinę ir drąsą
Su vyru Jurgiu Gimberiu Dovilė turi septyniolikmetę dukterį Joaną, kuri dabar mokosi vienuoliktoje klasėje. Į močiutę Danutę Juronytę jaunystėje panaši mergaitė labai gabi menams, gerai rašo, domisi teatru. Rokiškyje Dovilė Zelčiūtė skaitė eilėraštį „Nevažiuok į Londoną“ – įvairiausiomis intonacijomis, nuo maldavimo iki reikalavimo, ištartą prašymą, užkeikimą. Tai jos motiniško rūpesčio išraiška.
„Joana yra labai įsimylėjusi, o jos berniukas išvažiavo mokytis į Londoną. Jiedu susirašinėja, kalbasi telefonu, tačiau jaunystėje jausmai galingi kaip potvynis... Joana jau buvo pasišovusi važiuoti paskui mylimąjį į Londoną, net nebaigusi vidurinės. Atkalbinėjom, įtikinėjom. Galiausiai ji pati apsisprendė, kad pabaigs mokyklą ir dabar neišvažiuos“, – pakeliui į Rokiškį pasakojosi Dovilė.
Šiuo metu Dovilė Zelčiūtė yra parengusi spaudai poezijos knygą „Klaidinantys judesiai“, tačiau iki jubiliejaus ji skaitytojo nepasieks. Dėl krizės parama kultūrai daugelyje sričių vėluoja arba ir visai nurėžta.
Poetė už poezijos rinkinį „Lapkričio pratimėliai“ yra gavusi S. Nėries vardo premiją, jos lyrikos rinktinė „Atgal į vandenį“ pelnė J. Lindės–Dobilo premiją, o už pirmąjį nepriklausomoje Lietuvoje erotinės poezijos rinkinį „Dar minutėlę pusvalandį“ buvo apdovanota dienraščio „Kauno diena“ premija. Šis rinkinys jai tapo savotišku pagalbininku leidžiant rinktinę.
„Leidyklos, pasižiūrėjusios, jog mano rankraštis yra rinktinė, leidybos nenorėjo imtis. Taip veltui apėjau kelias, o paskui ryžausi pabandyti laimę „Tyto alboje“. Užėjau pas leidyklos direktorę Lolitą Varanavičienę iš anksto nesusitarusi; tai, žinoma, buvo „liapsusas“. „Jūs drąsi moteris. Laiko neturiu – po pusvalandžio aš turiu susitikti su kultūros ministru. Pasakykite man vienu sakiniu, kodėl turėčiau susidomėti jūsų rinktine“, – atšiaurokai pasakė leidėja.
Mane išgelbėjo sakinys: esu pirmojo erotinės poezijos rinkinio autorė“, – kalbėjo Dovilė Zelčiūtė. Su „Tyto alba“ bendradarbiavimas vėliau buvo sėkmingai pratęstas – D. Zelčiūtė sudarė knygą apie rašytoją, dailininkę ir keliautoją Jurgą Ivanauskaitę, kuri išėjo pernai.
Kaip užauga knygos
Kas rašytojai, nuo vaikystės nepagydomai sergančiai teatru, yra poezija? „Poezija, kaip ir teatras, man irgi teikia saugumo. Ji saugi tuo, kad pats susikuri savo namus. Savo kalbą. Turi labai daug brolių ir seserų – man ta dvasinė giminystė su kitais poetais labai svarbi.“
Dovilė Zelčiūtė sako rašanti „priepuoliais“ – mėnesį, du, jeigu jai taip reikia. „Retai būna, kad užrašau tik pavienį eilėraštį. Visos mano knygos parašytos tokiais šuorais. Jurgis pats yra rašantis žmogus, todėl niekas man namuose netrukdo, kai dirbu. Bijau tos tylos, tuštumo, kuris užklumpa knygą pabaigus. Atrodo, nieko nėra bendra tarp tavęs ir to žmogaus, kuris rašė. Amžinatilsis kunigas Ričardas Mikutavičius man yra sakęs: džiaukis, vaikeli, toje tyloje ir yra augimas.
Kažkada galvojau: koks čia augimas – nieko nevyksta, pinigų nėra, vaikštai įbedęs nosį į žemę, o dar vaikas serga, darbo netekai... Ne augimas, o absoliuti tuštuma. Dabar aš jau žinau, kad tuo metu, kai rašau, tik užrašau; visa kita įvyko, sunoko daug anksčiau. Tu net nesi atsakingas už tai, kaip viduje subrendo tas kūrybos vaisius, yra kita jėga, kuri nokina..., jeigu nesunokina – vadinasi, taip ir reikia, esi išsikalbėjęs, tik baugu šitą pripažinti... Reikia žmogiško vidinio pasikeitimo, kad vėl imtum rašyti“, – kalba rašytoja.
Ar menininkei moteriai nėra sudėtingiau atsidėti kūrybai? „Žinoma, moteriai yra sunkiau. Turėtum būti, atsiprašant, gyvulys, kad leistum sau visiškai neskalbti, neišruošti vaiko į mokyklą, nekreipti dėmesio, kas dedasi tavo namuose. Ir vis dėlto aš leidžiu sau labai daug – itin reikli moteris pasibaisėtų, kiek daug. Bet aš galiu taip elgtis tik todėl, kad Jurgis man leidžia“, – Dovilė pabrėžia vyro, kuris yra ir plunksnos brolis, supratingumą bei toleranciją.
Išmintis, gebėjimas skirti esminius dalykus nuo smulkmenų padeda gyventi. „Sugebėti būti tobulam absoliučiai visur kur – neįmanoma. Negalima iš savęs ir kitų to reikalauti. Reikia suvokti, kad gyvename čia ir dabar, ir džiaugtis tuo. Buitis gali būti nepakeliama našta, bet iš jos galima pasidaryti ir meilės savo artimiesiems ritualą. Būti kažkam reikalingam – didelė laimė“, – pabrėžia Dovilė Zelčiūtė.
Humoristas didžiuojasi protėviu kalviu
Jurgis Gimberis savo humoreskas ir satyras visada skaito labai rimtu veidu. Užtat klausytojai lūžta iš juoko. Kai Rokiškyje Jurgis skaitė humoreskas apie sandėliuko gaisrą, „blato“ laikus, dietas ir sveikatą, skruzdėlyno ir Seimo panašumus bei skirtumus, salė net ošė. Iki ašarų kvatojosi ir jo žmona Dovilė Zelčiūtė.
Tuo, kad nejuokina specialiai, o vis vien išeina baisiai juokingai, į savo gimdytoją yra panašūs ir jo paleisti į pasaulį personažai. Pusplikius, Feliksą Žertvą, Jugą Mišiuginą, Romųjį Kuiną ir kitus naivuolius, namudinius filosofus, svajotojus apie geresnę pasaulio tvarką, keptą žąsį sutikome Jurgio Gimberio knygose „Dar pastebėjau“, „Tai nereiškia“, „Pusplikių šeimos kronikos“, „Barakų bliuzas“, „Iki pusės“, „Kaliausė“, „Misės, mano boba ir kiti reikalai“, „Mišiugino dienoraštis“, „Dar galima gyvent“, „Meilė bei kiti fundamentalieji mokslai“, „Urbi et liurbi“, „Papashos testamentas“.
Jau rengiama spaudai ir tryliktoji Jurgio Gimberio knyga – humoristikos rinktinė, kurią autorius pavadino „Jūs turite teisę tylėti“. Už savo kūrybą rašytojas yra pelnęs Augustino Griciaus, Kauno meno kūrėjų asociacijos, Vieno lito (už geriausią metų knygą teikia Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius) premijas.
Skaitytojams su pirmąja knyga prisistatęs prieš dvidešimt ketverius metus humoristas prisipažįsta rašąs gana lengvai. „Sumanymų ilgai nenešioju. Kas nepavirto išbaigtais literatūriniais tekstais, sukaupta užrašų knygutėse. Ten patenka nugirsti posakiai, situacijos, vykęs žodžių žaismas. Iš pastabų paraštėse irgi ketinu padaryti knygą“, – sako humoristas.
Tiesą sakant, vadinti jį tik humoristu – netikslu. Prie savo dvylikos knygų Jurgis Gimberis gali pridėti dvidešimt su viršum išverstų: tai Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo, Michailo Bulgakovo, Viktoro Pelevino, rusų detektyvų karalienės Aleksandros Marininos romanai, Liudmilos Ulickajos apsakymai.
Jurgis Gimberis gimė ir užaugo Šančiuose. Savo vaikystės ir jaunystės Kauno priemiestį, jo žmones ir gyvenimo būdą su lyrišku humoru yra aprašęs knygoje „Barakų bliuzas“. Įdomi ir rašytojo genealoginio medžio istorija. „Mūsų šeimos legendos pasakoja, kad Gimberių giminę pradėjo XIX amžiuje iš Austrijos į Žemaitiją atklydęs kalvis pavarde Himbern; žemaičiai ją patvarkė savaip ir išėjo Gimberis.
Jo sūnus, mano senelis Jurgis, kurio garbei aš buvau pavadintas, vedė vietinę bajoraitę Valavičaitę. Taip buvo pasakojama giminėje. Savo kilmės dokumentų archyvuose neieškojau – tam neturiu nei laiko, nei pinigų, nei ambicijų. Kalvis man niekuo ne prastesnis už bajorą“, – tikina rašytojas ir vertėjas Jurgis Gimberis.
Dovilė Zelčiūtė
*** *** *** *** Panevėžio miesteliai Tyliai kantriai ir neskubėdama Vaikystė kurios kartais gėdijamės
Aš kaip ir tu neištveriu tylos
o kasdienybė užsidėjo lapės kaukę
ji dieną naktį slankios urgs meluos
kol vienąryt apkandžios ir aplos
mes tylim bet neištveriam tylos
nekasdienybės vis dar tebelaukiam
Piešk mano bruožus
įgudusia Meistro ranka
kai miegu ir juokiuosi
kai myliu
ar švenčiu kasdienybę
gimtadienius kai palydžiu
buvimą į užmarštį
piešk mano bruožus
ir aš nesigėdysiu
atvira iki juoko ar verksmo
o kartais – iki isterijos
kai ieškosiu dienos
ir kai naktį bijosiu
įsitvėrusi gelbstinčios rankos
dar alsuoju esu
tai piešk mano bruožus –
kol palengva įsišvies
Tavo veidas
Ateinam iš tylios erdvės
ir bijom nukristi
skambtelti
kaip šaukštelis žemyn iš cukrinės
kaip zylė
stryktelėjusi nuo liepos ant palangės
kaip lietus kuris niekad nebebus tas patsbūt tuo pačiu
būt neskaidomu nepadalijamu
nesudūžtančiu
visuose savo pavidaluose
ir kiekvienoje vietoje –
namuose
Marijai Č.
ji parsiveda savo namus
priemiesčio stotyje
paglosto upę ar vaiką
šviesa
prilipusi prie skalbinių vėjyje
kalba intymiai senamadiškai
pasiekia ant šakos
užsilikusį vienišą obuolį
mūsų namai miesteliai
išretintas laikas
veidai toji žemė
dar garuoja nesunaikinama
paribių nostalgija –
žaliosios arbatos puodelis
