Iliuzionizmas – seniausia meno rūšis
Švelnios muzikos ritmu žiūrovams pasirodo frakuotas Gerasis Burtininkas.
Plastiškais judesiais tarsi prikausto žvilgsnį, kuris mato besikeičiančius neįmanomus dalykus: rankose pražystančias gėles, nežinia iš kur atsirandančius neregėtus daiktus ar gyvūnus, kurių gausėja, jie įgauna kitą pavidalą, stebuklingai pradingsta ar sumažėja... Salėje nuvilnija nuostabos, džiaugsmo bangelės. Žiūrovų galvose, žinoma, kirba mintis – būtų įdomu tai išsiaiškinti, bet kitą akimirką jie vėl leidžiasi nešami į iliuzijų pasaulį...
„Illusion“ prancūzų kalba reiškia apgaulę, apgaulingą vaizdinį. Iliuzionizmas – seniausia meno rūšis, kuriai daugiau kaip 5 tūkstančiai metų. Šie menininkai sukuria gražią, švelnią apgaulę, padarydami šventę dar džiugesnę.
Kelmiškis Rolandas Kančauskas jau daugybe panašių programų yra nudžiuginęs Lietuvos iliuzijos meno mėgėjus. Tačiau jis nuolatos pabrėžia, kad iliuzionistas nėra stebukladaris, hipnotizuotojas, kad iliuzija yra tik iliuzija, kurią sukuria atlikėjas.
„Iliuzijos žanras – klasikinis. Atrasti ir sukurti kažką naujo – labai sunku. Galima triuką įvilkti į naują rūbą, šiuolaikines technologijas. Maža žinoti triuko paslaptį – reikia mokėti jį pateikti. Tai ir yra tikroji kūryba“, – sako magijos meistras, mėgstantis pats gaminti triukų priemones.
Išbandymai kūlvirsčiais
Pradžia buvo 1981 m., kai, perskaitę kvietimą į cirko studiją, Kelmės kultūros rūmuose susirinko apie 200 vaikų. Visi degė nekantrumu tapti cirko žvaigždėmis. Tačiau jų laukė pirmasis išbandymas. Mergaičių – špagatas, vaikinukų – kūlvirstis. Taip – visą mėnesį kasdien. Daugeliui tai pasirodė kvaila – pamanyk, kas nemoka kūlvirsčio! Tačiau ir kūlvirstis turi savo taisykles, techninius ir estetinius reikalavimus.
Iš poros šimtų entuziastų liko būrelis, pasirengęs ir toliau dirbti. Rolandas su draugu pirmajam cirko pasirodymui paruošė akrobatinį numerį „ant bambuko“ (vertikaliai kabančio vamzdžio su trimis laipteliais).
Smalsūs vaikinukai, lankydami cirko užsiėmimus, viena akimi stebėdavo ir savo vadovą Genutį Vingrą, ruošiantį iliuzionizmo programą. Ir patys pabandė savarankiškai. Rolandui padėjo jo hobis – domėjimasis technika, modeliavimu. Seniai kolekcionavo žurnalo „Junyj technik“ puslapius su fokusų aprašymais – tai buvo iliuzionizmo pradžiamokslis. Rolandas su draugu pasigamino keletą rekvizitų. Tai pastebėjęs vadovas juos dar labiau paskatino, pamokė. 1983-aisiais įvyko pirmasis jaunųjų fokusininkų pasirodymas.
Reiklus vadovas kurstė entuziazmo ugnelę, įvertino vaikinukų pastangas, juos palaikė, ragino dirbti. Rolando tėtis iš rusų kalbos išvertė ir ranka užrašė knygos „Nuo senovės žynių iki šių dienų iliuzionistų“ vertimą. Knygoje, kurią davė vadovas, aprašyta iliuzijos žanro istorija, ji padarė didžiulį įspūdį ir pažadino vieną svajonę...
Patirtis atėjo vėliau atkakliai dirbant. Grįžęs iš armijos Rolandas 1988-aisiais Kelmėje atgaivino cirko būrelį (G. Vingras jau buvo išvykęs į Šiaulius). Buvusio mokinio ir vadovo ryšiai nenutrūko, Rolandas ir toliau sėmėsi patyrimo ir išminties.
„Genutis Vingras – žmogus, parodęs man kelią, kuriuo ir toliau ėjau“, - šiltai apie a. a. vadovą atsiliepia mokinys.
Teatras „netimptelėjo už skverno“, bet vilioja jo galimybės
Dar prieš cirką Rolandas buvo išbandęs „didžiąją sceną“ su tikrais galingais prožektoriais: spektaklyje „Deimantinė dėžutė“ atliko Pelėdžiuko ir Pelkių žiburėlio vaidmenis. Tačiau teatras jo „netimptelėjo už skverno“...
„Nesu artistas ir niekad nebūsiu... Teatras manęs kaip vaidmenų kūrėjo, artisto, niekada neviliojo. Man įdomu įgyvendinti vieną seną svajonę, kuri gimė perskaičius knygą „Nuo senovės žynių...“ – knieti sujungti teatro ir iliuzijos žanrus ir jų sinteze parodyti iliuzionizmo evoliuciją. Ta mintis neduoda ramybės, vis apie tai galvoju. Anksčiau trūko žinių, dar nežinojau kai kurių paslapčių. Dabar – stinga laiko, aplinkos. Bet žinau, kad ši mintis tikrai kada nors išsipildys“, - sako R. Kančauskas.
Nors Rolandas nelaiko savęs aktoriumi, tačiau be scenos ir teatro negalėtų išsiversti. Jo darbas – scenoje, dažnai ir bendradarbiaujant su teatru. Nuo 1995 m. pradėjęs bendradarbiauti su Kauno mažuoju teatru, vėliau su Kauno lėlių teatru, rengdamas bendras programas, žavėdamasis novatoriškais žmonėmis, suprato, ką reiškia kauniečių pasakymas „Teatras – tai džiazas“. Kauno lėlių teatre prilipo Gerojo Burtininko vardas, kuris ir dabar tebelydi. Penkis Kalėdų sezonus kasmet po 50 spektaklių – tokia patirtis su Kauno lėlininkais...
Kūrybinės praktikos angelas
Ir vėl – teatre. Šįkart – Kelmės mažajame. Žiūrovus nustebino naujas atlikėjas ir vaidmuo – iliuzionistas Rolandas Kančauskas, persikūnijęs į angelą su raudonais sparnais, globojantį ir saugantį Ruperto XII keliones per pasaulį, jam padedantį ir mokantį švelnių gudrybių.
Veidas padengtas blizgiu tamsiu grimu, kuris tinka prie „truputį išprotėjusio“ spektaklio, skirto Teatro dienai, idėjos. To dar Kelmėje nebuvo. Štai ir bandymas „sintetinti“ du žanrus – iliuzijos ir teatro. Tačiau tai dar neprilygsta sumanymui, kuris sukasi Rolando mintyse. Teatro dienos renginys Kelmėje „12 naktų, juodvarniais lakstančių“ – Rolando baigiamosios kūrybinės praktikos darbas kartu su Kelmės mažojo teatro režisiere Dalia Stirbyte.
„Nesu aktorius, tačiau pasisakau už teatro ir iliuzijos jungtį – čia galima nemažai įdomaus nuveikti“, - įsitikinęs Rolandas.
Rolandas, klausiamas, ar baigus studijas pasikeis jo gyvenimas, atsako:
„Diplomas kūrybos nepridės. Praktinis 25 metų įdirbis yra tai, į ką atsiremiu, tačiau studijos davė daug naudos, teorinių žinių, kurias gretindamas su praktinėmis atrandu naujų dalykų. Be to, tokios disciplinos, kaip dizainas, kompozicija, man labai praverčia dabartiniame darbe su vaizdo medžiaga, čia galiu taikyti žinias.“
Pasekėja – dukra Eglė
Kadangi iliuzionisto gyvenimas nesėslus, tenka daug keliauti, į šias keliones, kai tik įmanoma, važiuodavo visa šeima. Kartą tėtei baigus spektaklį iš kulisų išbėgo trejų metukų mergytė ir surinko kortas. Taip Eglutė, kuri, galima sakyti, užaugo scenoje, pradėjo savo karjerą. Jai patiko jos vaidmuo. Ūgtelėjusi tapo tėčio asistente, vėliau – buvo pirmasis fokusas (iš tuščios dėžutės ištraukdavo ilgą kaspinėlį), o dabar jau yra parengusi keletą savarankiškų numerių. Žiūrovai gėrisi bendra tėčio ir dukters programa, ypač „Tango“ numeriu.
Magijos šventė „Dvaro paslaptys“ – gegužės 15-ąją Kelmėje
Kelmės krašto muziejus jau antrus metus rengia „Muziejų naktis“, kurių tikslas – atverti muziejų visuomenei, pristatyti turtingas ir unikalias kolekcijas.
Šiemet gegužės 15-ąją muziejus su Lietuvos iliuzionistų klubu organizuoja magijos šventę „Dvaro paslaptys“. Ja siekiama sudominti iliuzijos žanro profesionalus, mėgėjus ir žiūrovus šiuolaikine iliuzijos žanrų įvairove, skatinti kūrybines idėjas, stiprinti atlikėjų bendravimą, supažindinti svečius su Kelmės krašto kultūros paveldu.
Lietuvos iliuzionistų klubas vienija beveik 40 fokusininkų mėgėjų ir profesionalų. Magijos šventė „Dvaro paslaptys“ – tai dalis renginių, skirtų pažymėti klubo dešimtmetį.
