Kai berniukas užaugo, ir toliau kūrė pasakas, tik dabar jam padėjo jo vaikai. O tų vaikų – net penki, tai ir pasakų, stebuklų bei įdomiausių nuotykių jiems nutikdavo gyvas galas. Pačias įdomiausias Vytautas sudėjo į knygutes, kurias pats ir leidžia, talkon pasikvietęs žmoną Ramunę. Jų namuose švenčiami ne tik vaikų, bet ir knygų gimtadieniai.
Kurti paskatino tėvas
– Didžiausia Dievo dovana, kurią esu gavęs iš tėvų ir senelių, ypač iš močiutės Agnės Ručienės, – tai gyvas pasakų sekimas, improvizacijos. Vaikystėje mėgau fantazuoti, o kartais netgi meluoti. Apie tą „grieką“ papasakojau paskutinėje savo išleistoje knygoje „Kiškio Pranciškaus senelis Palemonas“.
Būdamas šešerių, kartą vaikams pasakiau, kad mano tėtė – žmogėdra. Tada kiemo vaikai išsyk pradėjo su manim labai draugauti: nešė obuolius, žaislus, o aš džiaugiausi: kaip gerai sugalvojau. Bet apie tai netrukus sužinojo tėvas. Išsigandau, kad gausiu diržo, bet tėvukas su manim tik atvirai pasikalbėjo ir paprotino, kad istorijas kurti yra gerai, bet blogai išsigalvoti nebūtus dalykus apie konkrečius žmones. Geriau kurk apie vilkus, lapes, briedžius, patarė. Tą pamoką gerai įsisavinau ir tėvui esu dėkingas, kad, užuot mane vertai nubaudęs, paskatino kurti.
Kažin ar šiandien turėtume originalių pasakų kūrėją, jei tuomet savo tėvo jis būtų buvęs pasmerktas, suniekintas ar išpertas diržu?
Ir pats Vytautas vaikams auklėti nesigriebia diržo.
– Pirmuosius vaikus bausdavau griežčiau, o su mergaitėmis bandau susitarti gražiuoju. Atsirado pažiūra, kad vaikai yra ne tavo, o Dievo. Jie tėvams duoti pagloboti. Vaiko negalima laužti, „muštravoti“, barti, reikia duoti jam pačiam susiprasti, ir tada vaikas prieina prie teisingo sprendimo, – įsitikinęs rašytojas.
Savo atžalas jis auklėja pasakomis, kurias kuria drauge su vaikais, o temą padiktuoja tos dienos aktualijos: vienas tingėjo, kitas melavo ar kokį daiktelį iš draugo „pasiskolino“... Tada tą istoriją jie kartu perkelia į kokio nors kiškio ar pelytės gyvenimą.
– Taip pat atsirado ir knyga „Gediminas ir keturi seneliai“, kurią iliustravo sūnus Jonas, dar būdamas moksleivis. Berniukas tingi susitvarkyti kambarį, todėl prieš miegą pas jį ateina seneliai tinginiai – Tingelis, Poilsėlis, Lepūnėlis ir Žioplelis. Berniukas juos priima į savo kambarį ir suserga nepagydoma tinginėlių liga. O „Briedis Eugenijus“ – pasaka vaikams apie tėvus, kad jie geriau suprastų kartais keistą tėvų elgesį, – sakė rašytojas.
Yra lietuvių liaudies pasakų, kurios baigiasi žiauriai, yra išties baisių pasakų – Sigutė, Eglė Žalčių karalienė... Kokia jų prasmė? Jos perspėja, kad ne viskas pasauly yra gražu. Kartais reikalingas šokas, sukrėtimas – kad žmogus sustotų ir susimąstytų. Bet kūrėjas įsitikinęs, kad vaikams šiais laikais labiau reikia laimingos pabaigos.
Anot rašytojo, kiekvienas laikotarpis sukuria savo pasakas. Devynioliktame amžiuje nebuvo ekologinių problemų, nebuvo ir pasakų apie tai. Greitai išeis antroji jo knygelė apie pelytę Zitą, kuri gelbės pasaulį nuo šiukšlių. Didžiausias rašytojo troškimas – kad išaugtų vaikų karta, kurie elgtųsi atsakingiau nei jų tėvai – tuomet Lietuva turės ateitį.
Filmas – pasaka su laiminga pabaiga
V. V. Landsbergis rašo ne vien vaikams. Universalus menininkas kuria filmus, stato pjeses, rašo eilėraščius. Jam rūpi įamžinti iškilius žmones, menininkus, kaimo šviesuolius, priminti skaudžią Lietuvos istoriją. Savo įkurtoje kino studijoje „A Propos“ jis susuko per dvidešimt dokumentinių filmų ir du vaidybinius. Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Lietuvos televizijoje įvyko jo režisuoto vaidybinio filmo premjera „Kai aš buvau partizanas“. Šis filmas primena pasaką: filmo herojus – teatro aktorius išmoksta sugrįžti į praeitį ir ją keisti: kad viskas baigtųsi laimingai.
– Nuo vaikystės mane domina ir net persekioja partizanų tema. Kai atostogaudavome Dzūkijoje, Gerdašiuose, kai kurie kaimo žmonės nebijojo apie tai kalbėti – žinodami mano tėvo pažiūras ir pasitikėdami juo, atvirai porino apie miškuose vykusias kovas, net parodydavo, kur palaidoti partizanai.
Prieš trylika metų susukau dokumentinį filmą apie partizanų vadą J. Lukšą-Daumantą „Baladė apie Daumantą“. Vėliau parašiau pjesę „Bunkeris“, spektaklis buvo pastatytas Nacionaliniame dramos teatre. Rėmiausi dviem šaltiniais: partizano Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraščiais ir KGB ataskaitomis, kurias apie Dzūką rašė poetas K. Kubilinskas. Vėliau, kaip žinia, Kubilinskas visus partizanų bunkerius išdavė ir net pats nušovė porą miegančių savo draugų.
Režisieriaus nuomone, Lietuvoje nedovanotinai mažai kuriama istorinių bei filmų vaikams. Net už naujametinius fejerverkus būtų išėję keturi penki nebrangūs filmai, kurie turėtų išliekamąją vertę ir džiugintų Lietuvą kur kas labiau, nei ši vienkartinė šventė.
Lietuvoje filmams kasmet paskirstoma apie aštuoni milijonai litų. Kokie už tuos pinigus sukuriami filmai? Kokie prioritetai? Ar galima paskui tuos filmus rodyti mokyklose? Dauguma jų netgi žalingi – perversiški, skatinantys alkoholizmą, neugdantys pagarbos, neverčiantys atjausti, mąstyti, pasijusti piliečiu, už kurio nugaros slypi garbinga tūkstantmetė istorija.
Filmai vaikams nekuriami
Skaudžiausia tema kūrėjui – vaidybiniai filmai vaikams. Pas mus jie nekuriami, nors gabių kūrėjų turime pakankamai. Nepriklausomos Lietuvos vaikai auga be lietuviško kino, „maitinami“ holivudiniais smurto filmais ir rusiškais nusikaltėlių serialais. Prioritetų skirstytojai vis dar nesuvokia, kad vertingiausia investicija – į vaikus?
– Kad suvoktume problemos mastą, palyginkime: Švedijoje kasmet pastatoma dešimt, dvidešimt filmų, o Lietuvoje per visą Nepriklausomybės laikotarpį – vos du. Tai rodo valstybės požiūrį į jaunąją kartą. Juk jeigu vaikus įkrauni meile, rūpesčiu, dėmesiu – vėliau jie viską grąžina savo šaliai ir žmonėms, užauga visaverčiai ir turi ką atiduoti. Užaugę apleisti, be dėmesio, jie keršija valstybei – pyksta ant visų ir ant visko, griauna arba išvyksta į užsienį. O kino kūrėjų turime – Lietuvoje yra šešiasdešimt kino režisierių.
Daugybė jaunų režisierių sėdi be darbo arba užsienyje plauna indus. Paskelbus trumpo metražo filmo vaikams konkursą, manau, atsirastų daug puikių scenarijų.
Anot menininko, užaugo nauja karta, kurią išauklėjo smurtiniai filmai ir kompiuteriniai žaidimai, ir jau pradedame srėbti pasekmes. Atkūrus Nepriklausomybę, reikėjo priimti rimtus psichikos sveikatos apsaugos įstatymus. Tuos įstatymus nevėlu išleisti ir šiandien, deja...
Kūrėjas džiaugiasi, kad jam su žmona pavyksta užimti ir sudominti vaikus, kad jie kuo mažiau laiko leistų prie televizoriaus – lanko muzikos mokyklas, šokių bei dailės būrelius.
Ieško rėmėjų filmui apie Tibetą
Dar viena neįgyvendinta kūrėjo svajonė – filmas apie tibetiečius, kuriam jis ieško rėmėjų:
– Man skauda, rūpi tragiškas okupuotos Tibeto tautos likimas. Gavęs lėšų iš privataus rėmėjo, praėjusią vasarą per Olimpines žaidynes nuvažiavau į Kinijos pasienį. Norėjau susipažinti su tibetiečiais, kurie okupuotoje tėvynėje engiami, žudomi, su jais daromi genetiniai eksperimentai.
Kad išsigelbėtų, milijonas jų priverstas gyventi tremtyje. Dabar jų likę tiek, kiek mūsų – trys milijonai, vienas milijonas – išžudytas, kitas milijonas – pabėgęs į Indiją, į Dharamsalą. Pamačiau liūdną faktą, kad jie beveik niekam nerūpi, nes niekas nenori pyktis su galinga Kinija, iš kurios gauna pigių prekių.
Iš Tibeto pasienio parsivežiau apie penkiasdešimt valandų filmuotos medžiagos, būtų galima susukti filmą, bet kol kas ji guli lentynoje, nes nerandu rėmėjų. Tibeto budizmas labai gražus, mistiškas ir subtilus, tai vienas tobuliausių mokymų, pagrįstas meile ir atjauta artimui, sielos kelione į Anapus ir atgal. Šis gražus tikėjimas neprieštarauja Kristaus mokymui, net padeda jį giliau suvokti.
Neturėtume likti abejingi mažai, tolimai, pavergtai tautai. Prisiminkime, kaip jautėmės patys, kai likome vieni, išdrįsę pasipriešinti sovietiniams okupantams, ir tik Islandija palaikė Lietuvą tomis sunkiomis dienomis. O jeigu ir islandai būtų likę abejingi?
Filme apie Jurgą Ivanauskaitę „Šokis dykumoje“, kurį neseniai sukūrėme su režisiere Agne Marcinkevičiūte (aš – antrasis jo režisierius), irgi palietėme tą temą, – pasakojo kino kūrėjas.
V. V. Landsbergis išsitarė turįs utopinę idėją valdžiai – vieną kurį nors apleistą Lietuvos regioną atiduoti tibetiečiams. Tai morali, religinga, negerianti, nemeluojanti tauta – lietuviams yra ko iš jos pasimokyti.
Genetinio karo aukos
Menininkui skaudu matyti alkoholyje skęstančią Lietuvą, ypač jaunus žmones. Šia tema jis irgi planuoja sukurti filmą.
– Sovietmečiu ir Nepriklausomybės metais buvo skaudžiai pažeistas mūsų žmonių genetinis fondas. Esu matęs rusų specialiųjų tarnybų savo agentams kurtą mokomąjį filmą – apie genetinį karą, kuris sėkmingai padeda žmones išvesti iš „džiaugsmo“, o paskui kontroliuoti, režisuoti jų elgseną. Šio karo ginklai: alkoholis, narkotikai, nikotinas. Per dvi tris alkoholį vartojančių žmonių kartas jų palikuonys tampa negrįžtamai pažeisti.
Nuo alkoholio priklausomi žmonės ir jų palikuonys pasaulį mato iškreiptai, nebeanalizuoja priežasčių ir pasekmių, dažnai nemato prasmės gyventi, tampa emocingi ir nelaimingi. Tokius žmones lengva valdyti, jų elgesį nesunku nukreipti norima linkme – per jų emocijas, nuotaikas, mintis. O tų karų strategai, beje, visai neragauja alkoholio.
Anot Vytauto, kiekvienos tautos galva yra dvasinis elitas – mokytojai, karininkai, dvasininkai, menininkai, ūkininkai. O ji Lietuvoje buvo gan žiauriai nukirsta pokariu – miškuose, Sibire, dalis emigravo.
Žinoma, gamtoje vyksta natūralus atsinaujinimas: upeliai, šaltiniai išsivalo, kai jų neteršia, iškirsti miškai atauga, taip ir žmogus – jei žmonės suprastų, kad juos norima paversti idiotais ir būtų sustabdytas besaikis alkoholizmo propagavimas, gal būtų galima svajoti apie atgimimą... Bėda ta, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje didieji alkoholio magnatai finansuoja partijas, kurios laimi Seime, o Seimas priima palankius alkoholio gamybos, prekybos, reklamos įstatymus.
Vaikus auklėja pavyzdžiu
Penkių vaikų tėvas ir keturių vaikaičių senelis įsitikinęs, kad mažuosius auklėti geriausia savo pavyzdžiu:
– Jeigu tėvas pats geria ar rūko, niekaip vaiko neįtikins, kad to nereikia daryti. Todėl aš išvis mečiau gerti ir rūkyti. Vaikui svarbiausia moraliniai dalykai: stengiuosi įdiegti nepakantumą melagystei, vogimui, skatinu drąsiai pasakyti, jei, pavyzdžiui, mokytojas ar klasės draugas netinkamai elgiasi. Laimė, mano vaikams pasisekė su mokytojais. Geras mokytojas sužadina smalsumą, tuomet vaikas nori mokytis net neįdomius dalykus.
O savo filmais, knygomis, spektakliais menininkas stengiasi jaunajai kartai įdiegti vertybinę orientaciją: kas yra pagarba, meilė, atsakomybė. Juk brandi asmenybė prasideda nuo atsakomybės suvokimo: ne kitus kaltinti dėl problemų, o pagalvoti, ką gali pats padaryti.
– Bet tiesiogiai moralizuoti negalima, nes vaikai tai atmeta. Bendraudamas su vaikais ieškau visokių sprendimų būdų. Dažnai pasakos gimsta, kaip sakoma, „iš gyvenimo“. Kartą susitikau su berniuku, kurio girtas tėvas užmušė jo sesutę. Taip „Angelų pasakose“ atsirado pasaka apie Petriuką. Kuršėnų vaikų namų auklėtiniai tą pasaką suvaidino, ir mane labai sukrėtė, kaip jautriai, įtaigiai vaikai scenoje tą dramą papasakojo.
Liaudies dainos – psichoterapija
Vytautas žinomas ir liaudies dainų bei dainuojamosios poezijos gerbėjams. Jis dažnai kviečiamas koncertuoti vaikams ir suaugusiesiems. Neseniai pasirodė Vytauto su Ramune įdainuota kompaktinė plokštelė „Sapnas“.
– Mudu su žmona tas dainas dainuodavome dar Zitos Kelmickaitės „Ratilio“ ansamblyje (ten ir susipažinome). Dabar mėginame jas perdainuoti kitaip, su gitara. Dainuoju ir pagal savo bei tėvo poeziją.
Kai man buvo kokie dešimt, vienuolika metų, – prisimena Vytautas, – pastebėjau, kad po tėvuko stalu stovi keistas geltonas portfelis, kuris yra visąlaik užrakintas. Tai, be abejo, mane itin suintrigavo, ir netrukus portfelis užlenkta sąvaržėle buvo atrakintas. Gerokai nustebau ten radęs eilėraščių krūvą – niekad nežinojome, kad tėtis rašo ir eilėraščius. Ir štai tada ėmiau paslapčiom, kai tėvų nebūdavo namie, skaityti jo eiles, norėdamas suprasti, ką jis galvoja „iš tikrųjų“. Kaip supratau vėliau, kai kurie tėvo eilėraščiai padarė gan esminę įtaką mano literatūrinei brandai ir apsisprendimui:
mieloji tu miegi ir negirdi
kaip tyliai snaigių spygliai lūžta
sulipdo tuščią gūžtą laikinai
taip daug lėtai prikrinta sniego
ir nieko nesidaro nieko...
Nepraėjo nė trisdešimt metų, ir pagal šį tėvo eilėraštį sukūriau dainą, kuri yra kompaktinėje plokštelėje „Sapnas“. Muziką kurti padeda bičiulis kompozitorius Raimondas Rašpoliauskas.
Dainavimas man – vienas maloniausių poilsio būdų, savotiška meditacija, asmeninė saviraiška. Liaudies dainos – stipri, gera psichoterapija. Prieš savo spektaklių repeticijas su aktoriais padainuoju – ir jie pamiršta savo rūpesčius, susikaupia, nusiramina.
Jau metus gyvuoja leidykla „Dominicus Lituanus“, kurios vairą tvirtai laiko Ramunė Landsbergienė.
Šiemetinėje knygų mugėje leidykla pristatė Liudviko Jakimavičiaus knygelę „Katinėlis ir gaidelis Kalėdų ieškojo“, Jono ir Daivos Vaiškūnų „Žiūroniuko nuotykius“, o aktorę ir poetę Birutę Mar Vytautas paskatino parašyti knygą „Marija ir Pūkelis“.
– Vakar su vaikais šventėme naujos, jau antrosios mano knygelės apie kiškį Pranciškų gimtadienį, – džiaugėsi menininkas.
Dėkodama Vytautui už pokalbį, palinkėjau jo šeimai daug gražių gimtadienių – pasakų, filmų, pjesių ir dainų bei kitokios kūrybos, kuri tampa švente mums visiems.
