Visus tarptautinius vokalistų konkursus, kuriuose dalyvavote, laimėjote – iškovojote didįjį prizą arba pirmąją vietą. Kodėl, turėdamas didelį vokalisto talentą, baigęs vidurinę mokyklą pasirinkote kultūros vadybos studijas Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete? Kaip atsitiko, kad pasimokęs čia metus sprukote į dainavimą?
Vidurinę mokyklą baigiau labai gerai, taigi turėjau galimybę siekti bet kokios specialybės. Kad iškart nestojau studijuoti vokalo, turbūt kalta aplinka – gyvenant Tauragėje, operos dainininko kelias atrodo tolimas, nepasiekiamas. Atrodo, niekada juo negalėsi būti. Atvykęs į Kauną lankiau teatrus, koncertus ir, susidūręs su atlikėjais, pamačiau, kad jie taip pat žmonės... Kai savo aplinkoje nematai tau artimos specialybės atstovų, atrodo, kad ji tokia neperspektyvi.
Mokydamasis vadybos taip užsimaniau dainuoti... Draugo paprašiau, kad organizuotų susitikimą su operos soliste Sabina Martinaityte, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakulteto dėstytoja, jis ją pažinojo. Buvo rugsėjo pradžia: paklausiusi mano dainavimo, Sabina patarė stoti į parengiamąjį kursą, nes pirmas jau pilnas. Kadangi už mokslą parengiamajame kurse reikėjo mokėti, buvau linkęs pasiūlymo atsisakyti. Tada koncertmeisterė Audronė Eitmanavičiūtė kreipėsi į Rasą Inokaitienę, kad man padėtų. Ji, girdėjusi mane dainuojant viename moterų renginyje, pasakė: „Jokių problemų – padėsiu.” Užsimezgė šilti santykiai.
Dabar esu ketvirtakursis. Kauno muzikinis teatras kiek įmanoma apdovanojo vaidmenimis. Labiausiai čia norėčiau Šarlio Guno operoje “Faustas ir Margarita” dainuoti Mefistofelį – juk bosai visada lyginami su šiuo personažu, taip kaip “Traviatos” Violeta neatsiejama nuo sopranų, – tačiau Tomas Ladyga jį puikiai atlieka.
Netyla Jūsų telefonas – vis skambina žurnalistai dėl interviu. Kaip jaučiatės tokio dėmesio sūkuryje?
Vis tiek smagu... Kai su A. Eitmanavičiūte žengiau į LTV pastatą, ji tarė: “Einame į didžiausią ginklą – televiziją.” Tikrai: dirbi, dirbi, koncertuoji, koncertuoji, o pripažinimo, tavęs užstojimo kaip nėra, taip nėra, bet atsiduri televizijoje, ir visa tai atsiranda.
Šiandien paskambino iš Klaipėdos muzikinio teatro, kad “Sevilijos kirpėjuje” kurčiau Bazilijaus, o Dž. Geršvino operoje “Porgis ir Besė” – Porgio personažą. Lenkijoje, Poznanės operos teatre, kur pernai dainavau naujametiniame koncerte, gavau kvietimą Džoakino Rosinio operoje “Sevilijos kirpėjas” atlikti Figaro vaidmenį.
Pagaliau darbo yra – užvakar skundžiausi vaidmenų stygiumi, šiandien ne...
Norėčiau, kad visi projekto „Triumfo arka” dalyviai būtų įvertinti – nebūtų priversti išvažiuoti iš Lietuvos. Manau, kad svetur dainuojantys lietuviai garsina ne Lietuvą, o tenykštį teatrą, kuriame dirba. Geriausia, kai Lietuvoje dirbantis solistas išvyksta pasirodyti kitos šalies scenoje, o joje pranešama, jog tai artistas iš to ar kito Lietuvos teatro. Taip suprantu reprezentaciją. Tegu čia, gimtojoje šalyje, duoda darbo, nors ir mažas, palyginti su „estrados šulų”, mūsų, operos solistų, uždarbis. Bet ne dėl pinigų į sceną einame, o kad suteiktume džiaugsmo klausytojams. Jei muzikos atžvilgiu išprususi publika jaučia pasitenkinimą manęs klausydama, mano širdelė paglostoma... Į sceną atėjau, kad daryčiau kai ką aukštesnio, dvasingesnio, puikiai žinodamas, kad dirbsiu už mažus pinigus.
Pirmaisiais studijų konservatorijoje metais buvo labai sunku. Iš tėvų kas mėnesį duodamų 400 litų reikėjo pragyventi: už nuomojamą butą mokėti, maitintis ir pan. Tik prieš „Triumfo arką” finansiškai palengvėjo.
„Triumfo arkoje” laimėtus 50 tūkstančių litų žadu padėti į saugią vietelę – banką. Jie bus protingai naudojami. Tarkim, konkursams. Dalyvavau dešimtyje tarptautinių konkursų Latvijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Rusijoje, Estijoje – kiek tai kainuoja: kelionė, viešbutis, stojamasis mokestis! Vienam konkursui, žiūrėk, 5–6 tūkst. litų ir išėjo. Turiu gerus mecenatus. Esu labai dėkingas Edmundui ir Rasai Inokaičiams – teisėjui ir notarei, kad manyje įžvelgė perspektyvą ir padėjo man vykti į konkursus, kai buvau menkai žinomas. Nežinomam juk sunku pradėti ko nors siekti. Paprastai, kad gautum paramą, turi savo biografijoje nurodyti, ką pasiekei.
Dėkoju ir Kauno savivaldybei, trejus metus solidžiai finansavusiai mano konkursus.
Baigęs antrą kursą, vasarą ketinau vykti į užsienį juodesnio darbo. Tačiau sustabdė S. Martinaitytė ir A. Eitmanavičiūtė: „Bus tų pinigų!” Noriu joms padėkoti, kad dažnai kviečia mane dalyvauti savo koncertuose – mano atliekamas partijas priderina prie savo programos.
Tai – didžiausia mokykla, nes artistas daugiausia ugdosi scenoje. Viena dėstytoja piktinosi: „Ko tie studentai veržiasi į konkursus?!” Tačiau būtent dalyvaudamas tarptautiniuose konkursuose ir stebėdamas, kaip dainuoja mano bendraamžiai, svarstau, kaip galiu juos „apžaisti” – nurungti: ar balso valdymu, ar jo spalvomis ir t. t.
Kad koncertai atlikėjui yra puiki mokykla, supratau pirmąkart pasirodydamas S. Martinaitytės ir A. Eitmanavičiūtės programoje, kai atlikau Algimanto Raudonikio dainą „Kur balti keliai”, matydamas, kad žmonėms, kurie sėdi prieš mane, patinka, ką atlieku.
Nenoriu dainuoti, kaip dainuoja dauguma solistų... Tame koncerte supratau, kad žmonėms patinka vaidyba – charakterio kūrimas ne vien balsu, taip pat – visiškas savęs atidavimas scenoje.
Kai scenoje save visiškai atiduodu, jaučiuosi tarsi didžiulį bulvių lauką būčiau nukasęs – bejėgis. Kai taip atsitinka, žinau, kad koncertas puikiai pavyko.
Labai įtemptas buvo gruodis: ir “Arka”, ir koncertai, jų negalėjau atsisakyti – vitaminus puoliau vartoti, kad galva nesvaigtų, jėgų turėčiau.
Atsakingai suvokiate savo profesinį pašaukimą.
Esu giliai įsitikinęs, kad savo darbą privalau atlikti iki galo. Kitaip negalima. Visada privalai siekti aukšto profesionalumo. Bent mintimis, vizijomis būti profesionalas. Blogiausia, kai manai, kad esi studentas – dar išmoksi. Įsitikinau, kad geriau neiti į šią profesiją, jei būsi vidutinio lygio dainininkas.
Tai, kad „Triumfo arkoje” išsiskyrėte artistiškumu, daugiausia plaukia iš Jūsų prigimties?
Paprastas – bejausmis – akademinis dainavimas dabar pasaulio scenose neįdomus. Dabar jose „žaidžia” ne balsas. Ir Plasido Domingo konkurse stebėjau, kad laimi ne atlikėjas, kuris tobulai valdo balsą, o turintysis vidinę charizmą...
„Triumfo arkoje” už savo Leporelą iš Volfgango Amadėjaus Mocarto operos „Don Žuanas” buvau supeiktas, o Poznanėje jis visiems patiko... Tai patvirtina, kad pasaulyje dabar labai svarbus sceninis vaizdas. Nieku gyvu neatmetu balso grožio, jo valdymo technikos meistrystės.
Žodis „aktorius” man asocijuojasi su netikrumu. Emocijos, kuri būtina scenoje, suvaidinti neįmanoma. Artistiškumą sieju su vidiniu išgyvenimu. Didelis – tikras – aktorius tas, kurio vidinis išgyvenimas scenoje žiūrovui atrodo tarsi jo skausmas. Jei būdamas scenoje nejausi skausmo, dešimteriopai didesnio nei žiūrovo, jis visai tavojo nejaus... Kad žiūrovui įsmigtum į širdį – kad jis, tave stebėdamas scenoje, sau ar kitam pasakytų: „Ir man taip yra atsitikę”, „Ir aš taip jaučiausi”, reikia save gerai peiliais pabadyti... Bet tai man patinka. Tebūnie sunku, bet taip suprantu meną!
Ar sunku įsigyventi į kuriamą personažą? Juk esate labai jaunas. Ar nepritrūksta gyvenimo patirties?
Man nesunku. Aišku, dėl jaunumo daug ko nesuprantu. Keista, kad vyresnio amžiaus personažus suprantu geriau nei jaunesnio: Mefistofelis, Karalius man suprantamesni už Figarą, Porgį.
Dainininkui svarbu patirtis traukti tarsi iš stalčiukų – svarstant: „Ką panašaus esu patyręs gyvenime?”
Kai į konkursą nuvykau su šešiais rusų romansais – jie apie meilę: laimingą ir nelaimingą, – į juos įsikūnydavau galvodamas vis apie kitą savo buvusią merginą.
Baisiausia, kad tų patirčių kartais striuka. Po dešimties metų kitaip dainuosiu savo personažus nei dabar, nes kitaip juos suprasiu.
Dainavimas turi būti brandus. Patirties, kaip kurti personažą, semiuosi stengdamasis kreipti dėmesį į smulkmenas, pavyzdžiui, į vėjo genamą šiukšlę, Nemuno tėkmę. Argi Nemuno vandenų didybė, galybė nesietina su karaliumi Pilypu? Iš panašių mažų smulkmenų gimsta didelės patirtys...
„Arkoje” kūrėte įtaigius ir lyrinius, ir šelmiškus – charakterinius – personažus. Kokie artimesni?
Charakteriniai, ypač Mefistofelis! Lyriniai vaidmenys – brandžių žmonių. Jei solisto akys jaunos, jo balsas neištemps brandaus personažo vaidmens. Vis dėlto koncertuose man daugiau patinka dainuoti lyrines arijas.
Užsiminėte apie merginas. Kuo jos patrauklios? Ar Jūs neabejingas joms, ar atvirkščiai?
Gal aš... Jos patrauklios... Turėjau šaunių merginų. Su viena trejus metus kartu paauglystę Tauragėje leidau. Dabar turiu nuostabią merginą. Ji viskuo rūpinasi. Į savo dienotvarkę įsirašė mano. Ji apėmė visas mano gyvenimo sritis. Labai ja džiaugiuosi. Meldžiuosi, kad ji taptų ta, kurios laukia kiekvienas vyras, – mano žmona, jei tik ištvers su manimi.
Būti su manimi sunku. Mano gyvenimas nepastovus: nežinia, kada atsikelsiu, kada grįšiu namo, gal dviem mėnesiams į užsienį išvyksiu.
Kai vykau į Poznanę, Sigita prašė: „Neištversiu – vežkis ir mane.” Važiavome kartu.
Kai esate gaubiamas didelės sėkmės, šlovės, kyla grėsmė būti kitų merginų paviliotam...
Nuo Sigitos manęs niekas nenuvilios. Tokios nebuvau sutikęs. Labai rūpestinga. Mano tėvai ją labai myli. Kai su jais, seserimi, jos vaikinu bei Sigita sutikome Kalėdas, tėtis tarė: „Pagaliau visa šeima kartu.”
Sigita ne per daug charizmiška, ne per daug lekianti, veikianti, kaip aš.
Vytauto Didžiojo universitete studijuoja politikos mokslus. Poznanės operos teatro direktoriaus žodžiais, labai gerai, kad mes tokie skirtingi.
Kai visą dieną esi muzikoje, vakare nenori joje būti. Muzikantai – taip pat žmonės: jiems reikia kai ko paprasto, kad „atsijungtų”, nors tai nėra lengva. Net naktį prabudęs galvoji apie vaidmenį.
Artistai – truputį kitokie žmonės. Kai kas klausia: „Kuo gi skiriatės, pavyzdžiui, nuo gatvės šlavėjo?!” Iš tiesų gal artisto amatas panašus į kitus. Tačiau jei į jį žvelgtume kaip į paprastą amatą, menas prarastų prasmę. Vis dėlto menas – kažin kas antgamtiška. Jis nelygintinas su šlavėjo darbu. Muzika – kažin kas sakralaus. Teigiantiesiems, kad būti scenoje labai paprasta, siūlau atsistoti scenoje ir ką nors pasakyti.
Ar tikrai scena Jums – kaip žuviai vanduo? Kad joje labai smagiai ir drąsiai jaučiatės ne tik dainuodamas, kartą išsidavėte viename koncerte, kai dėl techninių kliūčių buvote priverstas užimti publiką su ja bendraudamas. Tai darėte labai žaviai, šiltai – galite būti ir puikus konferansjė.
Scenoje labai maloniai jaučiuosi. Ypač kai sulaukiu gausių plojimų, o jei „bravo” – visą dieną esu kaip su sparnais...
Scenos nereikia bijoti – jei bijai, balsas neklauso tavęs. „Nebijok – juk žmonės atėjo džiaugtis”, – šią tiesą dar Tauragės kultūros centre, kur dainavau berniukų chore, man įdiegė mokytojas Romualdas Eičas.
Jam esu labai dėkingas, kad mane susirado – šešiametį pakvietė dainuoti į savo vadovaujamą kolektyvą, rengė „Dainų dainelėms” – kartą tapau laureatu, paauglystėje laikydavo mane kumštyje, kad nemesčiau dainavimo – kai išgyvendavau dėl savo mutacijos paliesto balso, jį gyrė, sakydamas, kad kiti man pavydi – įtikino...
Tėvai, pamatę, kad negaliu be muzikos, mane labai palaiko. Tėtis seniau man siūlė “lįsti į televizorių”. Sakiau, kad į kičinius projektus neisiu, nebent būtų operinio dainavimo konkursas. Ir toks atsirado...
Kodėl studijuoti atvykote į Kauną, ne į Vilnių?
Kaunas primena mano Tauragę: nėra žmonių spūsčių, jie priglaus, paglobos, nuoširdūs, ne arogantiški, kaip sostinėje – nelaikys peilio už nugaros su tavim gražiai kalbėdami.
