Lauktas vaidmuo išsipildė
"Kalbėsime apie Verterį, nes, sako, dešimt metų laukėte šio vaidmens?" - paklausiu taip abejingai, lyg kokia mokytoja, pradedanti pamoką. Vakaras, už lango krinta snaigės, norėčiau slampinėti gatvėmis ir nors valandėlę nieko neklausinėti žmonių. O dabar įlindau į solisto laiką, kurį jis turbūt norėtų praleisti tyloje ir niekam nieko neatsakinėti. Vakar parskrido iš Londono, šiandien visą dieną - repeticijos, rytoj - taip pat, dar skris į Šveicariją dainuoti operoje "Traviata", kasdien darbas. Pašėlęs tempas, reikalaujantis visiško atsidavimo tam, ką darai.
Kodėl viskas vyksta taip, kaip vyksta - nenori klausinėti, bet tai darai, kitas nenori atsakinėti, tačiau kalba ir dar šypsosi, - išaiškės pokalbio pabaigoje. Viskas turi prasmę, tik nuovargio akimirkos kartais mėgina diktuoti savo taisykles.
Edgaras pažvelgia kažkur į šalį ir netrukus pradeda aiškinti: taip, režisierė Dalia sukonkretino šį jo norą, tačiau tai buvo tik vienas vaidmenų, kurį jis norėjęs suvaidinti. Reikėjo subręsti psichologiškai, tarsi užaugti šiam vaidmeniui. Juk Verteris nėra penkiolikos metų berniukas. Ir tai - dviejų jaunų, tačiau patyrusių žmonių meilės istorija.
- Šiandien repeticijoje buvo ramu?
Oi, per repeticijas niekada nebūna ramu. Ypač neramu repetuojant šią operą. Toks didelis psichologinis krūvis, kad daug kartų kartoti vieną sceną sunku. Neįmanoma repetuoti "puse kojos". Gali nedainuoti visu balsu, bet psichologiškai vis tiek esi pasinėręs į Verterį - negali juo būti pusėtinai.
- Kada Verteriui būna neramiausia?
Pati opera prasideda labai šviesiai. Man patinka pirmame veiksme apdainuojamas gamtos grožis, tai tarsi šventovė. Man tai labai artima. Taip jaučiuosi, kai po darbo galiu pabūti gamtoje, kur neveikia mobilieji telefonai, nėra jokio ryšio. Vėliau spalvos tamsėja ir trečiame veiksme Verteris jau sudegęs viduje, jo akys - tuščios, išdžiūvusios. Ketvirtame veiksme iš tų kančių Verterį išvaduoja mirtis. Paskutinis šviesos ruožas dar jį apšviečia ir viskas staiga nutrūksta - tamsa.
- Ar buvote kada nors sumąstęs, kad iš tiesų nėra dėl ko gyventi?
Ne. Esu labai laimingas, tad tokios mintys niekada nėra manęs aplankiusios. Be galo myliu gyvenimą ir niekuomet nesigailėjau dėl to, jog gimiau. Visada buvau dėkingas Dievui, kad gimiau būtent čia, kad esu, kas esu, kad sutikau tuos žmones, kuriuos turėjau sutikti. Jeigu gimčiau dar kartą, nieko nekeisčiau. Esu visiškas optimistas ir, manau, tai labai gerai.
Iš Suvalkijos lygumų - į pasaulio aukštumas
- Iš kur kilo šis optimistas?
Deja, mano genealoginis medis kol kas nesudarytas. Gimiau Kybartuose, tėvai anksti išsiskyrė, tačiau žinau, kad mano giminė labai daininga. Mama dainavo vokaliniame ansamblyje, tėvas grojo gitara, sesuo dalyvavo "Dainų dainelėje".
- Kodėl visuomet žinote, jog gyventi verta?
Tiesiog žinau, kad gyvenimas - tai didelė dovana. Ir kiekviena diena man suteikia patirties, kuri praturtina. Esu laimingas, kad dirbu tokį darbą. Ši profesija mane nuveda vis į kitus miestus - išvengiu rutinos. Gal todėl ir žinau, jog verta gyventi ne vien dėl darbo. Galbūt aš kam nors dovanoju laimės akimirką, kiti ją dovanoja man. Tai geros gyvenimo dalybos.
- Ar nesijaučiate nepatogiai, kai štai čia - infliacija, o jūs sau skraidote kaip erelis ir viskas atrodo puiku?
Mano toks darbas - skraidyti net ekonominio nuosmukio laikais ir džiuginti žmones bent jau muzika. Turiu kilnią misiją: žiūrovai gali bent porai valandų užsimiršti, rasti prieglobstį meno pasaulyje, kai kiti dalykai nestabilūs.
- Kas išmokė taip gyventi - laisvai ir pasiturinčiai bet kokiu požiūriu? Tėvai, mokytojai, aplinka? O gal taip skirta?
Manau, pats gyvenimas padiktuoja sąlygas. Iš pradžių neįsivaizdavau, kad teks tiek keliauti. Dabar opera tapo lyg mozaikos dalimi, kuri sudaro viso gyvenimo prasmę. Esu laisvai samdomas dainininkas, tad pats sprendžiu, kur ir kiek dirbsiu. Keletą metų sėsliai gyvenau Londone, dar kelerius - Frankfurte, o dabar keliauju po daugelį Europos miestų. Taip išmoksti pasiimti tiek daiktų, kiek leidžia oro linijos. Visas mano gyvenimas telpa į dvidešimties kilogramų bagažą. Tiesa, man dar suteikta dešimt papildomų kilogramų.
- Kodėl reikia vykti į Londoną dainuoti? Juk išvažiavote.
Na, man tiesiog pasitaikė tokia proga. Jeigu būčiau atsisakęs, būčiau padaręs didžiausią klaidą savo gyvenime. Mūsų specialybė - tai muzika, užsidaręs viename teatre nustoji tobulėti.
Kalėdos pas mamą
Edgaras sako, kad kitais metais gyvenimas tekės įprasta vaga - jo laukia Nyderlandai, Prancūzija, Vokietija. Ten toliau kurs naujus vaidmenis. Nors, pasak solisto, niekada nežinai, ko tikėtis ateityje.
"Debiutuosiu ir Škotijos nacionalinėje operoje - "Meilės eliksyre" atliksiu Nemorino vaidmenį. Po ilgokos pertraukos Liono scenoje vaidinsiu Alfredą "Traviatoje", - priduria dainininkas.
Knieti padaryti galutinį pranešimą: visos jūsų svajonės išsipildė, argi dar ko nors galėtumėte norėti? Tačiau Edgaras nesutinka, jis aiškina, kad kalbėti apie svajones - slidus reikalas. Ir nesako, kokia ta jo svajonė. Dar nukelia į kitą pašnekesio erdvę, suteikdamas jai filosofinę spalvą: "Kiekviena pragyventa diena yra kaip naujos svajonės pradžia ir pabaiga. Kai nustojau iš gyvenimo reikalauti labai daug, jis tapo paprastesnis. Nors nepamiršau ambicijų, dera jų turėti. Bet reikia tiesiog džiaugtis, kad esi, kad turi draugų, mylimų žmonių. Mano svajonės labai paprastos ir kartu nepaprastos."
Šias Kalėdas jis švęs pas mamą Kaune. Ten jos gražiausios. Nes Europos didmiesčiai, išpuošti kalėdiniais papuošalais dar rudenį, Edgarui atrodo kvailokai ir pernelyg komerciškai. Kalėdos jam pirmiausia - stebuklo laukimas, šeimos šventė. "Gyvename racionaliame ir nuobodžiame pasaulyje, tad jame labiausiai ir pasigendu Kalėdų pasakos laukimo. Visus metus klajoju po pasaulį, tad man grįžti šią dieną namo yra prasminga. Ir su pirkiniais tai neturi nieko bendra, nors dovanėlių, aišku, dovanoju", - sako Edgaras.
Klausimai po dvidešimties metų
Kažin, ko dar nepaklausiau naujojo Verterio? Jis tikina, kad lyg ir nepasigedo papildomų klausimų.
- Ko žurnalistai jūsų daugiausia klausia: apie namą Pirėnuose, įtakingus draugus ar vidinio gyvenimo subtilybes?
Dažniausiai klausia, ar skiriasi lietuvių ir kitų šalių publika, kuri klausosi mano dainavimo. Dar - koks mėgstamiausias vaidmuo ir kokį norėčiau dar suvaidinti. Kvailiausias klausimas: "Ką darytumėte, jeigu dingtų balsas?" Kartą atsakiau, jog tuomet megzčiau megztinius ir siųsčiau į "Burda moden" konkursą.
- Šįkart jau visko paklausiau?
Man dar tik trisdešimt treji. Gyvenimas bėga ir patirties daugėja. Jeigu kitą kartą susitiksime, kai man bus penkiasdešimt metų, tada galėsiu pats pasiūlyti klausimą, kurio dar niekas nebus uždavęs.
- Beje, o koks mėgstamiausias jūsų posakis?
"Be tavęs nėra manęs." Tai Ingmaro Bergmano žodžiai, jie man - esminiai. Mes visi priklausomi vienas nuo kito. Pagarba vienas kitam yra svarbiausias dalykas, kuris mus veikia stipriau negu politika, krintantys ar kylantys biržų indeksai. Tik dėl šio supratimo scenoje vyksta stebuklai. Jauti, kaip publika pradeda alsuoti kartu su tavimi, juoktis, verkti. Ir supranti - mes be vienas kito nieko geriau neturime ir neturėsime.
