Mintis įkurti šeimyninę vaikų sodybą Keraminams gimė perskaičius straipsnį žurnale. Jūratė, diplomuota pedagogė, norėjo dirbti pagal specialybę, o Eugenijus, augęs daugiavaikėje šeimoje, neabejojo, kad sugebės išauginti ne tik keturis savus vaikus. Kol šeimyna glaudėsi dviejuose vienas šalia kito stovėjusiuose namuose, Jūratė ilgesingai nužvelgdavo buvusį darželio pastatą išdaužytais langais, kur kadaise pati dirbo. Sužinojusi, kad rengiamasi jį parduoti aukcione, šeima ilgai nedvejojo. Teko gerokai pasijaudinti laukiant aukciono rezultatų, bet pasirodė, kad daugiau niekas nepareiškė noro įsigyti apleisto pastato. Taip jau sutapo, kad šeima gavo jo nuosavybės dokumentus Jūratės gimtadienio dieną. Tačiau šventė tęsėsi neilgai – greitai prasidėjo juodas darbas.
Jūratė žinojo, kad vaikų darželiui šildyti kasmet būdavo sunaudojama 90 tonų anglių. Auksines rankas turintis Eugenijus pats pertvarkė šildymo sistemą, rūsyje pastatė katilinę. Keraminai džiaugiasi, kad vaikams netenka gyventi susispaudus, tačiau nerimauja, kas bus toliau. Jau dabar įsiskolinta už elektrą, o ir to remonto verkiant reikia. Apsisprendę steigti šeimyną, pasiturimai gyvenę, nemažą ūkį turintys Keraminai nė sapnuote nesapnavo, kad sunkiai sudurs galą su galu. Tuo metu valstybės vaikui skiriami 500 litų buvo nemaža suma, tačiau dabar jos nebepakanka.
Nei atostogų, nei poilsio dienų
Ne iš gero gyvenimo Eugenijus šeštą valandą ryto važiuoja į savo už 8 km esantį ūkį, o ten apsitvarkęs skuba į darbą – į Vilnių ar Kauną. Ir taip kasdien. Niekam nerūpi, kad, dažniau matydami šį nagingą vyrą šalia, vaikai galėtų daug iš jo išmokti. Neką mažiau rūpesčių tenka ir Jūratei. Įsivaizduokite, jeigu jums kasdien tektų ruošti maistą penkiolikai žmonių ir išskalbti kalnus drabužių! Be abejo, padeda ir savo pareigas turintys vaikai: vieni skalbinius džiausto, kiti virtuvę, koridorius tvarko. Jūratei pakanka darbo ir vakarais, kai prasideda pamokų ruoša.
Daugelis Keraminų vaikų puikiai mokosi todėl, kad su jais nemažai dirbama namuose. Dabar didesni vaikai sako nė neįsivaizduojantys, kaip galima neparuošti pamokų. O Jūratė džiaugiasi, kad puikiai sekasi Utenos Šapokos gimnaziją lankančiam dvyliktokui Simonui, kad šiemet ten įstojo Vytautė ir Marija. Smagu būna ir tada, kai vaikai pasiūlo prisėsti ir pailsėti, išgerti jų paruoštos „karališkos“ kavos. Tik kur to laiko net ir mažiems gyvenimo malonumams rasti? Kas kita, jei šeimynoms buities darbus padėtų nudirbti padėjėja. Laimei, dar yra gerų žmonių, pasirengusių ištiesti pagalbos ranką. Kasdien pas Keraminus atvažiuoja su šeima draugaujanti močiutė, kuri tai pyragų iškepa, tai kokį kitą patiekalą padeda ruošti.
Sugrąžintas vaikystės džiaugsmas
Sumanę steigti šeimyną, Keraminai ketino į ją priimti tris ar keturis vaikus, bet vėliau atsirado šių broliai, seserys. Jūratė niekada nepamirš tos dienos, kai jie nuvažiavo lankyti vienos mergaitės pusantrų metų broliuko, augančio vaikų namuose. Keraminai manė, kad berniukas pasisvečiuos jų namuose porą savaičių, bet greitai suprato, kad nebegalės taip apleisto vaiko atgal grąžinti. „Žado netekome, kai jį mums atvedė, – prisimena Jūratė. – Grįždami visą kelią nepratarėm nė žodžio.“
Pusantrų metų vaikas priminė septynių mėnesių kūdikį. Berniukas nesugebėjo atsistoti, visas jo kūnelis buvo išbertas. Vaikų namuose tvirtino, kad mažyliui alergija, tačiau parsivežus paaiškėjo, kad tai – paprasčiausi niežai. Gerai prižiūrimas vaikas greitai atkuto, pradėjo guguoti, kalbėti. Tačiau kokius penkerius metus Jūratei teko miegoti šalia mažylio ir ranką uždėjus jį prilaikyti, kad naktį nekrūpčiotų, nesiblaškytų. Paaiškėjo, kad „nurašytas“ berniukas, kuriam vaikų namuose buvo diagnozuotas psichinis atsilikimas, labai gabus ir mokslams, ir muzikai. Ne tik jis, bet ir kiti penki Keraminų vaikai lanko Utenos muzikos mokyklą.
Namuose nuolat skamba akordeonu, fleita, saksofonu, smuiku atliekamos melodijos. Vargu ar šeimyna būtų įstengusi įsigyti brangiai kainuojančių muzikos instrumentų, juos padovanojo ar rėmėjų rado Jūratės giminės. Šiemet šeima ilgai dvejojo, ar leisti šešiametę Mileną į smuiko klasę – juk mergaitei kiek paaugus teks pirkti didesnį smuiką. Tačiau kai paaiškėjo, kad Milena turi puikią klausą, dvejonių nebeliko.
Visiems atsiranda vietos
Svečiuojantis Keraminų sodyboje, vis nuskambėdavo frazė: „Mūsų visi vaikai geri“. O tuo, kad suaugusius globotinius traukia čia sugrįžti, įsitikinome patys. Ne kur kitur, o į šiuos namus savo šeimą atvežė ir butą Utenoje remontuojantis Edvardas. Šeimynoje atsirado vietos ir sunkią galvos traumą patyrusiam Edvardo broliui Mindaugui, iki tol besimokiusiam Anykščiuose. Jau trečius metus čia gyvenantį jauną vyrą Jūratė praminė savo ūkvedžiu. Dabar ji rūpinasi, kad vaikinas neakivaizdžiai baigtų nutrauktus mokslus. Drauge gyvena ir devintą dešimtį bebaigiąs Jūratės tėtis. Vaikai mokomi būti paslaugūs senoliams, pasirūpinti keturkojais augintiniais.
Šeškiukas nurimsta ant savo šeimininkės Marijos rankų, o kieme lakstanti stirnaitė, kurią Eugenijus leisgyvę pamiškėje rado, prisileidžia tik ją prižiūrinčią Vaivą. Šiuose draugiškuose namuose puikiai sutaria šunys ir katės, niekas neveja pastogėje prieglobstį radusių atklydėlių balandžių. Šeimyna turi savo maldos kambarį, kuriame visi susirenka bėdai prispaudus. Prieš Kalėdas jį papuoš savo rankomis padaryta prakartėlė. Švenčių metu namuose ne tik skamba muzika, bet ir rengiami lėlių teatro spektakliai.
Geras pavyzdys užkrečia
„Svarbiausias mūsų tikslas – nutraukti tą užburtą ratą, kad nuo tėvų girtuoklystės kentėję vaikai nepasektų jų pėdomis“, – teigia Jūratė. Keraminams siekti to veikiausiai padeda ne tik pedagoginis talentas, bet ir tai, kad jie patys augo darniose šeimose. Pasak Jūratės, ji nėra mačiusi savo tėčio ne tik girto, bet ir išgėrusio. Geru žodžiu moteris mini aštuonis vaikus išauginusią anytą, gebančią įtaigiai bendrauti su būriu anūkų. Šilta, švelni buvo ir Jūratės mama, dirbusi prancūzų kalbos mokytoja Užpalių vidurinėje. Ją baigė ir Eugenijus su Jūrate.
Buvę klasės draugai sukūrė šeimą vos dvidešimties sulaukę. Neką vyresnis būdamas vedė ir jų sūnus, jau spėjęs padovanoti jauniems seneliams du anūkus. Nelaukė Keraminų atžalos, kol tėvai jiems padės. Du sūnūs tol Anglijoje dirbo, kol butams Vilniuje pinigų susitaupė. Iš tėvo visų vyriškų darbų pramokę, patys juos įsirengė. Keraminai džiaugiasi matydami, kaip puikiai su remonto darbais susitvarko ir jų buvęs globotinis Edvardas. Mažesnieji šeimynos nariai gėlynus prižiūri, mergaitės pyragus, bandeles kepa. O pagrandukę Mileną žavi kūdikiai. Dabar, kai pas Keraminus vieši Edvardo žmona Vaida, šeimos numylėtinė seka kiekvieną jos judesį, stebi, kaip ši prižiūri savo mažyles. „Būsi gera mama“, – juokiasi Jūratė.
