2006 m. teatras ją pakvietė Maricos vaidmeniui Imrės Kalmano operetėje „Grafaitė Marica“. Kitąmet paaiškėjo, kad pirmasis Ramintos darbas teatre buvo „auksinis“: už Maricą ji pelnė ne tik garbingiausią Kauno teatralų apdovanojimą – „Fortūnos“ statulėlę, bet ir Auksinį scenos kryžių operetės nominacijoje ir atsistojo ant garsiausių šalies talentų pakylos. 2007 m. ji tapo etatine Muzikinio teatro soliste.
Be Maricos, Kauno scenoje Raminta Vaicekauskaitė dainuoja Silvą I. Kalmano operetėje „Cirko princesė“, Roziną Džoakino Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“, Haną Glavari Franco Leharo operetėje „Linksmoji našlė“. Dabar teatre pačiame įkarštyje naujo spektaklio – I. Kalmano „Monmartro žibuoklė“ – paskutinės repeticijos: premjera lapkričio 15 dieną.
„Aš kuriu šioje operetėje Ninon vaidmenį. Dirbti labai įdomu, nes spektaklį režisuojantis Kęstutis Jakštas drąsiai laužo senus šio žanro štampus“, – pasakoja solistė. Grakšti tamsiaplaukė didelėmis pilkomis akimis kasdieniame gyvenime nesistengia pabrėžti, kad ji – kylanti scenos žvaigždė. Kuklus makiažas, džinsai ir... skardus juokas, iš kurio visas teatras atpažįsta: Raminta ateina.
Solistė sako seniai supratusi, kad bilietai į sėkmės traukinį veltui nedalijami – juos reikia užsidirbti.
- Kaip atsiradote Muzikiniame teatre, jei nemanėte, kad čia kada nors dainuosite?
Aš ir apie dainavimą scenoje negalvojau, kai man buvo aštuoniolika, bet taip susiklostė... O artima pažintis su operete prasidėjo nuo pokalbio su pažįstamu choreografu ir režisieriumi Andriumi Kurieniumi, kuris papasakojo apie Kaune statomą „Maricą“ ir patarė išbandyti jėgas šiame spektaklyje. Muzikinio teatro dirigentas Jonas Janulevičius pasiūlė man parengti Maricos vaidmenį.
Iki tol teko dainuoti tik keletą operečių arijų, tad galima sakyti, kad mano posūkis į šį žanrą buvo netikėtas. Apskritai niekada nenorėčiau apsiriboti vienu žanru: juk yra tiek daug gražios ir įvairios muzikos, dar tiek daug kūrinių nesu dainavusi. Įdomu išbandyti tą įvairovę – nuo baroko iki šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrybos...
Klausytojui operetė panaši į desertą, bet daugelis joje dainuojančių solistų man pritartų: tikrai ne taip paprasta ir lengva, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Palyginti su opera, operetės muzikinė medžiaga nesudėtinga, tačiau jose yra draminių intarpų, kur galima atskleisti savo aktorinius gebėjimus, papildyti personažą įvairiausiomis nemuzikinėmis spalvomis. Šita laisvė kurti mane labai vilioja, nes leidžia išsiskleisti neįgyvendintai senai svajonei – būti dramos aktore.
- Tuomet gal grįžkime į pačią pradžią, nes, kaip byloja Jūsų gyvenimo aprašymas, tada jame „pirmu smuiku“ grojo smuikas...
Kauno Juozo Naujalio gimnazijoje aš devynerius metus mokiausi smuiko klasėje. Mano tėvai nebuvo muzikai. Tą mokyklą man parinko dar ir dėl to, kad arti namų – gyvenome Senamiestyje. Be to, smuiku grojo sesė, violončele – pusbrolis. Aš nuoširdžiai pamilau smuiką. Deja, dėl rankos traumos turėjau atsisveikinti su juo ir pereiti į chorinį dirigavimą.
Smuiko iki šiol labai ilgiuosi. Jei laisvalaikiu klausausi muzikos, dažniausiai tai būna smuikas – jo garsai guodžia, ramina.
Tačiau labiausiai norėjau tapti dramos aktore. Dar moksleivė vaidindavau Klaipėdos universiteto režisūros specialybės studentų diplominiuose spektakliuose, ir tai buvo ne kokios pasakos apie kačiukus, o žinomos pjesės – „Žiurkių medžioklė“, „Dviese sūpuoklėse“. Todėl baigusi gimnaziją padaviau dokumentus į Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktorinio meistriškumo specialybę.
Paaiškėjo, kad pirmas egzaminas labai greitai – po dviejų dienų. Tai mane šiek tiek išmušė iš vėžių. Pamenu, komisijoje buvo amžinatilsį režisierė Dalia Tamulevičiūtė, rinko savo kursą. Kažką paskaičiau, paskui ji paliepė: dainuok! Dainuoju, po kelių minučių Tamulevičiūtė savo žemu prarūkytu balsu kad riktelės: stok! Galvoju, viešpatie, kas gi dabar negerai? O ji sako: tau reikia studijuoti dainavimą. Taip atsidūriau akademijos Kauno padalinyje, kur baigiau du kursus pas dėstytoją Jūratę Bukauskaitę.
Paskui man Kaune kažkaip pasidarė ankšta, nuobodu, trūko ryškesnio kultūrinio fono, festivalių. Apsisprendžiau pereiti mokytis į Vilnių. Pamenu, išgirdau Kaune dainuojančią Reginą Maciūtę, po koncerto tiesiog įsiveržiau į jos persirengimo kambarį ir išpyškinau: noriu pas jus mokytis. Geras buvo vaizdelis – moteris tik su apatiniais, užklupta kažkokios mergiščios iš gatvės... Laimė, dainininkė buvo labai tolerantiška; palaukit už durų, pasišnekėsim, pasakė ji. Taip tapau profesorės mokine.
- Mokėtės ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ar nebandėte pasilikti ten ir ieškoti geresnių karjeros galimybių?
Studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 1997–2005 metais (2001 m. gavau bakalauro, 2003 m. – magistro, 2005 m. – meno licenciato laipsnius). 1999–2000 m. mokiausi Austrijoje, Graco muzikos ir vaizduojamųjų menų universitete. 2004 m. tobulinausi dainavimo meistriškumo kursuose Badene, Austrijoje. Dar po metų mokiausi tarptautiniuose operos meistriškumo kursuose Laubache, Vokietijoje, nes studijuojant Vilniuje operos teko mokytis tik priešokiais.
Dabar yra daug galimybių tobulintis ir stengiuosi tuo pasinaudoti. Juk dainininkui labai svarbu išmokti valdyti balsą taip, kad dainuoti būtų patogu, o publika nematytų ir negirdėtų jokių „technologinių kančių“. Aš baigiau akademiją kaip kamerinės muzikos atlikėja ir koncertuose, festivaliuose dainuoju labai įvairią muziką – nuo Bacho iki Kutavičiaus.
Norint padaryti karjerą užsienyje, reikia gero agento. Rinka ten prisodrinta. Buvau užmezgusi ryšius su viena didele agentūra, dalyvavau perklausose, girdėjau gražių pažadų, bet... Kita vertus, nežinau, ar norėčiau pasilikti gyventi Vakarų Europoje, pakaktų nuvažiuoti ten į vasaros festivalius. Man geriau Lietuvoje – ji man gražiausia, jos santūrūs žmonės artimi savo charakteriu.
- Jūsų kaip atlikėjos repertuaras labai įvairus. Koncertuojate su ansambliu „Musica Humana“, įvairiais orkestrais ir chorais, esate pelniusi apdovanojimų tarptautiniuose ir Lietuvos dainininkų konkursuose. Kas uždega tokiam veiklos tempui?
Labai mėgstu dainuoti kamerinę muziką, nes ji itin įvairi. Man viskas įdomu. Jei ilgiau nedainuoju Bacho, balsas tiesiog fiziškai jo pasiilgsta. Broniaus Kutavičiaus kūrinius fantastiškai patogu dainuoti. Zitos Bružaitės kūryba irgi intriguoja.
Esu parengusi ispanų, prancūzų, vokiečių kamerinės vokalinės muzikos programas, dainuoju Lietuvoje ir užsienyje rengiamuose festivaliuose. Sudėtingumą visada maga įveikti. Eiti vis toliau skatina ir įvertinimas. Esu laimėjusi I vietą ir diplomą tarptautiniame vokalistų ir pianistų–koncertmeisterių konkurse Vilniuje, I premiją meistriškumo kursuose Laubache, diplomą tarptautiniame dainininkų konkurse „Neue Stimmen“ Vokietijoje, publikos simpatijų prizą atrankiniame tarptautinio konkurso „Hans Gabor Belvedere“ (Viena) ture.
Laimėjau I vietą III tarptautiniame „Jāzeps Vītols“ dainininkų konkurse Rygoje, Grand Prix tarptautiniame dainininkų konkurse „Iskustvo XXI veka“ Kijeve, gavau F. Šuberto premiją ir prizą už geriausią prancūzų kompozitoriaus dainos atlikimą V tarptautiniame kamerinės vokalinės muzikos dainininkų konkurse „Jantarnyj solovej“ Kaliningrade.
Esu tapusi kelių V. Jonuškaitės–Zaunienės konkursų diplomante ir III vietos laimėtoja. Užpernai pelniau I vietą ir Bravissimo prizą už sceninį įtaigumą IV Beatričės Grincevičiūtės kamerinio dainavimo konkurse Vilniuje.
- Tai, ką vardijate, byloja apie labai didelį ir kryptingą Jūsų darbštumą. Ar esate drausmingas žmogus?
Manau, kad taip. Tėvai mane išauklėjo gana griežtai, įdiegė atsakomybės ir pareigos jausmą. Be drausmės savo darbe nieko nepasiekčiau. To sceninio lengvumo, gražaus vaizdo, kurį mato publika, neregimoji pusė yra sunkus darbas, prakaitas ir drausmė.
Man patinka žmonės, visiškai atiduodantys save kūrybai, netausojantys energijos meno sąskaita. Nemėgstu nepreciziško darbo, nebaigtumo, diletantų, apsimetančių profesionalais, manančių, kad visi kiti yra kvailiai. Vertinu natūralumą, tiesos sakymą.
- Ar šitais bruožais pasižymi ir Jūsų naujausias vaidmuo – Ninon operetėje „Monmartro žibuoklė“?
Šio personažo charakterio raida labai rūpinasi režisierius. Kartu su juo ieškome Ninon vaidmeniui naujų spalvų, jos poelgių įtikinamų motyvų. „Monmartro žibuoklės“ fabula panaši į operos „Bohema“. Tai jaunų menininkų skurdo, meilės ir sėkmės istorija. Ninon yra dailininko Raulio draugė.
Merginai pabosta skurdus gyvenimas palėpėje, ji nori išgarsėti. Susipažinusi su meno reikalų ministru, palieka Raulį ir ima dainuoti teatre. Kai Ninon nustoja džiuginti šlovė ir turtas, ji įsigeidžia vėl sugrįžti pas Raulį, bet tai ne taip paprasta...
Režisieriaus Kęstučio Jakšto pastangomis ši operetė buvo apvalyta nuo tradicinių štampų, tapo panaši į dramos spektaklį. Man įdomu dirbti su juo. Kurdama Ninon jaučiuosi kaip sodininkas, kuris ant pliko stiebelio gali išauginti gražiausius savo vaizduotėje sukurtus žiedus.
- Teatro scenoje dainavote Roziną. Gal Jūsų artimiausiuose kūrybiniuose planuose atsiras daugiau operinių soprano partijų?
Labai norisi dainuoti operoje kuo daugiau. Ir balsas jos ilgisi. Todėl džiaugiuosi, kad Muzikiniame teatre pastatytoje „Karmen“ jau greitai dainuosiu Mikaelą. Paruošiau ir Violetos partiją „Traviatoje“. Su Vilniaus operos ir baleto teatru pasirašiau sutartį dainuoti Kseniją operoje „Borisas Godunovas“.
-Ką veikiate laisvalaikiu, jeigu jo kartais dar lieka?
Mėgstu skaityti. Vasarą su draugais plaukiojame baidarėmis. Lankau sporto klubą, nes jis... arti namų. Mokausi vairuoti automobilį: tai būtina, kai gyveni Vilniuje, o dirbi daugiausia Kaune. Neturiu nei šuns, nei katės, nes jiems reikia priežiūros ir dėmesio.
Dar nuo mokyklos laikų labai mėgstu gaminti įvairius valgius, dažnai kepu pyragus – kulinarija yra mano hobis. Save laikau gurmane, mėgstančia eksperimentuoti, bet valgyti keptų vikšrų ar skėrių nesiryžčiau: ir be jų yra daug skanių dalykų.
