Vija Alida Artmanė gimė 1929 m. Latvijoje. Jai nebuvo lemta išvysti savo tėvelio – likus keturiems mėnesiams iki dukters gimimo jis paliko šį pasaulį. Vijos mama bandė apsigyventi kaime kartu su vyro giminaičiais, bet šie, išdidžiai rūstūs Kurzemės krašto valstiečiai, nepanoro. Taigi Vijos mamai neliko nieko kita, kaip, pasiėmus dukrą, iškeliauti į platųjį pasaulį ieškant maisto ir stogo virš galvos. Ji pateko į kaimą, kuriame gyveno vieniša motina su sūnumi. Jiems reikėjo pagalbininkės. Deja, pagalbos teikti ilgai neprireikė – netrukus šeimininkės sūnus labai užsigeidė vesti atvykėlę, o ši negalėjo priimti jo pasiūlymo. Ir vėl teko ieškotis naujo prieglobsčio.
Šįkart moteris su dukrele patraukė į Rygą. Įsitaisė dirbti turtingų žmonių namuose. O vėliau nutiko taip, kad mergaitę kaime priglaudė žmonės, neturėję savo vaikų. Būta tokios galimybės tarpukario Latvijoje – pasiimti pas save vasarai vaikučius iš Rygos ir gauti už tai penkiasdešimt latų iš valstybės (kaimiečiams tai – dideli pinigai). Vijai sukako šešeri metai, ir ji iki šiol prisimena, kaip verkė, bijodama, kad mama ją pames.
Kai Vija paaugo, ėmė padėti mamai užsidirbti duoną ganydama karves, rinkdama uogas ir grybus.
Mokyklą mergaitė pradėjo lankyti Rygoje. Su mama jos gyveno mažytėje kamarėlėje su langu prie pat grindų. Čia nebuvo nei elektros, nei stalo, o ruošti namų darbus mergaitei tekdavo ant kietų lagaminų. Mama, dirbusi siuvėjos pagalbininke, neįstengė sutaupyti lengvesniam gyvenimui. Ji nepriėmė nė vieno vyriškio pasiūlymo tekėti, likdama ištikima savo vieninteliam kažkada mylėtam vyrui.
Į teatrą atėjo būdama devyniolikos
Dar mokydamasi mokykloje, Vija rengėsi stoti į Rygos J.Rainio dramos teatro studiją mokytis aktorystės. Merginą teatras labai traukė. Namas Rygoje, kuriame mama tarnavo, priklausė meno mecenatams, ten į vakarėlius dažnai rinkdavosi operos dainininkai. Vija pamėgo operinę muziką ir labai gerbė šiuos įdomius žmones.
Į teatro studiją ji įstojo nesunkiai, tačiau jai, dar nebaigusiai bendrojo lavinimo mokyklos, trejus metus teko iš visų jėgų plušėti abiejose mokymo įstaigose. Kai merginą priėmė dirbti į „Dailės“ teatrą, jai tebuvo devyniolika.
Vaikų tėvas, bet ne mylimas vyras
Dirbdama šiame teatre, Vija susipažino su savo būsimuoju vyru Arturu Dimitersu. Jis ją ilgai mergino: tai gėlių įteiks, tai saldainių, tai slapčia apkabins užkulisiuose. Arturas buvo gražus, išlepintas moterų dėmesio, šmaikštus. Ir vyresnis už Viją net keturiolika metų, ir, svarbiausia, vedęs. Jo žmona buvo garsi latvių dailininkė Džema Skulmė.
Susituokė jiedu slapta. Vija ilgai išgyveno, kad tapo jo skyrybų priežastimi. Net į bažnyčią buvo nuėjusi prašyti Dievo atleidimo. Arturas ją ramino, sakydamas, kad už laimę neteisiama, o jis radęs laimę greta jos.
Deja, jis pasirodė nesąs tas vyriškis, apie kurį Vija svajojo ir troško regėti šalia savęs. Bet ji susitaikė su savo dalia. Arturas buvo sudėtingo charakterio žmogus, kartais – tiesiog nepakenčiamas. Labai daug gėrė, taip, kad net patekdavo į psichiatrinę ligoninę. Ir ranką prieš žmoną pakeldavo.
Arturas nuolatos pavyduliaudavo Vijai. Tikėjo paskalomis, kad jo žmona neva esanti Brežnevo meilužė ir turinti su juo tiesioginį telefono ryšį. Arba kad Vija užmezgusi romaną su rusų aktoriumi Jevgenijumi Matvejevu.
Kadangi Vija su vyru visą laiką buvo užimti teatre ir gastroliuodavo, abu jų vaikus – sūnų ir dukrą – augino močiutės. Sūnus Kasparas dabar dažnai prisimena savo padaužiškumą paauglystėje. Jis vogdavo iš namų pinigus ir papuošalus, buvo gatvės peštukas, hipis. Ir taurelę ankstyvoje jaunystėje kilnodavo.
Aktorės vyras Arturas iš gyvenimo išėjo po vieno siaubingo „užgėrimo“. Parėjo iš teatro namo, išgėrė stiprios kavos, išsimaudė vonioje, apsivilko švarius marškinius, atsigulė į lovą ir... stipriai suspaudęs lūpas nuo netikėtai kilusio skausmo mirė.
Buvo siūloma pasilikti Maskvoje
Atvykusiai į Latvijos meno dekadą Maskvoje aktorei buvo pasiūlyta likti TSRS sostinėje. Bet Vija Art-manė atsisakė – ji prastai mokėjo rusų kalbą, be to, jai trukdė stiprus akcentas. Dėl to ji nebuvo patvirtinta Anos Kareninos vaidmeniui Aleksandro Zardi kino juostoje. Sergejaus Bondarčiuko asistentai kvietė ją vaidinti „Kare ir taikoje“ Elen – mat buvo regėję ją šiame vaidmenyje teatre, tačiau paskutiniu momentu jai paskambino pats Bondarčiukas ir pasakė, kad šį vaidmenį vaidins jo žmona.
Aktorę kvietė ir Sergejus Paradžanovas. Jau iš kino bandymų ji suprato, koks genialus šis kūrėjas. Bet juosta buvo uždrausta, režisierius atsidūrė kalėjime. Vėliau Artmanė ilgai siuntinėjo į Odesos kalėjimą jam siuntinius – latviškų lašinių su česnaku.
Išvyta iš savojo buto
Aktorė ilgai negalėjo atsipeikėti dėl neteisybės, kurią jai teko patirti atkurtos Latvijos nepriklausomybės metais. Ji su šeima gyveno seno prieškarinio namo bute. Ir štai vieną gražią dieną atsirado ankstesnių namo savininkų palikuonimis apsimetę paprasčiausi banditai ir pareiškė, jog savo butus gyventojai privalą išsipirkti. Aktorė pinigų neturėjo, tad su gyvenamuoju būstu teko atsisveikinti. Ačiū Dievui, atsirado žmonių, kurie padėjo Artmanei gauti kitą butą. Tačiau koks tai buvo butas! Jame anksčiau gyveno alkoholikai ir narkomanai. Buvo pradėtas remontas, tačiau pajamų jam užbaigti neužteko ir butą teko parduoti. Aktorė persikėlė gyventi į savo vasarnamį, esantį už 40 km nuo Rygos. Iki savo mirties tenai glaudėsi su dukra Kristiana ir anūke Berta.
Sirguliuoti ji pradėjo jau pirmaisiais šalies nepriklausomybės metais. Prieš gerą dešimtmetį perėjo į stačiatikių tikėjimą ir gavo naują – Jelizavetos – vardą. Gal tai buvo susiję su tuo, kad aktorė visa širdimi buvo pamilusi Jevgenijų Matvejevą, garsųjį rusų aktorių. Prieš pat mirtį ji prisipažino, jog Kristiana – jo dukra. Aktorės vyras Arturas tai žinojo. Bet Kristianą augino kaip savo tikrą dukterį.
Prieš pat savo mirtį ji pasakė šiuos žodžius: „Aš einu tenai, kur man lemta. Ramiai ir be abejonės. O visiems linkiu būti sveikiems ir netapti piktiems. Pyktis – pats baisiausias dalykas, jį reikia rauti su šaknimis.“
