Kaune, Laisvės alėjoje, esančioje „Monos galerijoje“, spalį dailininkė surengė originalių papuošalų iš stručio odos ir gintaro parodėlę. „Joje eksponuojami darbai yra padiktuoti mano širdies balso. Juos kurdama negalvojau apie komerciją, paklausą“, - kalba dailininkė, kurios autoriniais darbais dabinasi garsios Lietuvos moterys, juos vertina ir santūrios skandinavės.

A. Mačiulienė gintarą jaukinasi trejetą metų, o kurti odinius papuošalus ėmė gerokai anksčiau, bene pirmoji Lietuvoje. Jos spalvingomis odinėmis rožėmis ir širdimis tuomet dabinosi originalumo išsiilgusios moterys. Tokios gerbėjos ir dabar pastebi menininkės darbus parodose, dailės galerijose ir mieliau investuoja į kūrybiškai panaudotą stručio odą nei į serijinį turkišką auksą.

„Dabar vėl madingi stambūs papuošalai. Tai atsispindi ir mano naujausiuose darbuose. Beje, lietuvės mėgsta ryškesnių spalvų, pablizgintus, labiau krentančius į akį papuošalus. Švedijoje, kur irgi juos pristatau, paklausesni lakoniški, santūrūs“, - pasakoja dizainerė.

Jos papuošalus iš odos segi aktorės Nijolė Narmontaitė, Larisa Kalpokaitė. Šiemet per Kaziuko mugę Dubline A. Mačiulienės juvelyrikos kūrinys buvo padovanotas Airijos lietuvių bendruomenės pirmininkei. Pamačiusios Aušrelės papuošalą pas draugę, panašaus įsigeidžia ir kitos moterys. Kai žinoma teisininkė Toma Birmontienė pasipuošė jos darbo antkakliu – jaspiu, įrėmintu odoje, dailės galerijose tai tapo pirkėjų „slaptažodžiu“: visos klausė irgi tokio. Tačiau dailininkė sako, kad savo darbų net norėdama nepadarytų vienodų kaip du vandens lašai.

„Man sunku kurti „į dausas“. Visada norisi įsivaizduoti žmogų, kuriam papuošalas skirtas. Kitąsyk maloniai nustembu sužinojusi, kad turiu didesnį gerbėjų ratą, nei maniau. Vienoje galerijoje mano darbą – juosmenį siekiančią egzotišką koljė iš stručio odos įsigijo dukros bendraamžė. Susipažinusi su ja išgirdau: turiu gal trisdešimt jūsų darbo papuošalų.“

Medžiagą pažįsta nuo „a“ iki „z“

„Iš odos galiu padaryti viską – nuo laikrodžio dirželio iki paveikslo“, - sako Aušrelė. Odos dailininkės specialybę ji įgijo Talino dailės institute, kuris davė solidžius profesinius pagrindus bene visiems Lietuvos odininkams.

„Studijos buvo labai išsamios: mokėmės juvelyrikos, avalynės, galanterijos dizaino, gilinomės į technologijų paslaptis. Dabar visa tai puikiai praverčia, kaip ir ilgametė praktinė patirtis, sukaupta Kauno „Dailės“ kombinato odos ceche. Išdirbau jame penkiolika metų, iki pat kombinato subyrėjimo. Paskui keletą metų dėsčiau kolegijoje būsimiesiems dailininkams. Teko stažuotis Miunchene, iš kur parsivežiau vertingų žinių, įdomių idėjų. Dabar jokios valdiškos tarnybos neturiu, atsidėjau tik šeimai, kuri man yra visų svarbiausia, o likusį laisvą laiką skiriu kūrybai“, - kalba menininkė.

Dviejų suaugusių dukrų mama jau yra ir dviejų nenuoramų anūkų močiutė, nors tuo labai sunku patikėti, žvelgiant į lieknutę, jaunatviškai atrodančią, naujų meninių sumanymų nestokojančią moterį. Ji prisipažįsta: kitąsyk ir naktį iš lovos šoka piešti eskizo, kai šauna į galvą įdomi kūrybinė mintis: „Tikrasis auksas kūrėjui yra idėja. Juk šiais laikais dailininkas gali nusipirkti visokių jam reikalingų medžiagų, įrankių, reikia tik sugalvoti, kaip tai įdomiai panaudoti.“

Kas sieja strutį ir gintarą

Menininkė apgailestauja, kad gintaras pas mus dar nėra deramai įvertintas ir juvelyrų, ir moterų: „Gal taip yra dėl to, kad su juo daugiausia dirbo tautodailininkai, o jų papuošalai nebuvo labai išradingi. Geras papuošalas turi turėti savo dvasią, pataikyti į mados kryptį. Man gintaro gabalėlis kaip gyvas: paimi jį į rankas, o jis, atrodo, tau pats pasako, kaip norėtų būti įrėmintas, pakabintas.“

Aušrelė sako, kad jos „gintarinis periodas“ atėjo tarsi savaime. Būdama pajūryje čiupinėjo daug gintaro. Kai ką rado pati ar nusipirko iš žvejų, kai ką atidavė draugės. Dizainerė ėmėsi Pigmaliono darbo: juk po išorine rupia žieve viso gintaro grožio nesimato, jį reikia jautriai atverti.

Dailininkė saulės akmenį pati šlifuoja rankomis, persipjauna pjūkleliu kaip jai reikia. Švelniai išglamonėtas, sidabru karūnuotas, odos mantija apgaubtas gintaras sušvyti karališku nepakartojamu grožiu.

„Dabar daug dirbu su stručio oda, kurią galima naudoti visą, tačiau ypač efektinga yra šio paukščio kojos oda, gruoblėtumu panaši į krokodilo. Ji gana brangi. Papuošaluose kartais įkomponuoju ir stručio kiaušinio kevalo gabalėlių – jie primena dramblio kaulą. Labai gražios, bet ypač brangios yra gyvatės, rupūžės, rajos odos, todėl ne su visomis man yra tekę dirbti“, - pasakoja menininkė.

Ji sako, kad jei ne galimybė įsigyti gintaro ir stručio odos iš pirmų rankų, papuošalų kaina labai pakiltų. Juk juos parduodančios galerijos užsideda 100 ar net 150 procentų antkainį.

Pats dailininkas gauna geriausiu atveju pusę sumos, kurią pirkėjas sumokėjo už papuošalą. Turint galvoje, kad menininkui dar kainavo medžiagos, įranga, pats jo kūrybos įvertinimas yra labai menkas palyginti su verslininko pelnu.

Arsenalas demonstruojamas ir parodose

Odos akmuo, iš pažiūros nesiskiriantis nuo agato. Augalinio rauginimo, neimpregnuota ir nelakuota oda, iš kurios dailininkas gali išgauti visokius pavidalus, technologijas, imitacijas. Apdorojimas lazeriu, kai oda skutinėjama lyg velykinis margutis, darant norimą raštą. Aušrelė Mačiulienė vardija profesinės virtuvės paslaptis, ir jos klausydamasis supranti, kaip toli nuėjome nuo to laiko, kai oda buvo tapatinama tik su batais ar portfeliu.

„Esu Dailininkų sąjungos narė, turiu meno kūrėjo statusą. Tai reikia patvirtinti kūrybine veikla. Priklausau „Dermars“ grupei, į kurią susibūrę septynios dailininkės: be manęs, joje yra Gražina Kuprevičienė, Relita Mažuolytė–Mieliuvienė, Ramutė Toliušytė, Jūratė Armonavičiūtė, Lolita Tarbūnaitė–Grabauskienė, Sandra Atkočiūtė. Nuolat rengiame parodas, parodome dailės gerbėjams, ką sukūrėme“, - kalba dailininkė.

A. Mačiulienė prasitaria vienu metu daranti kokius penkis kūrinius, nes taip geriau įsibėgėja fantazija: darbai tarsi vienas kitą paaugina, ateina naujų minčių, kurios perkeliamos į visada ant darbastalio budintį eskizų bloknotėlį.

Valandas kūrybai dailininkė skiria tada, kai visais namiškiais jau pasirūpinta, su keturmečiu anūkėliu (kitas tokio paties amžiaus gyvena Švedijoje ir su močiute matosi rečiau) prisižaista.