Aštuntą dešimtį skaičiuojantis jaunikis moteriškąja gimine gerokai nusivylė – žmonos paieškos primena Sizifo akmens ridenimą. Į jo vienatvę, kaip tikina Petras, kėsinasi tik vagilės ir paleistuvės, o gražios ir švelnios moterys akylai saugomos gyvena vyrų pašonėje.
„Ir šita užimta“, – dažnai atsidūsta Petras, mieste pakalbinęs gražesnę moterį ir iškart išsiaiškinęs, kad ji turi šeimą ir net kalbėti su svetimais vyrais nenori. Silpnybę muzikai, dainai ir gražioms moterims jaučiantis P.Dilka vilties prarasti nenori: „Supykstu ant Dievo, kad man žmonos neduoda, bet ir vėl tikiuosi, kad atsiras man tinkama moteris, – apie svarbiausią kasdienį rūpestį pasakoja Puorių kaimo gyventojas. – Bet rask, kad gudrus esi, ant kelio gražios moterys nesimėto. O kad taip radus gražią mergelę, man, jaunam berneliui.“
Aplankyti Petrą pasirodo ne taip paprasta. Jo pirkelė – toliau nuo privažiuojamo kelio, tad užsinorėjęs šnektelėti turi ne vieną šimtą metrų bristi per žoles. Ateisi po pietų – spyną pabučiuosi. Turi Petras reikalų ir Naujamiesčio seniūnijoje, ir Panevėžyje.
Šiame mieste turi porą, kaip pats sako, mergelių nusižiūrėjęs. Viena žemdirbių turguje darbuojasi, į žmonas lyg ir tiktų, bet vėl bėda – „ženytis“ neleidžia Anglijoje gyvenantis sūnus. Pasiduoti Petras neketina: žada eiti į biblioteką, išstudijuoti Konstituciją ir įsitikinti, ar tikrai yra toks straipsnis, pagal kurį sūnus gali drausti motinai tekėti.
Gyventų pas mylimąją
Reikalavimų širdies draugei vienišius turi, rodos, visai nedaug. Baidyklės jam nereikia – akiai turi būti malonu. Labai bijo Petras ir paleistuvių, o tokių dabar – nors vežimu vežk.
„Buvo viena atvažiavusi. Priėmiau, pavaišinau, į vieną lovą buvom sugulę, bet vis tiek pabėgo, paleistuvė“, – prisiminęs vieną iš mylimųjų vienišius pavartoja ir kiek stipresnį žodį.
Moters amžius vienišiui ne toks svarbus, bet širdis labiau linksta prie jaunesnių. „Gali būti ir dvidešimt metų jaunesnė, tai bent gražiai sutartume, – užsisvajojo P.Dilka. – Patiktų ir mano amžiaus moterėlė, bet jei vyresnė, tai ne daugiau nei metais.“
Vienišam vyrui nepatinka ir surūgėlės.
„Moteris turi ir šypsotis, ir su vyru švelniai elgtis mokėti“, – pasirodo, kad reikalavimų kandidatei ne tiek jau ir mažai. Dar svarbu, kad moteris namus turėtų.
„Kas čia eis gyventi į tokį urvą, nėra nei elektros, nei grindų. Gyventume pas ją, – savo planus atskleidžia vienišius. – Gal žemę parduočiau, beveik du hektarus turiu.“
Kad namuose iki šiol nėra elektros, Petras linkęs kaltinti seniai mirusį tėvą: „Mano tėvas buvo prie tinginio, niekuo nesirūpino. Aš labiau į mamą, darbštesnis. O elektrą dabar negi bevesiu, kai namas jau su vienu pirštu nuverčiamas. Norėjo anais laikais melioracija nuversti, bet aš nepasidaviau, nes nebuvo kur eiti. Čia mano vaikystės takai išvaikščioti, kur aš iš čia būčiau dingęs.“
Tačiau dabar tamsi pirkelė su plūktine asla tokio susižavėjimo P.Dilkai nebekelia. Mieste, sako Petras, ir televizorių galima pažiūrėti, ir švariau gyventi.
„Švarą ir tvarką aš labai mėgstu, – aprodydamas savo valdas pasakojo P.Dilka. – Tik va – pelių ir kitokių gyvių neatsiginu, tinkamų nuodų niekur nerandu.“
Merginų bijodavo
Būdamas jaunas P.Dilka pasakoja merginų bijojęs, gal todėl žmonos tenka ieškoti aštuntą dešimtį pradėjus. Prisimindamas savo painų gyvenimą pašnekovas ir pats susipainioja.
„Dukart vedęs buvau, bet bažnyčioje „šliūbo“ neėmiau, – aplinkinių žmonių kalbas, esą Petras esantis senas bernas, paneigia pašnekovas. – Turiu sūnų ir dukrą, bet nepadėjau jų auginti, nežinau, kur jie.“
Apie savo gyvenimą P.Dilka daugiau neištarė nė žodžio. O kalbos apie moteris – kiek tik nori. Naujamiestyje padoriųjų ir su žiburiu nerastum. Likusios tik vagilės, paleistuvės ir tos, kurios dienas bare leidžia.
Petras pripažįsta, kad yra ir rimtų šeimos moterų, bet į tokias jis nesikėsina. Sako nenorintis, kad vyras su šautuvu ateitų. Ir taip baisu vienišas naktis leisti.
„Aš čia vienas vidury lauko, o aplink vien „žulikai“, – nelengvą situaciją apibūdina Puorių kaimo gyventojas. Neprašytiems naktiniams svečiams prie durų paruoštos aštrios šakės. Namus ir gyvybę šeimininkas gintų iki paskutinio kraujo lašo. Apie vagis ir gynybą Petras pasakoja kalbantis ne be reikalo: į trobelę vagys buvo įsilaužę ne kartą, pinigų ieškodami perpjovė armonikos dumples.
„Tai bent sumanymas – dumblėse pinigų ieškoti, – pasišaipė šeimininkas. – Užtat kur dabar laikau, niekas nerastų.“ Petras prisipažino praradęs vieną iš didžiausių malonumų – pritardamas armonika padainuoti. Po tokių nelaimių ir grotos ant langų atsirado.
Laiškų nerašo
Netekęs vilties išrinktąją sutikti gatvėje P.Dilka nutarė pasiskelbti laikraščiuose. Kai keliuose šalies dienraščiuose pasiskelbė, kad vienišas, namą ir žemės turintis vyras ieško moters, laiškai ėmė plaukti kasdien.
„Neminėjau, kad elektros nėra“, – P.Dilka neslėpė skelbime kiek pagudravęs. Vienišiui į Puorių kaimą rašė mokytojos ir buhalterės, našlės ir niekada netekėjusios moterys.
„Gros armonika vakarą tylų, bet tavęs jau čionai nebebus“, – iš spintos traukdamas laiškų maišą uždainavo P.Dilka.
Ant kiekvieno laiško užrašyta, kada jis gautas. Petras neslepia, kad dalis laiškų iškart nukeliavo į krosnį: ne visų patiko raštas, o kai kurios moterys rašė iš Lietuvos pakraščio.
„Labai toli nuo Panevėžio išvažiuoti nenoriu“, – dar vieną laimingo gyvenimo sąlygą iškėlė P.Dilka.
Laiškus, kurie dar teikia vilties, Petras laiko atskiroje dėžutėje. Šioms moterims jis dar žada prisiruošti parašyti, jei tik jos nebus susiradusios greitesnių jaunikių. Daugybė laiškų liko neatsakytų, nes rašyti Petrui atrodo baisiai sunkus darbas, o žiemos vakarais trobelėje tamsu.
„Koks ten rašymas prie žvakės šviesos, – tik ranka numojo draugės ieškantis vyriškis. – Vis galvoju, kad reikėtų telefoną įsigyti. Labai daug moterų parašo savo telefono numerį, paskambinčiau ir į svečius pasikviesčiau, saldainiais ir kokiais velnio lašais pavaišinčiau.“
P.Dilka tikina, kad už jo moteris būtų kaip už mūro. Nesvarbu, sako geros nuotaikos nestokojantis jaunikis, kad esu Smetonos laikų palikimo.
„Septyniasdešimt trečius pradėjau, bet niekas man tiek metų neduoda, mano, kad tik šešias dešimtis baigiu“, – pasigyrė P.Dilka ir tarsi patvirtindamas savo kalbas stveria kirvį ir trenkia per trinką. Kad moterys neabejotų jaunikio tvirtumu.