Sunku patikėti, kad taip sužalotas žmogus gali rizikuoti ne šiaip vienas buriuoti jūroje, o išsiruošti į daugelio dienų kelionę, kuomet reikia ne kartą iškelti ir nuleisti bures, grumtis su audromis, valdyti laivą ar netgi paprasčiausiai paruošti sau maisto. O jis nemanė, kad kelionė kuo nors ypatinga: „Vyras dėl to ir yra vyras, kad tiesiog privalo įveikti bet kokius sunkumus“.
Howardas 1859 metais gimė Kanadoje, žvejo šeimoje. Nuo vaikystės jis išsiskyrė didžiule fizine jėga ir puikia sveikata. Jau būdamas 13 metų jis pradėjo dirbti junga buriniame laive. Iki dvidešimties metų Howardas plaukiojo įvairiausiuose laivuose, tapo patyrusiu ir sumaniu jūreiviu.
1883 metų žiemą, kuomet su draugu plaukė nedidelėje plokščiadugnėje valtyje (greta savo škunos, nuo Niufaundlendo nutolę 50 mylių atstumu), juos užklupo audra. Škuna prapuolė sniego migloje, todėl žvejai nusprendė irtis į krantą. Antrą dieną Howardo draugas mirė nuo kūno atšalimo, bet jis pats nesiliovė irtis, nors rankos prišalo prie irklų. Nepaisant stiprių nušalimų, Howardas sugebėjo pasiekti krantą, kur nedideliame žvejų miestelyje jam buvo suteikta pirmoji pagalba.
Glosteryje, į kurį Howardas atvyko pasveikęs, vietiniai gyventojai jį sutiko lyg herojų. Norint padėti jūrininkui, žmonės surinko 500 dolerių – tais laikais tai buvo ganėtinai dideli pinigai, už šiuos pinigus H.Blackburnas atidarė nedidelę jūros prekių parduotuvėlę. Netrukus jam buvo suteiktas prekybos alkoholiniais gėrimais patentas ir verslo reikalai gerokai pasitaisė.
Nepaisant laimingos santuokos ir sėkmingos prekybos, Howardas negalėjo nusėdėti vietoje. Kuomet 1897 metais Aliaskoje prasidėjo aukso karštinė, jis taip pat nusprendė ieškoti laimės. Bet aukso nerado ir buvo priverstas grįžti namo.
1899 metais Howardo gyvenimas smarkiai pasikeitė. Sako, kad priežastis buvo Joshua Slocumo knyga, kurioje autorius aprašė keliones burlaiviu aplink pasaulį. Įkvėptas istorijų, H. Blackburnas nusprendė pakartoti tautiečio Alfredo Enseno žygį - nuplaukti nuo Glosterio miestelio JAV iki Glosterio D.Britanijos pakrantėje.
Kelionei buvo pasiruošta stebėtinai greitai. Jau 1899 metų birželį jo jachta „Great Western“ atsišvartavo nuo Glosterio jachtklubo prieplaukos. Pavojingai kelionei Howardas išsirinko šliupą, kurio tonažas buvo 4,7 t, ilgis 9,14 m ir plotis 2,6 m. Kai kurias šliupo detales prieš kelionę teko pakeisti, kad jį galėtų valdyti žmogus be pirštų.
Vietoj rumpelio buvo įtaisytas patogus vairinis ratas, sukurti specialūs įnagiai burėms valdyti. su savimi H.Blackburnas pasiėmė gėlo vandens ir maisto trims mėnesiams, o taip pat – jūroje reikalingų instrumentų bei įrangos. Kelionė prasidėjo nuo nemalonumų. Matyt, pasireiškė startinis jaudulys ir jūros klimatas, nuo kurio Howardas buvo spėjęs atprasti. Prasidėjo aštrūs nušalimo vietų skausmai, pakilo temperatūra, prasidėjo karštinė. Jūrininkas netgi pagalvojo, kad reikėtų grįžti. Bet oras buvo palankus plaukiojimui, jachta su pritvirtintu vairu puikiai laikėsi kurso, todėl Howardas nusprendė kelias dienas pakentėti. Palaipsniui skausmai atslūgo ir kelionė tęsėsi be ypatingų nuotykių.
Dieną Howardas paprastai 5-6 valandas miegodavo palikdavęs laivą dreifuoti, o naktis praleisdavo ant denio, besisaugodamas susidūrimo su laivais, kurie galėtų tiesiog nepastebėti nedidelės jachtos.
Rugpjūčio 16 dieną jūrininkas pamatė krantą, o rugpjūčio 19 dieną, praėjus 62 dienoms nuo išplaukimo, buriuotojas įplaukė į Glosterio uostą, kur H. Blackburnui buvo surengtas iškilmingas sutikimas. Į amerikietiškąjį Glosterį buvo išsiųsta telegrama: „Perplaukė Atlantą. Šešiasdešimt antrą dieną sėkmingai pasiekė Angliją“.
Grįžęs į Ameriką, Howardas nesnaudė ant laurų. Jis sumanė kitą savo kelionę. Šiai kelionei jūrininkas įsigijo naują, greitesnę jachtą, kurią pavadino „Great Republic“. Ji buvo mažesnė už pirmąją – ilgis 7,6 m, plotis 2,1 m, bet šioje jachtoje galima buvo iškelti apie 30 kv. metrų burių.
Jūrininkas, kuriam sukako 42 metai, kvietė visus norinčius susirungti su juo lenktynėse iš Amerikos į Europą.
„Jei neatsiras drąsuolių, aš plauksiu vienas ir visą kelią įveiksiu per keturiasdešimt penkias dienas“, - pažadėjo Howardas.
Drąsuolių, kurie mestų iššūkį garsiajam Atlantą įveikusiam jūreiviui, neatsirado.
Nesulaukęs varžovų, Howardas 1900 metų birželio 9 dieną išplaukė į jūrą ir nukreipė savo jachtą į rytus. Šį kartą plaukiojimas vyko sudėtingesnėmis sąlygomis. Dvi savaites jachtą mėtė stiprios audros. Jūrininkui tekdavo be miego išbūti po kelias paras, laikant laivą taip, kad šis nenukryptų nuo reikiamo kurso ir neleidžiant jam pasisukti šonu į bangą.
Jau liepos 17 dieną, praleidęs jūroje 38 dienas, H.Blackburnas pasiekė Portugalijos pakrantę. Amerikoje, į kurią jis grįžo garlaiviu, narsųjį jūreivė visi pasitiko kaip nacionalinį herojų.
Bet poilsis ir šį kartą nebuvo ilgas. Howardas sumanė trečią kelionę po Šiaurės Amerikos upes ir ežerus. 1902 metais palengvinta „Great Republic“ jachta jis perplauk Ontarijo, Erio, Hurono ir Mičigano ežerus. Vėliau išplaukė į jūrą, aplenkė Floridos pusiasalį pakeliui ieškodamas piratų lobių. Nors lobių jis nerado, bet kelione liko patenkintas.
O priešaky buvo dar vienas bandymas įveikti Atlantą. 1903 metų birželio 7 dieną H.Blackburnas vėl išplaukė link Europos kantų nedidelėje jachtoje „America“. Bet šį kartą jūra buvo stipresnė už žmogų. Stiprios audros smarkiai pakenkė jachtai ir privertė H.Blackburną pasukti atgal.
Daugiau Howardas Blackburnas į rimtus jūrinius žygius nebeišsiruošė. Bet vieno žmogaus jūrinių plaukiojimų istorijoje jis taip ir išliko pirmuoju ir vieninteliu.
