Jos ilgai išlieka jaunatviškos, net mergaitiškos išvaizdos. Tai lyg dar viena grožio ir meilės deivė, bet kitokia nei Afroditė, daug paslaptingesnė. Kitos per sudėtingus išgyvenimus įgyja patirties ir tampa išmintingomis moterimis, psichologėmis, aiškiaregėmis, gydytojomis arba savo jausmus perkelia į meno ir poezijos pasaulį.
- Ar buvai užvaldyta kokios nors stiprios asmenybės?
Taip. Man darė įtaką ne viena stipri asmenybė, laikė tiesiog užvaldžiusi. O menininkai mane veikė savo kūryba.
- Tavo motina tau darė didelę įtaką? Juk Persefonės labai liūdėjo jos motina Demetra.
Mano mama buvo valdinga cholerikė, o tėvas - tylus. Jis turėjo savyje kažką keista ir gilaus. Taip pat didžiulę fantaziją, tik viskas jame būdavo užslėpta: jis smuiku grieždavo, piešdavo labai gerai. Tėvas reikalavo, kad nupieščiau žmogų tikroviškai, paišyčiau tik portretus. Tėvo brolis rašė eilėraščius, apsakymus, atsimenu, buvo atvykęs prieš savo mirtį su lagaminu savo kūrybos. Vėliau jam jį pavogė. Jo apsakymai sausoki, o štai poetas tais laikais jis būtų buvęs visai neblogas.
Jis tapė ir paveikslus. Alytaus muziejus turi įsigijęs kelis jų. Taigi viską paveldėjau per genus. Jau ketverių metukų žinojau, kad būsiu rašytoja, bet maniau, kad turiu dailę studijuoti. Baigiau meno istoriją. Mano mama prieš miegą man, dar nemokančiai skaityti, vietoj pasakų pasakodavo ištraukas iš romanų. Ji perpasakodavo fragmentus iš Hugo "Vargdienių", kitų. Kai vėliau šį romaną perskaičiau, tai prisiminiau. Mano mama norėjo, kad rašyčiau tik romanus, o ne poeziją. O aš slapčia rašydavau poeziją.
Buvau parašiusi apsakymų, kurie, mano nuomone, buvo geri, juos galėjo išspausdinti dar tada, kai buvau jauna. Bet mama sakė: "Jokiais būdais! Koks dar rašymas, turi pirmiausia gauti diplomą." Dabar man atrodo, kad be reikalo klausiau mamos. Prisimenu, kaip mano mama mirė žiemą. Aplinkui taip balta, tokios erdvės, tokia mistika.
- Tu gyveni kaip Persefonė. Kiekvieną vasarą, beveik trečdalį laiko, būni Joniškyje, o rudeniop grįžti į Vilnių, į mažą savo kambarėlį.
Ten dar daugiau laiko praleisiu, nes pasidariau namo remontą. Ten daug geriau, turiu daugiau erdvės sau. Juk vienaip medis jaučiasi, kai auga vienas, ir visai kitaip - šabakštyne.
- Jauti stiprų ryšį su gamta?
Manyje yra daug pagonybės. Taip išėjo, kad tėvai ir seneliai, nors buvo labai tikintys krikščionys, bet manęs per darbus neturėjo kada krikščioniškai auklėti. Daug laiko praleisdavau viena su savimi, vaikščiodama tarp medžių, gėlių, klausydamasi gamtos garsų. Man būdavo gera. Tik vėliau senelis ėmė vestis į bažnyčią, į mišias. Viskas buvo per vėlu: manyje jau buvo įaugusi gamta, tačiau man patiko bažnyčios aplinka, vargonai.
- Rodos, minėjai, kad mirusieji tave kažkaip veikia...
Mano ryšys su mirusiaisiais yra labai stiprus. Man atrodo, kad mane iki šiol veikia pažįstami savižudžiai, lyg nenorėtų manęs paleisti. Kai grįžtu į Joniškį, ten mane supa medžiai, tokios erdvės, saulės šviesa, atrodo, kad ji mane dar labiau persmelkia.
Tačiau pati nenorėčiau būti palaidota kapinėse. Man atrodo, kad ten gulėti būtų labai neramu. Geriau prie kokio kelio ar lauke. Manau, būti palaidotam prie jūros, ant kokio kalno, yra bet kurio menininko svajonė.
- Tavo figūra išliko mergaitiška. Tau išvaizda svarbus dalykas?
Dėl sveikatos negaliu nė vieno kilogramo priaugti, nes kiekvienas kilogramas sukelia skausmą. Kuo esu lengvesnė, tuo geriau jaučiuosi, sąnariai mažiau kenčia. Tai net ne grožio klausimas. O rūpintis savimi, savo išvaizda, man įaugę į kraują nuo pat mažens.
Nuo vaikystės atlikdavau baleto pradžiamokslio pratimus. Mano sąnariai buvo labai lankstūs, bet kaip galėjau išsilankstyti. Tačiau lankstumas dar nereiškia sveikatos. Mėgstu daryti mankštą ir ant galvos pastovėti. Turiu nuolat judėti, keisti kūno poziciją. Kai pasižiūriu dabar į žmones, atrodo, kad civilizacijos veikiamas žmogus gimsta sėdintis: prie kompiuterio, mašinoje, lėktuve ir visur kitur jis tik sėdi. Nežinau, kuo tai baigsis.
- Ar mėgsti granato vaisius?
Labai. Man reikia jų valgyti, nes juose daug geležies. Prie mano namų auga šeivamedis, kuris susijęs su senovės lietuvių požemių dievu Puškaičiu. Tas medis mane nuostabiai veikia. Jis mane tarsi saugo. Jo uogos rudenį, kai parūgsta, ima skleisti brandaus, nuostabiai gero vyno kvapą. Šeivamedis turi stiprų mitologinį pagrindą.
Anglijoje yra tokia šeivamedžio močiutė. Jis susijęs su požemio pasauliu. Iš jo mirę nekrikštyti kūdikiai išlenda ir dejuoja, taip pat po juo gyvena kaukai. Tačiau tai kartu yra vienas vaistingiausių medžių Lietuvoje. Jo žiedai, kitos dalys labai gydo, tik ne visi apie tai žino.
- O rašydama romanus galvoji ne apie laikiną šlovę ir populiarumą?
Galvoju, kad kai manęs nebus, mano knygos gyvens. Ir ne dėl to, kad neturiu vaikų. Man patinka rašyti, man kūryba yra viskas, ir visiškai nesvarbu, ar mano knygas kas nors skaito. Manau, jei man gera rašyti, bus gera skaityti nors keliems žmonėms.
Kartą pirkau begonijų iš vienos moterėlės ir nustebau: pasirodo, ji visas mano knygas yra perskaičiusi. Tokios paprastos moterėlės mano knygas skaito! Tačiau nesiekiu jokio populiarumo, nerašau liaudžiai, nedarau kokių skandalų, kad išgarsėčiau. O mano mylimiausi šiuolaikiniai rašytojai yra Salmanas Rushdie, Mika Waltaris, Umberto Eco.
