Bet tai tik lašas didžiuliame vandenyne, arba viena upių, įtekančių į jūrą, vardu „Retų ir vaistinių augalų auginimas Babrunge“. Būtent dėl šio projekto nuošali vietovė tapo žinomesnė, o jos gyventojų įprastas gyvenimas įgavo naują pagreitį. Bet apie viską nuo pradžių.
Diagnozė, paskatinusi permainas
Moteris prisimena: „Vieną dieną gydytojai man diagnozavo vėžį. Tada suvokiau, kad iš tiesų nežinau, kiek man liko, bet tas dienas noriu nugyventi taip, kaip trokšta širdis. Išvažiavau iš miesto, radikaliai pakeičiau gyvenimo būdą, susidomėjau sveika gyvensena. Teko ir badauti, ir vegetare būti. Pasikeitė mano pasaulis ir požiūris į jį, o gyvenimo aplinkybės iš vieno krašto perkeldavo į kitą, kol galiausiai atsidūriau čia – Žemaitijoje.“
Sveikatai kiek pagerėjus vietoje nenustygstanti moteris netruko suburti kaimo šeimas į vieną bendruomenę. Statistiniame Lietuvos kaime, vos su keliomis trobomis ir žmonėmis, užsiėmusiais tik savo ūkiu, serialais ir kartas nuo karto atsipalaiduojančiais stikliuku, naują veiklą pradėti lengva nebuvo.
Juk daugelis ir dabar mano, kad sveikas gyvenimo būdas daug aktualesnis išprususiems miestiečiams, o ne paprastam, prie savo gyvulėlių plušančiam žmogui. Tačiau J. Denielienės tikėjimas, entuziazmas ir gebėjimas nepasiduoti įkvėpė bendruomenę svajoti, o kažkada įgytas išsilavinimas padėjo surengti ne vieną projektą ir gauti finansavimą, suteikė sparnus tai svajonei skristi.
„Turėjome viziją įkurti ekologinį–sveikos gyvensenos ūkį, kuriame mokytumėmės viską auginti taip, kaip senovėje: be jokių cheminių trąšų, tvarkytis kaimiškai, nenaudojant jokios modernios technikos, sveikai maitintis, daugiau vaikščioti gryname ore, išlaikyti etnografines trobas kartu su joms būdingais senoviniais darželiais, kuriuose augdavo prieskoniniai augalai, žaliuodavo rūtos.
To siekdami vedėme sveikos gyvensenos mokyklą, kvietėme įvairius lektorius, po kurių paskaitų vėl vienas po kito gimdavo nauji projektai. „Išsaugoti kaimą ateičiai“ projekto metu, kurį net trejus metus finansavo Anglijos bendruomenių fondai, gilinomės į senuosius papročius, tradicijas, valgių gaminimą, senovinių augalų pažinimą ir auginimą.
Juk labai svarbu į ateitį eiti kartu su senove, su savo šaknimis – praeitimi. Taip ir gyvenom, įvairiai ir įdomiai, mokydamiesi sveikai maitintis, trokšdami gerti švarų vandenį, kol galiausiai supratom, kad vien to nepakanka, reikia visumos, apimančios ne tik kūną, bet ir dvasią,“ – pasakojo moteris.
Po kojomis – turtinga vaistinė
Šiandien Jodėnų k. „Tėviškės“ bendruomenė jungia 24 sodybas. Septyniose jų – tose, kuriose yra didesni kambariai – kuriasi bendruomenės pastogės. Jose vyksta įvairūs kaimo žmonių susibūrimai, erdvias konferencijų sales palikę ir tiesiog ant krosnies susiprojektavę multimedijas, savo patirtimi dalijasi lektoriai ir mokslininkai.
150 metų senumo nedidelę Janinos sodybėlę irgi jau pažįsta daugelis. Čia ir jos namai, ir bendruomenės seminarų patalpa, ir arbatinė, kviečianti atsigaivinti pakeleivį ar svečią ekologiškų žolelių arbata. Kiemas, atviras tiek mokslininkui, tiek menininkui, tiek pavargusiam miesto ar nūdienos kaimo žmogui, tikriausiai jau pametė savo lankytojų skaičių. Tačiau jame laukiamas ir šiltai priimamas kiekvienas.
Būtent šioje vietoje ir gimė pirmoji vaistinių augalų ūkio idėja: „Viskas prasidėjo nuo to, kai pas mus seminarą pravesti sutiko žolininkė J. Balvočiūtė. Po šešių valandų kaimo moteriškių išklausinėta farmacininkė išėjo kartu su jomis į kiemą gryno oro įkvėpti ir kiek pailsėti.
Po savo kojomis pamačiusi septynis augalus, žolininkė mums ir sako: Jūs gi vaistinėje gyvenate, kam jums tos karvės ir kiaulės? Nereikia jums jų, auginkite vaistažoles, galėsite tiekti jas man arba kitiems, registruokite ekologinį ūkį ir iš to gyvenkite.“
Po tokių jos žodžių tik kelias dienas kaimo moterys gyveno ramiai. O po to susirinko pas Janiną ir prakalbo kaip žodį paversti kūnu.
„Visi supratom: lengva nebus. Juk pagrindiniai darbai vaistažolių ūkyje atliekami tik rankomis, be to, ir žinių neturėjom. Reikėjo visko mokytis, domėtis, klausinėti ir dar finansavimo ieškoti“, – mena pradžią pašnekovė.
Nuo kalninės arnikos – prie ekologinio ūkio
Ilgą laiką gyvulininkyste besiverčiantiems kaimo žmonėms buvo sunku patikėti, kad galima gyventi ir iš kitos veik-los – vaistažolių auginimo. Vis dėlto tą vasarą entuziastingos kaimo šeimos pirmiausia surengė stovyklą vaikams kartu su mokslų daktare Rita Nekrošiene.
Pažinę augalus vaikai buvo sugundyti savarankišku uždarbiu. Jie rinko vaistažoles ir pristatė jas J. Balvočiūtei, kuri, beje, buvo griežta, ir radusi bent kiek netinkamos žaliavos, liepdavo viską perrinkti iš naujo. Kaip prisimena J. Danielienė, buvo ir ašarų, bet vaikai, pamokyti pirmininkės, ką ir kaip rinkti, nepasiduodavo ir toliau rinkdavo gyduoles.
Po kurio laiko pamačiusi, kaip žolelėmis susidomi vis daugiau vaikų ir moterų, J. Danielienė vėl sėdo prie naujo projekto.
„Sudėtinga jį buvo rengti. Juk reikėjo išsamiai ir nuodugniai aprašyti esamą padėtį, numatyti techniškai pagrįstas priemones kaip saugoti retus augalus ir kaip auginti įvairias vaistažoles, o man trūko visų šių žinių. Mačiau, kad pati su tuo nesusidorosiu, tad pradėjau ieškoti pagalbos.
Kreipiausi į Klaipėdos universitetą. Jo darbuotojus taip pat sudomino projektas, tad netrukus į šią sodybėlę atvyko universiteto Botanikos sodo darbuotoja daktarė R. Nekrošienė su grupe studentų. Jie ėmė tyrinėti pievų augaliją – rinko vaistažoles, ruošė herbariumus. Jodėnų kaime ir jo apylinkėse buvo surasti 78 augalai, du iš jų įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą, aštuoni pripažinti kaip nykstantys.
Tokią augalų įvairovę lėmė tai, kad daug pievų čia nebuvo nei dirbamos, nei tręšiamos. Surastas retos ir nykstančios kalninės arnikos krūmelis tapo pagrindiniu įrodymu, kad Jodėnų kaimas yra savitas ir kad čia turi būti įkurtas ekologinis ūkis,“ – pasakojo moteris.
Iš kursų – ekspozicinio darželio sodinti
Projektas „Vaistinių augalų auginimas nederlingose žemėse bei jų priežiūra natūraliose pievose ir ekologinis bendruomenės narių švietimas“ laimėjo konkursą ir gavo Pasaulio aplinkos fondo Mažųjų projektų programos finansavimą – 140 tūkst. Lt. 20 tūkst. Lt paramą suteikė ir rajono savivaldybė, pagalbos sulaukta iš atskirų organizacijų.
Bendruomenė iš gautų lėšų įkūrė ekspozicinį darželį, kurio tikslas – mokyti žmones bei iš išaugusių augalų rinkti sėklas, sodinukus ir visu tuo dalytis su kitais. Vaistinių ir retų augalų kolekciją už 2 tūkst. Lt sutiko sudaryti ir įdiegti Kauno botanikos sodas. Prieš tai grupė moterų lankė Klaipėdos universitete kursus, kuriuose mokėsi kaip paruošti dirvą, ką ir kaip joje sodinti bei prižiūrėti.
Dar ir dabar pirmininkė prisimena, kaip kartu su knyga rankose ar lektoriais kaimo moteriškės ėjo į pievas ir tyrinėjo augalus, kaip kartu sodino ekspozicinį darželį. Šiandien jame galvas iš tolo kelia rausvažiedės ežiuolės, siauralapės ežiuolės, grikiai, kurių žiedai dedami į vaistažolių mišinius, medetkos, keturių rūšių mėtos, margainiai, vaistiniai dagiai ir t. t.
Entuziastingajai Janinai vaistažolės nesvetimos nuo mažens: „Mano abi močiutės buvo žolininkės. Tėvelio mama, gimusi turtingoje šeimoje, iš šešerių dukterų buvo jauniausia. Tais laikais ir turtingų ūkininkų vaikai dirbdavo ūkyje, o ji pasikinkydavo keturis arklius į briką ir išlėkdavo į miškus žolių rinkti. Žmonės sakydavo, kad tingi dirbti, tai po miškus duodasi.
Atėjus laikui, močiutė ištekėjo už amatininko, kuris anksti pasiligojo ir mirė. Ji, likusi viena su keturiais vaikais, būtent ir gyveno iš vaistažolių, nes visas kaimas ją žinojo kaip gerą žolininkę.“
Šiandien Jodėnų kaimo žmones vaistažolių ūkis taip pat įkvepia svajonėms iš jo gyventi. Pirmieji Žemaitijoje įkūrę vaistažolių kooperatyvą „Tėviškės žolynai“, jau turi įsirengę modernias, ES reikalavimus atitinkančias vaistažolių džiovyklas, prekiauja paruoštais žolelių mišiniais. J. Balvočiūtės, kaimo senolių ir profesorių pagalba atsirado „Dvaro arbata“, „Vienkiemio arbata“, „Organizmą valanti“, „Nekosėk“ bei kitos, kurių pavadinimai dažnai patys byloja apie savo paskirtį. Prekiaujama turguose, mugėse, Palangos, Kretingos, Vilniaus arbatinėse.
„Pati pradžia buvo sunki, reikėjo, kad žmonės patikėtų kooperatyvo nauda. Dabar jie mato, kad perspektyva yra, kad prekybos centruose parduodamas bekvapes, tik spalvą turinčias vaistines arbatas labai lengvai pakeičia mūsiškės, aromatingos ir su gydomosiomis savybėmis.
Mūsų arbatos yra plataus vartojimo, pirmiausia – profilaktinės paskirties. Šalia jų svajojame ir ekologišką medų pardavinėti, juk jas gerti su cukrumi – tai tik gadinti“, – apie šiandieną kalba Janina.
Vaistažolės – tik priemonė suvienyti žmones
Iš tiesų nei pats vaistažolių ūkis, nei kooperatyvas Jodėnų kaime nebuvo tikslas, o tik rezultatas to, ką pavyko pasiekti susibūrus kaimo žmonėms ir kartu nusprendus gyventi kitaip.
„Žmonės susivienijo per vaistažoles, per bendrą darbą. Jie pamažu išeina iš uždaros savo kasdienybės, apsiribojusios tik ūkiu ir gyvuliais, pradėjo daugiau bendrauti ir pastebėti vienas kitą. Taip, Lietuvos kaimas vis dar apatiškas, jį sunku sudominti, bet įmanoma, jeigu jame bus daugiau išsilavinusių žmonių, daugės mąstančiųjų ir atsidavusiųjų.
Rengiant projektus dažnai jų vertintojai išbraukdavo tai, kas man atrodydavo svarbiausia. Kovodavau, nes jie žiūri iš mokslinio taško, aš – iš kaimo žmonių pozicijos“, – kalbėjo J. Danielienė, beje, konkurse „Kaimo spindulys 2007“ nominuota kaimo šviesuliu.
O ji ir toliau gyvena kaip gyvenusi: mielai dalijasi savo patirtimi, padeda kitoms bendruomenėms rengti projektus ir savo nedidukėje sodyboje laukia visų, kuriems gali padėti darbas, meditacija, bendravimas ar tiesiog rankose įsisupęs garuojantis lietuviškų vaistažolių arbatos puodelis.
