Giljotinos šešėlyje
Bet prancūzai vis dar mylėjo savo karalių. Netoli Marie namų paryžiečiai iš sniego ir ledo pastatė aukštą obeliską, papuoštą užrašu „Mūsų valdovui ir draugui“. Tai buvo liaudies padėka už malkų siuntą iš Versalio. Tačiau pavasarį paryžiečių lojalumas ėmė staigiai tirpti.
Šalčiai baigėsi, bet ekonominė situacija nepagerėjo. Žmonės godžiai gaudė naujienas. Curtiuso salone naujojo finansų ministro figūra buvo ne menkiau populiari nei karališkoji šeimyna. Jacqueso Neckero įsitikinimas, kad monarchas esantis atsakingas prieš savo pavaldinius, padarė jį liaudies didvyriu. 1789 metų liepos 11 dieną karalius atstatydino Neckerą. Tai buvo kibirkštis, įmesta į parako statinę.
Grupė pasipiktinusių paryžiečių ėmė lakstyti po sostinės teatrus ir reikalauti, kad dėl gedulo nebūtų rodomi spektakliai. Tame pačiame rajone buvo ir vaško figūrų muziejus. Išvydęs demonstrantų minią Curtiusas liepė užrakinti vartus. Tačiau maištininkai pasirodė esantys taikūs ir mandagiai paprašė šeimininko duoti jiems vaškinius jų didvyrių Neckero ir Orleano hercogo biustus. Demonstrantai užkėlė biustus ant smaigų, aptaisė juos juodu krepu ir surengė simbolinę laidotuvių procesiją, taip išreikšdami sielvartą dėl drąsaus ministro atstatydinimo.
Liudviko XV aikštėje protesto dalyviai susikibo su karaliaus gvardija, ir šis konfliktas greitai peraugo į kautynes. Keletas žmonių žuvo, tarp jų ir demonstrantas, nešęs Neckero biustą. Patį biustą, apdegintais plaukais ir kardo kirčių išvagotu veidu, po kelių dienų į saloną atnešė šveicarų gvardietis. Figūra buvo kaipmat „pagydyta“, ir grįžo į savo vietą ekspozicijoje. Bet Orleano hercogo skulptūra dingo be žinios. Vėliau Curtiusas ne kartą viešai teigė, jog pirmasis revoliucijos veiksmas įvykęs jo dėka.
Kraujo upės
1789 metų liepos 7 dieną Liudvikas XVI savo dienoraštyje parašė: „Medžiojau elnius Port Rojalyje. Nušoviau du“. O 1789 metų liepos 14 dieną: „Nieko“. Tą dieną paryžiečiai užėmė Bastiliją. Istoriniame šturme dalyvavo naujai iškeptas monarchijos priešininkas Philippe’as Curtiusas. Jo salone atsirado despotiškos monarchijos aukų atvaizdai.
Bauginanti vikonto de Lorget figūra, kurią pagamino Marie, buvo antimonarchinės propagandos pavyzdys. Šio pusiau mitinio personažo gyvenimo aplinkybės nėra aiškios. Remiantis revoliucine legenda, vikontas praleido Bastilijos vienutėje 32 metus, buvo išlaisvintas liepos 14 dieną, bet visiškai atpratęs nuo gyvenimo tarp žmonių vėl pasiprašė į kalėjimą ir po keleto savaičių mirė. Liaudis veržte veržėsi pažiūrėti nelaimingojo kalinio figūros. Ne mažiau populiari buvo Bastilijos šturmo scena, virš kurios Curtiusas pastatė vaškinę nukirsdinto jos komendanto galvą.
Ką tomis dienomis jautė Marie, kai Prancūzijoje liejosi aristokratų kraujo upės, lieka paslaptis. Jos pasakojimas apie tą laiką sausas ir trumpas. Ji neišreiškė gailesčio dėl baisaus karališkosios šeimos likimo. Bet, kitaip nei Curtiusas, nesistengė atrodyti revoliucionierė.
1792 metų rugpjūtį, po Tiuilri įvykių, kai įtūžusi minia paėmė į nelaisvę Liudviką XVI ir Mariją Antuanetę, Marie apsilankė kautynių vietoje. „Kur bepažvelgsi, visur akys kliūva už sudarkytų lavonų. Dailūs žvyro takeliai apšlakstyti krauju. Tačiau statulos nenukentėjo — net toji žudikų minia jautė tokią didelę pagarbą menui, kad kai jų aukos mėgino gelbėtis užlipdamos ant statulų, persekiotojai į jas ne šaudė, o badė aukas smaigais, kol nelaimėliai nukrito žudikams į rankas“, — taip ši scena aprašyta Madame Tussaud atsiminimuose.
Karalius ir karalienė buvo uždaryti Templo kalėjime. Pastatuose aplink kalėjimą iškart pabrango būsto nuoma, o gyventojai už pinigus įsileisdavo į savo butus norinčiuosius pažiūrėti, kaip nuverstas monarchas vaikštinėja po kalėjimo kiemą. Greitai ant kalėjimo tvoros atsirado revoliucionierių pranešimas karalienei — nukirsta jos rūmų damos princesės de Lamballe galva.
Nelaimingoji moteris buvo žudoma keletą valandų, budeliai ją kandžiojo dantimis ir pjaustė į gabalus. Galop, nukirtę princesei galvą, priklijavo virš jos lūpos gabalą odos su plaukais, išpjautą iš gaktos. Ir, atgabenę subjaurotą galvą į Curtiuso saloną, pareikalavo, kad Marie tučtuojau padarytų jos vaškinę kopiją — istorijai. Sužinojęs apie šį įvykį Curtiusas ėmėsi serijinės gamybos — susitarė su budeliu, kad šis už pinigus jam skolintų įžymių „liaudies priešų“ galvas. Marie, tiesa, tvirtino, užsiiminėjusi šiuo siaubingu darbu grynai per prievartą.
Liudvikui XVI buvo nukirsta galva 1793 metų sausio 21 dieną, Marijai Antuanetei — tų pačių metų spalio 16-ąją. Vaškinės karaliaus ir karalienės galvos papildė Curtiuso kolekciją. Madame Tussaud muziejaus kataloge nurodyta, jog galvų kopijas ji asmeniškai pagamino Nacionalinės Prancūzijos asamblėjos įsakymu tuoj po mirties bausmės įvykdymo. Tokiu pačiu įsakymu buvo pagaminta ir liaudies herojaus Marato galvos kopija — tuoj po jo nužudymo vonioje, kuris sukrėtė visą šalį ir sukėlė naują teroro bangą.
Pačiai Marie per stebuklą pavyko išvengti giljotinos. Ji ir jos senyva motina buvo areštuotos, kai jas įskundė kažkoks aktorius, apkaltinęs simpatijomis monarchijai. La Fors kalėjime Marie praleido daugiau nei mėnesį. Memuaruose ji prisimena, kaip didvyriškai šį išbandymą kentė jos įžymioji kameros draugė — Josephine Beauharnais, būsimoji Napoleono žmona.
Tiesa, kitų šaltinių teigimu, Josephine buvo uždaryta visiškai į kitą kalėjimą. Kas savaitę moterims būdavo trumpai nukerpami plaukai — taip jos ruošiamos mirties bausmei. Curtiusui teko panaudoti visus įmanomus ryšius, kad išlaisvintų Marie ir Anne. Ko gero, šis sukrėtimas jam buvo pernelyg stiprus — 1794 metų rugsėjį Curtiusas mirė, palikdamas Marie visą turtą.
Santuoka su lošėju
Praėjus metams nuo jos geradario ir mokytojo mirties Marie ištekėjo. Jai buvo jau 34 metai. Jos išrinktuoju tapo 26 metų inžinierius Francois Tussaud. Atrodo, romantikos tarp jų būta nedaug. Marie tuoj pat apsidraudė nuo galimų nemalonumų — pagal santuokinę sutartį žmona visiškai valdė savo turtą. Ne veltui. Kaip greitai paaiškėjo, Francois buvo užkietėjęs lošėjas.
Būdama 35 metų (tais laikais itin vėlai) Marie pagimdė dukrą, kuriai davė Marie Margaret Pauline vardą. Mergaitė gimė silpnutė ir po pusės metų mirė. Jos nulietas iš vaško veidukas papildė kolekciją. Su vienerių metų pertrauka Marie pagimdė du sūnus — Josephą ir Francisą.
Ji nesiliovė dirbusi nei nėštumo metu, nei po vaikų gimimo. Iš vyro nebuvo ko tikėtis, o salono statusą reikėjo nuolat palaikyti. Žymiausiu to laikotarpio kūriniu tapo Napoleono figūra. Pasak Marie, ji padariusi „gyvo“ imperatoriaus veido atspaudą.
Visa tai atrodė štai kaip. Statulą užsakė Josephine Beauharnais. Ji ir įkalbėjo Napoleoną pozuoti. Šeštą ryto (vieninteliu paros metu, kai jis buvo laisvas) Marie atvyko į Tiuilri. Imperatorius buvo prastai nusiteikęs. Jo nuotaika nepagerėjo, kai jis sužinojo, kad jo veidas tuoj bus aplipdytas skystu gipsu, o kvėpuoti jam teksią per įstatytus į šnerves vamzdelius. Marie jį įspėjo, kad nesibaimintų. „Baimintis?“ — suriko Napoleonas. — Aš neišsigąsiu, net jei man įremsite į galvą užtaisytus pistoletus!“
XVIII ir XIX amžių sandūroje Madame Tussaud padarė radikalų sprendimą — metas įsisavinti naujas erdves. Ar tai lėmė verslo nuosmukis Paryžiuje, ar Marie tiesiog įsigeidė pasprukti nuo neatsakingo vyro — nežinia. 1801 metais, pasiėmusi vyresnįjį sūnų ir dalį kolekcijos Marie patraukė į Londoną. Tai buvo drąsus žingsnis — ji visai nemokėjo angliškai, nepažinojo nei šalies, nei rinkos. Bet vis dėlto nuojauta jos neapgavo. Londone buvo kelios vaško figūrų galerijos, tačiau Prancūzų revoliucijos aukų kolekcija negalėjo neatkreipti dėmesio.
Keletą metų Marie vežiojo savo parodą po Angliją, Škotiją ir Airiją. Grįždama iš Airijos ji vos nežuvo — keltas, kuriuo plaukė, nuskendo. Jai pavyko per stebuklą išsigelbėti. Laimė, figūrų kolekcija beveik nenukentėjo.
Marie sudarė sudėtingus maršrutus, mėgindama patekti į visas vietines kaimo šventes ir muges. Ji griebdavosi įvairių gudrybių — paskelbdavo būsianti kurioje nors vietoje tik keletą dienų, o paskui leisdavosi perkalbama ir pratęsdavo laiką. Reklamos tikslais ji naudojo Prancūzų revoliucijos ir savo pačios joje temą. Būtent tada ji suprato, kaip lengva parduoti nekaltos jaunos menininkės kruvina prijuoste įvaizdį — ji laiko rankose nukirstą galvą, o negailestingi budeliai verčia ją daryti jos atspaudą.
Ar ji suvokė tokios reklamos cinizmą? Vargu. Veikiausiai ištvėrusi siaubus, kurie teko jos daliai, Marie, kad tiesiog neišprotėtų, užsiaugino storą odos sluoksnį. Plėtoti verslą tapo jos gyvenimo tikslu. O dar jai teko išlaikyti du vaikus ir švaistūną vyrą. Francois nuolat jai rašė, prašydamas pinigų. Ji atsakinėjo ketinanti „pilna pinigine“ atvykti į Paryžių. Bet ji taip ir negrįžo į Prancūziją ir daugiau niekada neišvydo nei vyro, nei motinos. Savo jaunėlį sūnų, kurį dvejų metukų buvo palikusi vyro globai, Marie pamatė tik po dvidešimties metų, kai Francis persikėlė pas ją į Londoną.
Vardas — prekės ženklas
1808 metais Marie liovėsi naudoti Curtiuso vardą — nuo tada ir visam laikui jos parodą imta vadinti „įžymios menininkės Madame Tussaud“ vardu. Josephas pradėjo aktyviai padėti motinai. Prie muziejus durų, kuris įgijo nuolatinį adresą Beiker gatvėje, lankytojus pasitikdavo vaškinė berniuko figūra, o viduje jis jau asmeniškai juos pasveikindavo — išeidavo stulbinamas efektas. Kolekcijoje buvo ir pačios Madame Tussaud figūra. Į laikraščius pateko istorija apie tai, kaip žymi dama priėjo prie skulptūros, paprašė parduoti jai katalogą ir itin pasipiktino, kad jos prašymas liko be atgarsio. Panašiomis istorijomis Madame Tussaud dažnokai pati aprūpindavo žurnalistus — ši reklama buvo nemokama.
Marie įsikūrė bute virš muziejaus, o jos figūra prie rašomojo stalo tapo neatskiriama ekspozicijos dalimi. Vaško figūrų kolekcija buvo papildyta vietos įžymybėmis. Visų nuomone, vaškinis karalius Jurgis IV buvo gerokai dailesnis nei tikrasis — Britanijos monarcho tikrai negalėjai pavadinti gražuoliu: jis buvo apkūnus, išpurtusiu veidu.
Populiarią operos dainininkę Marie Malibran apraudojo visa Anglija — ir keletą mėnesių į muziejų, kur buvo demonstruojama vaškinė jos kopija, galėjai nė nesitikėti patekti. O štai Charlesas Dickensas, padaręs Marie savo romano „Senienų krautuvėlė“ heroje, į šį panteoną nepateko. Tai buvo keista. Remiantis 1849 metų žurnalo „Punch“ duomenimis, „šiandien niekas negali laikyti savęs populiariu, jei nėra įtrauktas į Madame Tussaud katalogą“.
Francisui atvykus į Angliją kompanija pavadinta „Madame Tussaud ir sūnūs“. Tačiau Marie nepaleido jos vadžių iš rankų iki pat mirties. Dar jai gyvai esant muziejus įgijo tarptautinę šlovę. Jai turbūt glostė savimeilę pasakojimas apie turistą iš Rusijos, kuris atvyko į Londoną, išmokęs vos keletą angliškų žodžių bei pavadinimų: Saint-Paul, Temzė, vakarienė, kepsnys ir Tussaud. Marie mirė 1850 metais. Tą dieną kompanijos buhalterinėje knygoje atsirado įrašas: „Madame mirė“. Tuoj po Marie Tussaud mirties jos sūnūs atliko tai, ką jai tekdavo daryti visą gyvenimą — padarė gipsinį pomirtinį motinos veido atspaudą.
Naujausiame žurnalo “LILIT” numeryje skaitykite:
Trys lietuvės, kurios gali viską. Kaip jos tai įrodė
Holivudo pionierė Mary Pickford
Moteriški būdai įveikti ekonominę krizę
Mįslės, kurias mums užmena vyrai
Seserys: kai savas kraujas nešildo
Jausmų pamoka: kad tave mylėtų, reikia būti truputį nenaudėle
Netikėtas derinys: vynas ir grybai