Prisimindama savo asmeninę patirtį, kaip labai norėjo susilaukti vaikų, daugiau nei 20 metų ginekologe dirbanti G. Holcmann susigyvena su vaisingumo problemų turinčiomis poromis, kurių sėkmes ir nesėkmes priima labai asmeniškai.
Tačiau stengiasi nesusitapatinti – profesionalumas, empatija ir susikaupimas tampa itin svarbūs, padedant kuo greičiau prisišaukti gandrus.
Įkvėpė ir asmeninė patirtis
– Šioje sityje dirbate daugiau nei 15 metų. Kodėl rinkotės būtent nevaisingumo specializaciją?
– Pradėjus dirbti man visada rūpėjo smulkioji ginekologija, endokrinologijos, hormonų įtaka šiai sričiai. Nėštumas ir gimdymas man ir dabar dar prilygsta stebuklui. Puikiai prisimenu tą jausmą, kai labai labai nori vaikų.
Tad puikiai suprantu poras, kurios nekantriai laukia šeimos pagausėjimo. Tos poros išgyvena desperaciją, tad labai norisi joms padėti.
– Ar pavyksta?
– Kai moteriai pavyksta pastoti, ir pati labai džiaugiuosi. Tada būna pati geriausia diena.
Su kai kuriomis poromis bendrauju metų metus, bandau jas palaikyti, padrąsinti. Medicina daug gali, bet nėra visagalė. Kiek būna istorijų, kai moteriai susilaukti vaikelio nepavyksta ir po pagalbinio apvaisinimo procedūrų.
– Kokios dažniausios nevaisingumo priežastys?
– Dažniausia vyrų nevaisingumo priežastis – spermos kokybė, moterų – kiaušintakių patologija, persirgtos uždegiminės ligos, gimdos patologijos, anatominiai nukrypimai. Kitas svarbus aspektas – nėra ovuliacijos.
Tokiais atvejais vienintelis būdas pastoti – pagalbinis apvaisinimas. Sudėtingiausia, kai nustatomas neaiškios kilmės nevaisingumas – iš pažiūros abiem partneriams viskas gerai, bet pastoti nepavyksta. Šitą žinią sunkiausiai priima ir poros.
Negalime paaiškinti, kodėl taip nutinka. Tai tarsi pilkoji zona. Tokiais atvejais gydymas būna ilgesnis ir sudėtingesnis.
Po pagalbinio apvaisinimo pavyksta pastoti 30–40 procentų porų. Esu prisijungusi prie komandos, kuri taiko ypatingus gydymo metodus, algoritmus, ir mūsų rezultatai žymiai geresni. Nepertraukiamai gydantis tikimybė pastoti per dvejus metus yra 56 procentai. Kartais porai reikia labai nedaug – tik gero žodžio.
Pasitaiko, kai pora kreipiasi dėl nevaisingumo, sudarome tyrimų planą, o jau netrukus paaiškėja, kad moteris pastojo natūraliai. Greičiausiai taip nutinka, kai moteris atsipalaiduoja ir atsiduoda į specialistų rankas.
– Kokią įtaką pastojimui turi pačios poros požiūris?
– Gydant nevaisingumą svarbus visos komandos darbas. Pastebėjau, kad pastojimas priklauso ir nuo požiūrio. Gal tai subjektyvu, bet man atrodo, kad pozityviai nusiteikusios moterys pastoja greičiau.
Prisimenu, kaip darbo pradžioje į mane kreipėsi šiek tiek vyresnio amžiaus moteris, kuri iškart norėjo pereiti prie pagalbinio apvaisinimo procedūros ir išvažiuoti kartu su užsieniečiu vyru. Suabejojau, ar pavyks taip greitai pastoti. Moteris neabejojo rezultatu. Taip ir buvo – ji gana greitai pastojo.
Vienas paskutiniųjų atvejų – moters sveikatos būklė ne pati geriausia ir tikimybė susilaukti vaikų gana nedidelė, bet ji tokia šauni ir man taip norėjosi, kad ji pastotų! Vaikučiai auga. Kai įsikalbėjome, paaiškėjo, kad moteris nuo pat pradžių buvo įsitikinusi, jog pastos, ir vyras tuo net neabejojo.
Atėjusieji į pirmąją konsultaciją dažnai būna pakankamai pasiskaitę ir mano pokalbis su pora būna lygiavertis. Pateikiu galimybių pastoti statistiką, kuri nenuteikia optimistiškai. Pora sako: mes statistiką žinome, bet tikime, kad viskas bus gerai.
Sunkiau dirbti, kai pora nėra tvirtai apsisprendusi, o matai, kad galimybių pastoti natūraliai beveik nėra, laikas tiksi ne pacientės naudai. Kai nustatomas ilgalaikis nevaisingumas, pasiekti geriausią rezultatą padeda pagalbinis apvaisinimas.
– Gal kartais prireikia ir griežtesnio žodžio, padedančio apsispręsti?
– Iš pradžių visada būna ilgas pasakojimas apie situaciją. Jeigu matau, kad žmonės sunkiai priima informaciją ir nelabai gaudosi situacijoje, paaiškinu, jog pagalbinis apvaisinimas – vienintelis kelias ir bet kokie kiti bandymai pastoti bus tik laiko ir pinigų švaistymas.
Negali būti griežtas, turi labai laviruoti, nes žmogus tada tiesiog užsidarys ir nepriims informacijos. Suprantu, kad nevaisingumas – jautri ir skaudi tema. Sunku tai pripažinti ir pradėti ieškoti pagalbos.
Gera pradžia, teisingas pirmas žingsnis – tiesiog ateiti pas ginekologą ir lyg tarp kitko užsiminti, kad nepavyksta pastoti.
Pasitikėjimas gydytoju – svarbus
– Kai susiduriama su nevaisingumu, gydoma ne tik moteris. Bendrauti ir gydyti tenka abu. Ar tokia situacija nesukelia papildomų iššūkių?
– Poros pas mane ateina norėdamos savo vaikų. Sunkiausios – pirmosios konsultacijos. Mėgstu, kad į jas ateitų abu. Pastebiu, kad vyrai turi labai daug įvairių, ne emocijomis paremtų klausimų.
– Kas sunkiausia jūsų darbe?
– Sunkiausia, kai nėra rezultato ir moteriai ilgai nepavyksta pastoti. Tą dieną, kai turi prasidėti mėnesinės, moteris atlieka kraujo tyrimą. Atsakymą sužinau anksčiau nei pacientė ir turiu jai pranešti tyrimo rezultatus.
Sunkiausias momentas, kai rezultatas yra neigiamas – tada prieš skambindama turiu susikaupti. Kai atsakymas teigiamas, skubu kuo greičiau pasidalinti džiaugsmu.
– Nevaisingumo srityje dirbate daugiau nei 15 metų. Ar keičiasi požiūris į šią ligą?
– Mažiau stigmų, tačiau poros vis dar vengia viešinti bandymų pastoti problemas. Apie tai vis dar kalbama puse lūpų. Gal tam įtakos turi ilgalaikės tradicijos? Negalėjimas susilaukti vaikų visada buvo siejamas su nevisavertiškumu.
Dabar požiūris į šeimos modelį po truputį keičiasi, suvokiama, kad galimybė susilaukti vaikų priklauso ir nuo poros apsisprendimo.
Ateinančios į konsultaciją jaunos poros prisipažįsta, kad yra nuolat atakuojamos klausimais apie vaikus, ir net pradeda vengti šeimos, giminės susitikimų.
Aplinkiniai nesuvokia, kokia tai jautri ir skaudi tema. Poroms dažnai prireikia psichologinės pagalbos. Labai gerbiu moteris, kurios nepasiduoda aplinkinių spaudimui ir nenuleidžia rankų siekdamos susilaukti vaikelio, nors šansai pastoti joms būna nedideli.
Poros kreipiasi drąsiau
– Gal poros pradėjo drąsiau kreiptis pagalbos, kai prie nevaisingumo gydymo prisideda ir valstybė?
– Taip, tokių porų padaugėjo. Vienas iš mitų buvo, kad nevaisingumo gydymas – labai brangus. Kai buvo priimtas pagalbinio apvaisinimo įstatymas su daline valstybės kompensacija, šioje srityje įvyko proveržis.
Nevaisingumas yra liga, turinti savo kodus. Tai nėra tik moters problema, kaip manyta anksčiau. Moterų ir vyrų nevaisingumo procentai yra apylygiai.
– Jūsų darbo kabinete kabėjo lenta su vaikučių, kuriems padėjote ateiti į šį pasaulį, nuotraukomis. Ar skaičiuojate, kiek porų padėjote prisišaukti gandrus?
– Taip, toje lentoje prisegdavau mažylių nuotraukas. Dabar jau nebevedu tokios statistikos ir neskaičiuoju. Gal labiau prisimenu poros veidus, sėkmingai pasibaigusius sunkius atvejus, kai pamatai ir pagalvoji: „O, čia mano vaikas!“
– Statistika rodo, kad vis daugiau šeimų motinystės džiaugsmus atideda vėlesniam laikui. Kartais tokia neskubanti pora galvoja, kad jei nepavyks pastoti natūraliai, padės gydytojai. Ką galėtumėte patarti tokioms poroms?
– Nepaisant medicinos pažangos, asmens kodas – dalykas rimtas. Moters amžius pastojimui yra labai svarbus. Gal dabar psichologiškai bręstame vėliau, norime užsitikrinti materialų pagrindą ir vaikus atidėliojame vis vėlesniam laikui, bet fiziologija diktuoja savo sąlygas.
Pagal dabartinius standartus, 35 metų moteris – dar jauna, bet, kalbant apie pastojimą, nuo šio amžiaus jos galimybės pastoti gerokai mažėja.
– Gydytoja tapote, sekdama mamos, vaikų chirurgės, pėdomis?
– Nuo 5 metų mano laisvalaikis prabėgo ligoninėje. Ten susipažinau su Lietuvos medicinos korifėjais, juos iki šiol prisimenu. Alytaus ligoninė pavadinta Stasio Kudirkos vardu – ne kartą esu su juo kalbėjusi dar būdama vaiku.
– Gydytojos karjerą pradėjote Alytuje. Kaip atsidūrėte Klaipėdoje?
– Esu meilės emigrantė. Su būsimu vyru klaipėdiečiu susipažinome studijų metais. Po studijų pasirinkome mano gimtąjį miestą Alytų, nes buvo paprasčiau tvarkyti buitį. Per tą laiką paauginau vaikus.
Bet Alytus nedidelis miestas. Man trūko veiklos.
– Minėjote, kad buvo kilę minčių apie profesijos keitimą. Be gydytojos, kokią kitą rinktumėtės specialybę?
– Vakar kaip tik apie tai pagalvojau, važiuodama į savanorystės kursus. Norėčiau būti keliautoja, kaip Martynas Starkus su Vytaru Radzevičiumi. Net jei neturėčiau savo laidos (kvatoja).
Rinkčiausi darbą, kur reikia bendrauti. Patinka grožis, tad galėčiau turėti interjero parduotuvę ar kokį su grožiu susijusį versliuką. Man patinka būti tarp gražių daiktų, bet keliautoja būti geriau (kvatoja).
Į žygį - kaip į šventę
– Spėju, kad daug ir keliaujate?
– Jei kurį savaitgalį praleidžiu namuose, pradeda niežtėti visą kūną. Esame paklaikę žygeiviai, kurie mėgsta ilgus žygius – po 25–30 kilometrų. Tokie žygiai labai gerai pravalo smegenis.
Pajūryje ir Lietuvoje jau išmaklinėta daugybė vietų. Prieš kiekvieną žygį ruošiuosi su adrenalinu širdyje, kaip prieš kokį rimtą renginį: atsakingai apgalvoju aprangą, kad būtų patogu ir gražu.
– Koks žygis buvo pats įsimintiniausias? Ar svarbus nueitų kilometrų skaičius?
– Kilometrais nusprendėme savęs nekankinti. Svajonėse – Šv. Jokūbo kelias (katalikų piligriminis kelias į katedrą Ispanijoje, kur palaidotas apaštalas Jokūbas – aut. past.). Kol kas negaliu juo eiti, nes negalėsiu gyventi be svajonės.
Per kelis savaitgalius su drauge nuėjome lietuvišką trasą „Camino Lituano“ (pirmas savarankiškai keliauti paruoštas 500 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą – aut. past.).
Vieną vidurvasario savaitgalį saulė ištisai plieskė, buvo 33 laipsniai karščio, piligriminis kelias daugiausia driekėsi laukais, tačiau radus medžių pavėsį nepalengvėdavo – puldavo skaudžiai geliantys mašalai.
Ryte batų apsiavimas trukdavo apie 20 minučių – kojos atrodė baisiai. Dabar tai smagu prisiminti, nors tada taip neatrodė.
Daugiausiai per dieną su drauge esame nuėjusios 45 kilometrus – tai buvo mano dovana jos gimtadienio proga. Po to nusprendėme, kad mums užtenka ir trumpesnių maršrutų. Nenoriu nieko įrodinėti.
– Kas jums yra svarbu žygyje?
– Ką matai ir jauti, yra lygiaverčiai dalykai. Kartais gali nueiti 10 kilometrų netardamas nė žodžio. Kartais plepi arba daliniesi įspūdžiais. Man labai paprasta eiti, nes turiu šunį. Ilgai nesuvokiau, kad man patinka vaikščioti.
Įsitraukė į savanorystę
– Užsiminėte, kad lankote savanorystės kursus. Papasakokite daugiau.
– Kokius kelerius metus vis ateidavo minčių apie savanorystę, bet nenuspręsdavau, kurioje srityje norėčiau save išbandyti. Kartą važiuodama į Vilnių bei naršydama telefone pamačiau skelbimą, kad psichologinė linija „Pagalba moterims“ ieško savanorių.
Iškart užsiregistravau. Dabar esu mokymosi etape. Požiūris į savanorystę kasdien keičiasi.
Užstrigo žodžiai: „Jūs pirmiausia atėjote pažinti save ir padėti sau.“ Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad tame pasakyme – labai daug tiesos.
Po darbo važiuoju į mokymus, trokšdama naujų žinių. Man geriau taip, nei leisti laiką prieš televizorių. Grįžus namo patinka iškart eiti miegoti. Man sunku nusėdėti namuose. Vaikystėje buvau knygų graužikė iki negalėjimo.
1-2 klasėse perskaičiau visus lietuvių klasikus. Dabar knygas skaitau tik prieš miegą.
– Kokios knygos dabar prie jūsų lovos?
– Gimtadienio proga gavau Roman Gary knygą, kaip pokštą šalia dovanos. Atsiverčiau ją – ir iškart „suvalgiau“. Internetu užsisakiau dar dvi jo knygas.
– Kas jums teikia laimės pojūtį?
– Esu mylinti ir mylima žmona, dviejų suaugusių sūnų mama.
