Įspūdingai nėrė vandenin
„Na, žinote, standartinis scenarijus, – pasakoja jis. – Savaitgalis, saulė, vanduo, šašlykai, alus... Nutarėme pasimaudyti. Nėriau, kad pasirodyčiau merginai. Vanduo buvo drumstas, tikrai maniau, kad toje vietoje giliau! Išgirdau trakšt, toliau – tamsa... Draugai pasakojo, kad iškilau į paviršių jau be sąmonės.“
Artūrui ir pasisekė, ir nepasisekė. Nors kompanija jau buvo gerokai išgėrusi ir anais laikais mobilieji telefonai dar buvo retenybė, vienas draugas liko blaivus, turėjo teises ir automobilį. Tad sužeistąjį, kaip galėjo, atsargiai paguldė į jį ir nugabeno į artimiausią greitosios pagalbos priimamąjį.
„Mašinoje atsigaiveliojau, – prisimena Artūras, – dar truputį rankas judinau, apsigrabaliojau – atrodė, kad nebeturiu kojų. Bet kojos buvo, tik aš jų nejaučiau. O kol atvažiavome iki ligoninės, ir rankas nustojau jausti. Sukratė...“
Neįgalus visam gyvenimui
Apie operaciją ir reanimacijos skyriuje praleistą savaitę Artūras nelabai nori pasakoti. Tik pamini, kad aiškiai pamatė, kiek iš tiesų turi draugų ir artimųjų. „Mama su tėčiu, taip. Ir dar pora draugų, – karčiai priduria jis. – Tai buvo visi, kas mane pasitiko, kai išriedėjau.“
Pirmąjį pusmetį po operacijos Artūras atsidavė reabilitacijai: kiek išgalėdamas vykdė gydytojo reabilitologo nurodymus, mankštinosi. Be to, jo mama – profesionali masažistė.
„Dar ligoninėje ji kasdien ateidavo ir iškart imdavo masažuoti man rankas ir kojas, – prisimena jis. – Verkė ir trynė, verkė ir trynė. Ir namuose taip pat. Kol galų gale sako: žiūrėk, tu pirščiuką krutini!“ Šiuo metu jis gali pasigirti iš dalies grįžusiu jautrumu kojose, galimybe kad ir lėtai, bet ką nors atlikti rankomis. Tačiau iš esmės tai ir viskas: iki pat gyvenimo galo jam bus reikalinga pagalba.
Labiausiai dėkingas šeimai
Be jau pensijon įžengusių tėvų, šalia Artūro liko ir Rimantė, mergina, prieš kurią tą lemtingą dieną jis taip norėjo pasirodyti. Ne, šeimos jie nesukūrė: Artūras nieku gyvu nenorėjo užkrauti jai tokios naštos.
„Aš juk, galima sakyti, beveik nieko negaliu, – prisipažįsta jis. – Na, paplepėti galiu, bet ir tai greitai pavargstu. Iš manęs ne vyras, iš manęs balastas...“ Tačiau santykiai, kažkada galėję virsti romantiškais, peraugo į bičiulystę.
Dabar Rimantė ir jos vyras – tokia pati šeima kaip ir tėvai. Dažnai ateina aplankyti, pagelbėti ūkyje, pabendrauti. O Artūras, kaip tik išgali, jiems atsilygina.
„Prieš metus tėvai nupirko man piešimo planšetę, – giriasi jis, – pramokau piešti. Jau pavyksta portretai, svarstau pradėti pardavinėti piešinius internetu. Rimantę nupiešiau, mamą. Bent taip galiu joms atsidėkoti.“ Tačiau akyse, nukreiptose į langą, už kurio lygiai taip pat šviečia saulė ir čiulba paukščiai, kaip aną lemtingą dieną prieš ketvirtį amžiaus, vietoje susitaikymo ir ramybės vis dar slypi kančia: ech, jei tądien nebūčiau nėręs...
Specialisto komentaras
RVUL Neurochirurgijos skyriaus vedėjas, gydytojas neurochirurgas Vladislavas Kieda:
– Kokie stuburo ir nugaros smegenų pažeidimai gresia neriant galva į vandenį ir susidūrus su kliūtimi?
– Nesėkmingai nėręs žmogus gali patirti izoliuotą stuburo traumą, kai sužalojami raiščiai, raumenys ir kaulai, tačiau nugaros smegenys ir nervai išlieka sveiki. Tokiu atveju žmogų vargina stiprūs sprando skausmai, būna skausmingi ir riboti galvos-sprando judesiai, tačiau neįgalumo galima išvengti. Visgi, jei traumos metu yra pažeidžiamos nugaros smegenys arba nugarinių nervų šaknelės, žmogus gali tapti neįgalus. Tokio pobūdžio traumos vadinamos neurokomplikuotomis ir yra vienos sunkiausių apskritai, nes nutraukiamas galvos smegenų ryšys su žemiau pažeidimo esančiomis organų sistemomis. Žemiau pažeidimo vietos visiškai išnyksta jutimai, judesiai, sutrinka dubens organų funkcija, audinių trofika (audinių „funkcionalumas“ ir mityba).
Žmogaus būklę apsunkina ir tai, kad įvykus nugaros smegenų pažeidimui akimirksniu išsivysto paralyžius ir jis ima skęsti. Jei nelaimės vietoje yra daugiau žmonių, jie skęstantįjį spėja išgelbėti, jei ne – žmogus, deja, nuskęsta. Išgelbėtas žmogus yra gabenamas į ligoninę, kur jis gydomas ne tik dėl nugaros smegenų pažeidimo, bet ir dėl plaučių aspiracinės pneumonijos, kurią sukelia į plaučius patekęs nešvarus telkinio vanduo.
– Kokius simptomus gali jausti stuburo traumą patyręs žmogus?
– Simptomų gali būti įvairių, jie priklauso nuo to, ar yra pakenktas anatominis slankstelių ryšys, ar sužaloti aplink stuburo slankstelius esantys audiniai, ar sutriko atramos ir judėjimo funkcija, ar trauma paveikė nugaros smegenis ar tik šakneles.
Traumos metu pacientas gali pajusti trakštelėjimą sprando srityje, gali patamsėti akyse ar matytis žiežirbos, svaigti galva. Simptomai trunka kelias sekundes ar minutes. Jei pažeidžiamos nugaros smegenys, žmogus gali pajusti į elektros smūgį panašią iškrovą galūnėse arba galvoje, viso kūno nutirpimą arba visai nejaučia kūno, nebegali pajudinti rankų ir kojų.
Lūžus kaklo 1-ajam ir 2-ajam slanksteliams bei nutrūkus raiščiams gali deformuotis stuburas ir pasikeisti jo ašis, galva gali tapti nestabili (pacientas prilaiko galvą rankomis), refleksiškai įsitempti kaklo raumenys, vargina stiprūs sprando skausmai. Tačiau noriu pabrėžti, kad po traumos kūne jaučiamas skausmas yra geras ženklas – vadinasi, nugaros smegenys nėra negrįžtamai pažeistos.
– Kaip reikėtų elgtis, kad bandymai pagelbėti patyrusiam traumą netaptų „meškos paslauga“?
– Traumos metu įvyksta pirminis nugaros smegenų pažeidimas. Tačiau egzistuoja ir antriniai stuburo bei nugaros smegenų pažeidimai, atsirandantys žmogų netinkamai transportuojant ar neatsargiai elgiantis iki atvažiuoja GMP automobilis. Deja, antriniai pažeidimai gali būti skaudesni nei pirminiai. Ne kartą pasitaikė atvejų, kai iš vandens ištrauktas žmogus dar jautė ir judino rankas bei kojas, bet transportuojant į ligoninę specialiai nepritaikyta transporto priemone, jutimai ir judesiai išnyko.
Todėl jokiu būdu traumą patyrusio žmogaus nereikia savarankiškai vežti į ligoninę. Iš tiesų, tokiam pacientui pirmiausia reikia užtikrinti gyvybines funkcijas – kvėpavimą, širdies veiklą, įsitikinti, ar kvėpavimo takai yra laisvi, jei yra kraujuojanti žaizda – sustabdyti kraujavimą, imobilizuoti kaklą, iškviesti GMP.
Žmogų galima pabandyti paguldyti ant šono pusiau sulenkus vieną koją, kad būtų lengviau kvėpuoti. Dažnai traumą patyrę žmonės būna neblaivūs ir gali vemti, todėl paguldžius ant šono galima išvengti užspringimo. Po galva reikėtų padėti tvirtą pagrindą arba stabiliai laikyti sprando sritį, kad ji kuo mažiau judėtų. Jeigu pacientas nekvėpuoja, be abejo, reikia daryti išorinį širdies masažą bei dirbtinį kvėpavimą.
