Kam šiais laikais pagalbininkė po gimdymo, sakytų žmonės. Ko tai mamai gali trūkti? Šiais laikais ji gali turėti viską!

Indrė: Tarsi vienkartinės sauskelnės ir indaplovė atveria mamai stebuklingas duris į rojų, kur ji ištisas dienas guli ant sofos apkaišyta pagalvėmis, gerdama spalvingą vaisių kokteilį ir žvilgsniu glostydama savo naujagimį. Bet juk dauguma žinome: jei perdien buvo 10 minučių, kurias galėjome parodyti Instagrame, tai likusios buvo kupinos ne idilės, o nemigos, nuovargio, ašarų.

Jurga: Mes pamirštame, kad istoriškai moterys tik labai neseniai pradėjo auginti kūdikius vienos – ilgus šimtmečius joms padėjo kitos šeimos ar bendruomenės moterys. Šiandien jaunos šeimos dažnai gyvena skyrium nuo vyresnės kartos. Kita vertus, skiriasi kartų požiūriai į motinystę, vaikų auginimą ir jų priežiūrą. Vyresnioji karta nebesupranta naujųjų mamų poreikių, atsiranda gili prioritetų takoskyra. Todėl tai, kas buvo anksčiau, ima nebetikti dabar.

Živilė: Šiuolaikinė karta turi savo iššūkius, su kuriais taip pat nėra lengva susidoroti. Stoką patyrusiai vyresnei kartai sunku suprasti, kokią įtampą gali kelti informacijos ir kūdikiškų prekių gausa. Moters smegenys užprogramuotos duoti kūdikiui visa, kas geriausia. O ką daryti, jei pasirinkimas toks platus, kad išrinkti geriausią tampa milžiniška užduotimi? Jei išrinksi ne geriausią – už kampo tūno kaltė. Jei kažko išvis nepajėgsi duoti – dar viena kaltė... Ir dalykai, turėję lengvinti ir džiuginti gyvenimą, tampa depresijos šaltiniu. Kalbu ne vien apie daiktus. Mama jaučiasi turinti rasti geriausius būdus kūdikiui žindyti, mankštinti, miegoti. O kūdikis ima ir nemiega...

Živilė Valančiauskienė
Foto: Asm. albumas

Ir kaip šioje situacijoje gali padėti dula? Su specialisto atida ir moterišku supratimu dula gali padėti įvesti į motinystę, patiriant kuo mažiau netikrumo ir sumaišties pirmosiomis dienomis ar mėnesiais?

Živilė: Nebūtinai pačioje pradžioje. Pirmąjį mėnesį namuose dažnai būna tėvystės atostogų išėjęs tėtis. Dulos dažniausiai prireikia jam grįžus į darbus. Gali būti ir taip, kad pirmą mėnesį vis miegojęs kūdikis ima ir „atsibunda“, iškyla daugiau klausimų dėl maitinimo, režimo ir pan.

Jurga: Ką konkrečiai darome? Paprastai kalbant – viską, ko reikia, o reikėti kiekvienai gali vis kitko. Dulos padeda mamai žindymo kryžkelėse, gali pamokyti teisingai priglausti prie krūties, aptarti krūtų priežiūrą ir problemas, pieno stimuliaciją. Galiu patarti moteriai dėl kirptos tarpvietės priežiūros, pamokyti, kaip atlikti išorinį gimdos ar rando masažą po Cezario pjūvio, koks maistas ar pratimai greičiau padeda atsistatyti po gimdymo.

Kitai šeimai svarbiau yra namų ir buities pritaikymas pagal mamos ir kūdikio poreikius – duodu praktinių patarimų dėl aplinkos saugumo, funkcionalumo, praktiškumo. Treti prašo pagalbos dėl kūdikio priežiūros – pamokau ne tik išmaudyti, prižiūrėti bambytę ir odelę, bet ir kaip taisyklingai nešioti, tinkamai aprengti. Kartais kartu mokome mažylį atpainioti dieną nuo nakties, sudarome mamos ir kūdikio (ar ir kitų vaikų, kai jų yra ne vienas) dienotvarkę, pasilengviname buitį, optimaliai organizuodamos dieną.

Jei reikia, padedu tėčiui atrasti savo vietą, susiderinti su mama savas funkcijas ir pareigas. Nesyk esu patyrusi, kaip naudinga vyrui papasakoti apie ką tik pagimdžiusios moters fiziologinius ir psichologinius poreikius. Būna, kad jiems tarsi galvoje kažkas nušvinta!

Živilė: Be praktinės pagalbos konkrečiais klausimais, kartais moteriai reikia tiesiog leisti išsimiegoti, ramiai pabūti duše, patvarkyti namus, pažaisti su vyresnėliu ar tiesiog išvirti jai sveiko šviežio šilto maisto – juk dažnai naujagimio mama valgo, kas papuola, ar spėja tik pusę sumuštinio per dieną burnon įsidėti. Verdu specialias košes, kremines sriubas, padedančias atsistatyti po gimdymo. Išleisti mamytę vieną trumpam pasivaikščioti ar nueiti su vyru kavos irgi labai svarbu.

Tačiau kuo tada dula po gimdymo skiriasi nuo paprasčiausios auklės?

Indrė: Visų pirma, dulos yra kvalifikuotos specialistės, išmanančios savo sritį. Jos nuolat gilina savo žinias, remiasi moksliniais tyrimais, turi kitų specialistų tinklą, su kuriais gali pasikonsultuoti, į juos nukreipti. Antra, kiekviena dula pati įvardija, kokias paslaugas ji teikia. Kai kurios dulos, pavyzdžiui, sutinka nakvoti šeimos namuose ir pasirūpinti mažyliu naktį, kitos to nedaro. Vienos gamina maistą, išvalo kambarius ar išveda šunį, kitos – ne.

Indrė Gaudiešiutė
Foto: Asm. albumas

Dula yra tik pereinamojo laikotarpio gidė – suteikia reikiamos informacijos, padeda naujai subalansuoti visos šeimos gyvenimą, susidėlioti prioritetus, organizuotis pagalbą ten, kur jos tikrai reikia, kai dulos nebebus šalia. Jos tikslas – įgalinti tėvus pačius pasirūpinti savo mažyliu, mažinant dulos poreikį. Šeimai tai patogu, nes ji neturi įsipareigoti ilgesniam laikui. Trečias ir svarbiausias skirtumas – auklė rūpinasi kūdikiu, o dula po gimdymo – daugiausiai moterimi.

Papasakokite, kokios atramos dažniausiai prireikia naujai gimusiai mamai?

Živilė: Nustebsite, kiek moterų ir pačios gerai nežino, ko joms labiausiai reikia. Esu nuvažiavusi pas mamą tiesiog atlikti atpalaiduojančio masažo, o viskas baigėsi ilgu pokalbiu ir ašaromis. Kai atvėrė šliuzus, išgarmėjo daugybė net nuo savęs pačios slėptų emocijų ir išgyvenimų. Vėliau dar kelis sykius susitikome tiesiog išsikalbėti, kol žmogui palengvėjo tiek, kad galėtų pradėti versti naują savo gyvenimo puslapį.

Jurga: Emocinis moters palaikymas – viena svarbiausių dulos po gimdymo veiklų. Kalbamės apie dabartinę moters būseną ir iš to išplaukiančius sunkumus – kūno pokyčius ir naują santykį į tai, nuotaikų svyravimus, vėluojantį ryšio su kūdikiu užsimezgimą, pasikeitusį vaidmenį poroje su vyru, pasikeitusį vaidmenį sociume ir ką daryti, jei, tarkime, draugių tarpe tapai balta varna...

Indrė: Pirmiausia, ką pasiūlau moterims, – tai pokalbį apie jas. Apie jų jausmus, jų kūną, jų dieną. Ir, žinoma, išklausau gimdymo istoriją. Daug kartų. Kaskart su naujais atspalviais... Moters gimdymo istorija, ypač jei jos būta sunkios ir trauminės, būna išorinė ir vidinė, jas abi labai svarbu sugauti ir padėti paleisti. Tam padeda atspindėjimas. Tai padaryti instinktyviai pajėgios yra daugelis empatiškų moterų, tačiau Dulų asociacijos rengiamuose mokymuose būsimos profesionalės išklauso apie tai ne vieną psichologijos ir aktyvaus klausymosi paskaitą.

Esu girdėjusi, kad moterys pavadina dulas pirmaisiais pogimdyminės depresijos sensoriais. Esą, jos pačios nesuprato, kas su jomis darosi, kol dula nepasiūlė joms psichologo... Tai – išties nereti atvejai?

Indrė: Pabūti su labai nerimastinga mama, kuri bijojo viena likti su vaikučiu, paprašė jos vyras – jam baigėsi ir tėvystės mėnuo, ir visos kitos atostogos, kurias pasiėmė papildomai. Kūdikis mažai miegojo, mama irgi, abu daug verkė. Sutarėme skirti savaitę padėti moteriai prisijaukinti kasdienybę. Ateidavau maždaug 4 valandoms perdien. Abi kartu su mama ieškojome būdų, kaip išbūti diegliukus, kaip leisti sau pailsėti su kūdikiu. Dėl vaiko jautrumo rekomendavau osteopatą, o mamai įtariau depresiją, daviau šioje srityje patyrusio psichologo numerį, paaiškinau, ko gali tikėtis, kodėl tai svarbu ir jai, ir vaikui.

Mudvi taip pat daug kalbėjomės apie mamos savijautą, emocijas. Vienas iš atradimų jai buvo tai, kad ji išlieka gera mama ir tada, kai vaikas verkia dėl diegliukų. Kad jos darbas nėra padaryti taip, kad jie dingtų. Jos pagalba yra būti kartu ir išbūti. Mačiau, kaip jai palengvėjo suvokus, kad nėra tokių burtų, kurie per penkias minutes nuramina vaiką. Ji patikėjo, kad yra pakankama ir kad ji gali tiek, kiek gali – ir tai yra labai daug.

Moterys po gimdymo yra linkusios prisiimti tiesiog nesuvokiamo dydžio kaltes. Pvz., jei nesiseka žindyti arba, na, kūdikis niekaip neguli ant pilvuko. Jei susirgo, kaltina save dėl to, kam išėjo iš namų ar kad ne taip aprengė... Didžiulė kaltė yra per plauką nuo smukimo į depresiją. Tik moterys retai kreipiasi pagalbos, nes toliau save smukdo, galvodamos, kad pačios viskame tame ir susimovė. Juk atsidarius feisbuką atrodo, kad visos kitos viską geba ir žydi. O joms griūna pasaulis, nes paaiškėja, kad atliepti kūdikio poreikius reikia labai daug resursų – daug daugiau, nei buvo tikėtasi... Tada jau čia pat ir mintis, kad ir gyvenimas, ir vaikai – tamsi juoduma.

Daugybė mamų, po gimdymo praėjus keliems (ar net keliolikai!) metų supranta, kad joms po gimdymo labai reikėjo psichologinės pagalbos, kurios jos negavo. Bet kaip sugaudyti tas emocijas iškart po gimdymo, kaip su jomis susitvarkyti – kartais gali padėti įžvalgus, patirties turintis žmogus šalia. Suteikti pagalbą arba padėti ją rasti, paskatinti jos ieškoti. Kartais tiesiog atskleisti, kad jos tau reikia – kad jos reikia daugeliui, ir kad ji yra.

Kas dažniau pasikviečia dulą – ar pati mama sau, ar jos artimieji jai?

Indrė: Pačiai moteriai pasiprašyti pagalbos gal būti sunku, gėda. Kartais iššūkis yra pasisakyti net mamai, kuri gali atšauti – ką čia guodiesi, mūsų laikais viskas buvo dešimt kartų sunkiau. Taip, bet mūsų laikais yra kitos bėdos, ir dėl to aš guodžiuosi. Mes nesilyginam. Aš tik sakau, kad man reikia pagalbos. Ir nesakau, kad tau jos nereikėjo. Be to, moterys dažnai neatpažįsta, kad joms reikia pagalbos. Tačiau jos galėtų suklusti, jei išgirsta save sakant „Man viskas gerai, bet...“, ar save įtikinėjant „Ne, bet man gi tikrai viskas gerai“... Jei viskas gerai, savęs dažniausiai nereikia tuo įtikinėti.

Živilė: Dulas, pajutę pirmuosius nerimo ženklus, dažnai pakviečiai vyrai, mamos, anytos. Nors yra ir tokių situacijų, kai moteris išdrįsta prašyti pagalbos, bet jos artimieji įtikinėja: „Visos susitvarko, susitvarkysi ir tu, kam čia tas svetimas žmogus.“ Tokioje jautrioje situacijoje išsikovoti pagalbą moteriai nėra lengva. Greičiau jau ji pati patiki, kad „nesusitvarkyti“ yra gėda prieš gimines ir kaimynus.

Živilė pasidalino laišku, kurį jai atsiuntė dėkinga mama Lina: „Dažniausiai sunkūs jausmai užplūsta tuomet, kai po vaikelio gimimo mes per daug užsikrauname ant savo pečių, užsidedame perfekcionisčių skrybėles. Nors mūsų kūnai dar gyja, dar šaukia, kad jiems reikia ramybės ir poilsio, o ne tobulai išblizgintų virtuvės langų. Mūsų kūnas, ką tik užauginęs žmogų, prašo laiko sustiprėti, susilipdyti iš naujo. Turime leisti kitiems mums padėti. Čia yra ta vieta, kur reikia peržengti per save ir paprašyti. Ir jei tikrai nėra galimybių mūsų prašymus atliepti – čia yra erdvė profesionaliai pagalbai. Pasikvietus dulą mano pogimdyminė kelionė tapo lengvesnė ir šviesesnė. Manau, žinoti apie šią paslaugą ir pasirinkti dulą yra ne mažiau svarbu, kaip pasirinkti gimdymo namus.“

Vyrams praverstų žinoti, kokie hormonų sąlygoti pokyčiai vyksta moters smegenyse, kokias jausmų bangas tai gali sukelti ir kad tai normalu, praeis...

Indrė: Moterims ir pačioms praverstų tai žinoti, gal tuomet tai taip neišmuštų iš vėžių. Gamta pasirūpino, kad pagimdžius smegenyse aktyvuojasi centrai, atsakingi už nerimą – kūdikiui saugiau, kai mama truputį įsitempusi, budriau fiksuoja aplinką. Tai padeda apsaugoti jį nuo pavojaus. Drastiškai išauga ir emocionalumas, nes taip naujai mamytei lengviau pajusti savo vaiką, jo poreikius. Tėčiams, visuomenei sunku suprasti tą moterų nerimastingumą, jautrų reagavimą į, kaip jie sako, elementariausius dalykus. Tokiu metu labai svarbu, kad mamos aplinka būtų labai rami ir palaikanti. Daugelyje kultūrų ne veltui pagimdžiusi mama yra labai saugoma, ja labai rūpinamasi. Žiūrima, kad jai nereikėtų išgyventi sudėtingų jausmų, spręsti sunkesnių gyvenimiškų klausimų.

Jurga: Mums taip pat vertėtų sudaryti jai bent minimalias šiltnamio sąlygas. Moterims reikia kažkiek laiko ir ypač saugios aplinkos, kad psichika galėtų „išbanguoti“, susidoroti su šiais naujais užplūdusiais jausmais – nuo begalinės meilės kūdikiui iki milžiniškos atsakomybės už jį, nuo euforijos iki liūdesio, nuo negalėjimo paleisti vaiko iš rankų iki noro pabėgti iš namų. Vis daugiau šeimų, tai suvokdamos, ir pasikviečia dulą. Šiltnamiui pereinamuoju laikotarpiu sukurti.

Jurga Jankauskienė
Foto: Asm. albumas

Po straipsnių apie dulas paprastai pasipila aibė spalvingų komentarų. „Ar negali jos pasivadinti kaip nors dar įmantriau?“, „ne dulos jos, o dūros...“ ir pan. Kaip į tai reaguojate?

Indrė: Na, kandžių ir ne ypač skanių epitetų sulaukia net pirmieji valdžios asmenys, tai ką jau čia mums kalbėti. Žodis „dula“ praėjusiais metais įtrauktas į bendrinės lietuvių kalbos žodyną ir reiškia nemedicininę pagalbą besilaukiančiai, gimdančiai ir pagimdžiusiai moteriai teikiantį asmenį. Dula nereiškia pribuvėjos, su kuria dažnai painiojama. Turbūt reikės tik laiko, kol žmonės pripras prie žodžio ir galbūt panorės dulą pasikviesti sau. Daugeliui to nereikės. Ir tai normalu. Yra žmonių, kuriems visiškai nereikia ne tik dulų, auklių ar psichoterapeutų, bet ir kirpėjų, taksistų bei sienų dažytojų. Negirdėjome, kad tos paslaugos būtų jiems jėga brukamos. Kita vertus, mes jaučiame šių paslaugų poreikį, todėl Dulų asociacija pavasarį organizuoja naujus mokymus norinčioms tapti dulomis po gimdymo.

Živilė: Grįžtant prie komentarų – jų rasite ne tik po šiuo straipsniu. Jų pasiskaityti galima ir, pavyzdžiui, Dulų asociacijos puslapyje, kur paslaugas įvertina išties jomis pasinaudojusios šeimos. Tiesą sakant, tie, kurie su mumis susidūrė, turi visiškai kitokią nuomonę nei tie, kurie nesusidūrė.

Indrė: Kartais išgirstame piktinantis, kad mūsų paslaugos kainuoja. Čia jau sunku kažką protingai ir pakomentuoti. Yra ir savanoriaujančių dulų, kaip ir bet kurioje kitoje srityje savanoriaujančių žmonių, – bet tai kiekvieno asmeninis pasirinkimas. Daugelio dulų pirmasis pokalbis su kliente nieko nekainuoja. Dažna moteris sako, kad pasisamdžiusi dulą sutaupė, nes viename asmenyje gavo ir mamos bei kūdikio mankštų, žindymo specialistę, patarėją migdymo, mitybos, higienos klausimais.

Žinoma, būtų labai gerai, jei pagalbą pagimdžiusiai moteriai apmokėtų valstybė. Yra nemažai šalių, kur taip ir daroma, taip užbėgant už akių didesnėms bei daugiau kainuojančioms problemoms. Lietuvoje dar tik pradedame judėti valstybės finansuojamų emocinės pagalbos po gimdymo paslaugų link. Tikime, kad išauš tokia diena, kai pagimdžiusios moterys Lietuvoje sulauks daugiau rūpesčio ir atidos.