Tačiau knygos „Nutukimo kodas“ autorius gydytojas nefrologas dr. Jasonas Fungas siūlo atsigręžti į tikrąsias nutukimo šaknis. J. Fungas laikomas protarpinio badavimo, padedančio numesti svorio ir natūraliai įveikti antrojo tipo diabetą, pradininku. Savo knygoje, kuri jau išversta į 32 pasaulio kalbas, jis skaitytojus supažindina su hormonų (ypač insulino) vaidmeniu augant ir krentant svoriui. Taip pat aprašo, kaip įveikti atsparumo insulinui mechanizmą ir pasitelkus protarpinį badavimą džiaugtis ilgalaikiais svorio reguliavimo rezultatais.

KAIP NUTUKIMAS VIRTO EPIDEMIJA

Man visada nedavė ramybės klausimas, kodėl yra nutukusių gydytojų? Būdami žmonių fiziologijos ekspertai, jie turėtų puikiai išmanyti tikrąsias nutukimo priežastis ir jo gydymo būdus. Didžioji dalis gydytojų yra nepaprastai atsidavę darbui ir pasižymi geležine drausme. Kadangi niekas nenori būti storas, gydytojai privalo ne tik turėti žinių, bet ir savo pavyzdžiu kitiems rodyti ryžtą išlikti liekniems ir sveikiems.

Foto: Shutterstock


Taigi, kodėl yra nutukusių gydytojų?

Standartinis patarimas norintiems numesti svorio yra šis: „Mažiau valgyk, daugiau judėk“. Skamba gana logiškai. Bet kodėl šis patarimas neveikia? Galbūt žmonės, norintys numesti svorio, jo nesilaiko. Protas nori, bet kūnas silpnas. Tačiau pagalvokite, kiek žmogui reikėjo drausmės ir ryžto studijuoti ir įgyti bakalauro laipsnį medicinos mokykloje, tada universitete gauti magistro laipsnį, baigti internatūrą, rezidentūrą ir aspirantūrą. Mažai tikėtina, kad turintys antsvorio gydytojai tiesiog neturi valios laikytis savo pačių rekomendacijų.

Tuomet belieka tikimybė, kad minėtas standartinis patarimas yra tiesiog neteisingas. Ir jeigu tai tiesa, tada visas mūsų supratimas apie nutukimą yra iš esmės neteisingas. Atsižvelgdamas į dabartinę nutukimo epidemiją, manau, kad tai – labiausiai tikėtina prielaida. Vadinasi, turime pradėti nuo pat pradžių ir žingsnis po žingsnio viską išsiaiškinti apie šią žmonijos ligą.

Pradėkime nuo vienintelio svarbiausio klausimo apie nutukimą ar bet kokią kitą ligą: „Kas ją sukelia?“ Mes negaištame laiko, ieškodami atsakymo į šį klausimą, nes galvojame, kad atsakymą žinome. Juk akivaizdu: tai gaunamų ir išeikvojamų kalorijų santykis.

Kalorijos – iš maisto gaunamos energijos vienetai, kuriuos organizmas sunaudoja įvairioms funkcijoms, pavyzdžiui, kvėpuoti, naujiems raumenims ir kaulams formuoti, kraujui varinėti ir kitoms su medžiagų apykaita susijusioms veikloms. Dalį iš maisto gautos energijos organizmas saugo riebalų forma. Gaunamos kalorijos – tai iš suvalgyto maisto gauta energija. Išeikvojamos kalorijos – tai energija, kurią organizmas panaudoja įvairioms minėtoms medžiagų apykaitos funkcijoms.

Sakoma, kai mūsų gaunamų kalorijų kiekis viršija sudeginamų kalorijų kiekį, svoris pradeda augti. Dar sakoma, kad svoris auga dėl to, kad per daug valgome ir per mažai mankštinamės. Arba svoris auga dėl to, kad su maistu gauname per daug kalorijų. Šios „tiesos“ atrodo tokios savaime suprantamos, kad mes net nesusimąstome, ar jos iš tiesų teisingos. O kaip yra iš tiesų?

(…)

PAGRINDINIS VEIKSNYS. ATSPARUMAS INSULINUI

Oprah’a Winfrey kelis dešimtmečius viešai kovojo su savo svoriu. Daugiausia ji svėrė 107,5 kilogramo. 2005 metais Oprah’ai pagaliau pavyko pasiekti pergalę: ji pasiekė 72,6 kilogramo ir tapo santykinai liekna. Įžymybė nepaprastai džiūgavo. Ji atsisakė angliavandenių. Ji mankštinosi. Ji turėjo asmeninį virėją ir trenerį. Ji viską darė „teisingai“. Ji turėjo tokias galimybes ir privilegijas, kokių neturime mes. Tad kodėl 2009-aisiais Oprah’os svoris vėl šoktelėjo į viršų 18 kilogramų?

Kodėl jai nepavyko išlaikyti pasiekto beveik idealaus svorio? Kodėl ilgalaikis nutukimas taip sunkiai pasiduoda gydymui?

Apie priklausomybę nuo laiko supranta beveik visi, tačiau labai retai ją pripažįsta. Juk paprastai nutukimas yra laipsniškas procesas, kai per metus priaugama po 0,5–1 kilogramą. Per dvidešimt penkerius metus svoris gali padidėti 23 kilogramais. Visą gyvenimą nutukę žmonės žino, kaip nepaprastai sunku numesti svorio. Ir priešingai, neseniai priaugę svorio žmonės nereikalingus kilogramus numeta gerokai lengviau.

Nutukimo atveju naudojama įprastinė kalorijų skaičiavimo teorija preziumuoja, kad 4,5 kilogramo vienodai lengvai gali numesti ir tas, kuris priaugo svorio per pastarąją savaitę ir kuris – per dešimtmetį. Sumažinus kalorijų kiekį, svoris pradės kristi. Tačiau tai netiesa. Lygiai taip pat angliavandenių ir insulino hipotezė nekreipia dėmesio į nutukimo trukmę: sumažinus angliavandenių kiekį, svoris ims mažėti, nesvarbu, kiek laiko jūs esate nutukęs. Bet tai irgi netiesa.

Iš tiesų laikas čia yra labai svarbus. Galime ignoruoti jo įtaką, tačiau idėja, kad ilgalaikis nutukimas gerokai sunkiau pasiduoda gydymui, nėra iš piršto laužta.

Taigi turime pripažinti priklausomybės nuo laiko faktą. Nutukimas, kai tau septyniolika, atsilieps ir po kelių dešimtmečių. Bet kuri išsami nutukimo teorija privalo paaiškinti, kodėl nutukimo trukmė yra toks svarbus aspektas.

Foto: Shutterstock


Didelė insulino koncentracija kraujyje skatina svorio didėjimą. Insulino kiekiui didelės reikšmės turi mūsų pasirenkami maisto produktai. Tačiau mes nepastebime dar vieno veiksnio, didinančio insulino kiekį – veiksnio, priklausančio nuo laiko, bet nepriklausančio nuo mitybos – atsparumo insulinui.

Atsparumas insulinui – tai Leksas Lutoras (didžiausias Supermeno priešas, komiksų veikėjas), galinga ir priešiškai nusiteikusi jėga, slypinti beveik visuose didžiausiuose šiuolaikinės medicinos priešuose, kuriuos gydytojai vadina nutukimu, diabetu, suriebėjusiomis kepenimis, Alzheimerio liga, vėžiu, aukštu kraujospūdžiu ir dideliu cholesterolio kiekiu. Tačiau jeigu Leksas Lutoras yra išgalvotas personažas, tai atsparumo insulinui sindromas, dar vadinamas metaboliniu sindromu, yra tikrų tikriausias.

(…)

VAIKŲ NUTUKIMAS

Pastebėjus nerimą keliančias tendencijas, kad mokyklinio amžiaus vaikai tunka vis labiau ir vis dažniau serga antrojo tipo diabetu, buvo skirti milijonai dolerių kovai su šiomis problemomis. Pirmasis ginklas mūsų arsenale buvo pamėgtasis metodas „Mažiau valgyk, daugiau judėk“, kuris sugebėjo pasiekė rekordą pagal nesėkmingus rezultatus. Tada į mūšį stojo valstybinės institucijos, besirūpinančios sveikos mitybos klausimais. Jos parengė vieną vienintelį moksleiviams skirtą mitybos planą. JAV nacionalinis sveikatos institutas finansavo tyrimą HEALTHY – didelės apimties trejų metų trukmės tyrimą, kuriame dalyvavo 6–8 klasių moksleiviai iš 42 mokyklų. Pusėje šių mokyklų buvo pritaikyta daugiakomponentė intervencija, o kitos toliau dirbo įprastiniu režimu. Tyrėjų tikslai buvo konkrečiai susiję su mityba ir fiziniu aktyvumu, pavyzdžiui:

• sumažinti vidutinį riebalų kiekį maiste;
• pasiūlyti kiekvienam moksleiviui bent dvi porcijas vaisių ir daržovių;
• pasiūlyti bent dvi porcijas grūdinių maisto produktų ir (arba) ankštinių daržovių;
• sumažinti desertų ir užkandžių pasirinkimą iki mažiau negu 200 kalorijų turinčių desertų ar užkandžių;
• apriboti gėrimus, leidžiant gerti tik vandenį, neriebų pieną ir 100 proc. vaisių sultis;
• paskatinti moksleivius užsiimti vidutiniška ar intensyvia fizine veikla, kuri truktų ilgiau negu 225 minutes per savaitę.

Mūsų senas geras draugas – „Valgyk mažiau, judėk daugiau“. Visiškai nieko naujo – iki skausmo pažįstamas metodas. Remiantis juo, buvo sukurtos programos, pagal kurias vyko pokalbiai klasėse, tėvams buvo siunčiami naujienlaiškiai, organizuojamos socialinės rinkodaros priemonės (teminė simbolika, plakatai, pranešimai mokyklose), moksleivių renginiai ir jų motyvacijos priemonės (marškinėliai, gertuvės). Abiejose mokyklų grupėse iš pradžių buvo maždaug po 50 proc. moksleivių, kurie turėjo antsvorio arba buvo apkūnūs. Po trejų metų grupė „Mažiau valgyk, daugiau judėk“ šį rodiklį sumažino iki 45 proc. Valio! Grupė, kuri laikėsi įprastinio režimo, trejus metus trukusį eksperimentą baigė... irgi su 45 proc. Tyrėjai nenustatė jokios apčiuopiamos naudos, kurią būtų davę mitybos pokyčiai ir didesnis fizinis aktyvumas. Ši svorio metimo strategija buvo iš esmės bevertė.

Bet kas iš mūsų nėra bandęs metodo „Valgyk mažiau, judėk daugiau“ ir nepatyręs nesėkmės? HEALTHY tyrimas buvo paskutinysis nepertraukiamoje nesėkmių grandinėje.

(…)

Foto: Leidyklos „Liūtai ne avys“ nuotr.


KADA VALGYTI

Ilgalaikės dietos – bergždžias reikalas ir laiko švaistymas. Iš pradžių svoris krinta sėkmingai, po to nustoja kritęs, o dar po kurio laiko pradeda nenumaldomai grįžti atgal. Organizmas reaguoja į svorio mažėjimą, mėgindamas susigrąžinti pradinį „užprogramuotą“ svorį. Nors ir viliamės, kad mūsų „užprogramuotas“ kūno svoris ilgainiui sumažės, tačiau šios viltys neišsipildo. Insulino kiekis organizme išlieka padidėjęs net ir tinkamai maitinantis. Taip yra todėl, kad mes sprendžiame tik pusę
problemos. Ilgalaikis svorio numetimas – procesas, susidedantis iš dviejų žingsnių. Didesnę insulino koncentraciją nulemia du pagrindiniai veiksniai. Pirmasis – tai maistas, kurį valgome ir kurį paprastai pakeičiame, kai pradedame laikytis dietos. Bet mes pamirštame antrąjį veiksnį – ilgalaikę atsparumo insulinui problemą. Tai – laikas, kada valgome.

Atsparumas insulinui nulemia padidėjusį insulino kiekį kraujyje ir „užprogramuotą“ didelį kūno svorį. Šis didelis svoris negailestingai paverčia niekais visas mūsų svorio metimo pastangas. Mes jaučiame alkį. Mūsų medžiagų apykaita (tai yra bendras išeikvojamos energijos kiekis) nesustabdomai lėtėja tol, kol organizmas pradeda suvartoti mažiau energijos, negu gauna. Tada svoris nustoja kristi, ir netrukus svarstyklių rodyklė vėl ima krypti link didesnių skaičių ir „užprogramuoto“ kūno svorio, nors mes ir toliau laikomės dietos. Tampa aišku, kad nepakanka pakeisti tik tai, ką valgome.

Norėdami pasiekti tikslą, turime pertraukti atsparumo insulinui ratą. Bet kaip tą padaryti? Organizmas automatiškai reaguoja į atsparumą insulinui, išskirdamas dar daugiau insulino, o šis savo ruožtu dar labiau sustiprina atsparumą insulinui. Norėdami pertraukti šį uždarą ratą, turime pasirūpinti reguliariais laikotarpiais, kada insulino kiekis kraujyje būna labai mažas (atsiminkite, kad atsparumas insulinui atsiranda tik tada, kai insulino kiekis nuolat būna didelis).

Kaip galėtume tai pasiekti?

Mes žinome, kad valgant tinkamą maistą insulino koncentracija padidėja nežymiai, bet nežinome, kaip ją sumažinti. Nors vieni maisto produktai geresni už kitus, tačiau jie visi be išimties skatina insulino išsiskyrimą organizme. Jeigu visi maisto produktai didina insulino kiekį kraujyje, tuomet vienintelis būdas jį sumažinti – visiškai nevalgyti.

Sprendimas, kurio ieškome, vadinasi badavimas.

Kalbėdami apie badavimą, kuris padėtų įveikti atsparumą insulinui ir numesti svorio, turime galvoje protarpinį badavimą, kuris trunka nuo dvidešimt keturių iki trisdešimt šešių valandų. Praktines rekomendacijas dėl protarpinio badavimo rasite B priede, o likusioje šio skyriaus dalyje panagrinėsiu badavimo įtaką sveikatai. Beje, tyrimų duomenys rodo, kad badavimas yra neabejotinai naudingas.