Kaip ir su kokiomis priemonėms tarybiniais laikais darė šukuosenas moterims – 5 būdai, po kurių galėjai likti be plaukų

Tarybiniais laikais plaukų priežiūros ir formavimo priemonių praktiškai nebuvo, todėl moterims ir merginoms, norint išsiplauti galvą ar sutvirtinti šukuoseną, reikėdavo pasitelkti išradingumą ir naudoti buityje esančias priemones. Novate.ru portale pasakojama, kokių rizikingų priemonių griebdavosi norinčios gražiai atrodyti moterys.

1. Miltai

Tarybiniais laikais daugiausia laiko moterims užimdavo galvos plovimas ir plaukų džiovinimas. Tuo metu džiovintuvų dar nebuvo, tad tekdavo ilgai laukti, kol plaukai bus sausi. Kad negaištų laiko galvos plovimui, moterys naudodavo miltus ir krakmolą.

Mašos Traub knygoje „Lipame kitoje stotelėje“ rašoma apie šią gudrybę: „Kad nereikėtų plauti galvos, galima užberti ant plaukų miltų, paskui juos nupurtyti ir iššukuoti plaukus. Nuo neplautų plaukų žvilgsnį nukreips ir vėlimas, kurį patartina užfiksuoti vandens su cukrumi sirupu.“

Minėtas būdas veiksmingas – krakmolas ir miltai sugeria riebalus, todėl plaukai atrodo švaresni, be to, storesni. Šiuo metodu galima naudotis išskirtiniais atvejais, o pastoviai – ne. Juk miltai plaukų nešvarina, tik sugeria riebalus, o negyvos ląstelės ir plaukų formavimo priemonių dalelės lieka.
Visavertiškai plaukus išplauna tik šampūnas. Na o šiuolaikinis sausas šampūnas yra artimas tarybinių laikų gudrybės giminaitis, nes jo sudėtyje yra krakmolo dalelių ir jis tik vizualiai pagražina plaukų išvaizdą.

2. Ūkinis muilas

Tarybiniais laikais iki šešto dešimtmečio pabaigos apskritai nebuvo šampūno. Jis pirmą kartą paminėtas 1959 m. žurnale „Trumpa namų ūkio enciklopedija“. Iki tol moterys plaudavo galvą vaikišku ar glicerininiu muilu. Jei tokio muilo namuose nebūdavo, plaudavo su ūkiniu muilu. Su šiuo muilu išplauti plaukai atrodydavo puresni, storesni, todėl juo plaudavo dar ir devintą dešimtmetį. Tuo metu buvo madingas cheminis sušukavimas, kuodai ir pan., daugelis norėjo į Madonnos ar Cyndi Lauper panašių šukuosenų.

Ūkinis muilas gerai išplaudavo, tačiau turėjo daug trūkumų. Jo sudėtyje nebuvo minkštinančių medžiagų, todėl reguliarus plovimas išsausindavo galvos odą, pakenkdavo plaukų struktūrai. SLS pobūdžio kenksmingos plovimo priemonės yra labai švelnios, palyginus su ūkiniu muilu, šis traumuoja plauką iš vidaus, stipriai išsausina. Plaukų pasipūtimas po plovimo su ūkiniu muilu – veikiau pagalbos šauksmas, kad juos visavertiškai išplautų ir padrėkintų.

Dar vienas minusas – nuo muilo ant plaukų lieka apnašos. Kuo kietesnis vanduo, tuo didesnė tikimybė, kad jo mineralai pašalins iš muilo natrį, todėl susidarys nemalonių, sunkiai nuplaunamų apnašų.

1957 m. knygoje „Namų ūkis“ buvo rašoma: „Tualetiniu muilu galima plauti normalius plaukus. Ūkinis muilas dėl sudėtyje esančio šarmo dirgina galvos odą, o, esant kontaktui su kietu vandeniu, susidaro pilkšvai balkšvų apnašų.“

3. Saldintas vanduo

Plaukų lakas atsirado tik aštunto dešimtmečio pradžioje. Sunku patikėti – juk moterys puošėsi, darėsi įvairias šukuosenas gerokai anksčiau, filmuose aktorės irgi puikavosi garbanomis. Pasirodo, kirpėjai savo rankomis kūrė plaukų formavimo priemones. Pvz., baldų poliravimo laką praskiesdavo spiritu ar odekolonu ir su pulverizatoriumi purkšdavo ant plaukų.

Tuo metu populiariausia šukuosena buvo vadinamoji „Babette“, ją dažnai rinkdavo septinto dešimtmečio sekso simbolis – prancūzė aktorė Brigitte Bardot. Šį didžiulį kuodą susukdavo kirpykloje, paskui jo neiššukuodavo savaitę. Kad plaukai neišsitaršytų, „Babette“ kuodą gausiai supurkšdavo laku. Namuose tokio didžiulio kuodo nebuvo įmanoma pasidaryti, nes lako nebuvo, o visų tuo metu naudotas vanduo su cukrumi tikdavo tik nedideliam kuodukui.

Savadarbis lakas neabejotinai turėjo minusų – nuo sirupo plaukai pasidarydavo lipnūs, jų nebuvo galima liesti. O jei cukrus ne iki galo ištirpdavo, plaukuose matydavosi jo kruopelių.

4. Vario sulfatas

Sovietmečiu vieni iš pirmųjų plaukų dažų buvo „Gamma“. Kirpyklose kirpėjai naudodavo kitas priemones. Klientėms siūlė greitą ir lėtą dažymo būdą. Pirmajam naudodavo vario sulfatą, antrajam – švino, sieros, amoniako ir glicerino mišinį. Šie komponentai baugiai skamba, o tarybiniais laikais moterys pastoviai taip dažydavo plaukus.

Dar viena populiari plaukų dažymo priemonė buvo chna milteliai. Juos sumaišydavo su vandeniu, užtepdavo ant plaukų, užvyniodavo ant plaukų polietileno maišelį ir palikdavo per naktį. Šį dažymo būdą laikė saugiu, vis tik po daugelio metų paaiškėjo, kad chna sudėtyje yra parafenilendiamino – stipraus alergeno, kuris dirgina odą.

5. Plaukų tiesinimas lygintuvu

Šiais laikais nebeįsivaizduojame gyvenimo be plaukų džiovintuvo, tiesintuvo ir pan., o tarybiniais laikais tai buvo negirdėti dalykai. Tiesa, tai nereiškė, kad moterys nenorėjo tiesinti ar greitai išsidžiovinti plaukų.

Atlikėja Alla pugačiova pasakojo, kad tekdavo pasitelkti plaukų lygintuvą ir orkaitę – lygintuvu tiesindavo garbanas, o orkaitėje džiovindavo plaukus. Orkaitę įkaitindavo, tada atidarydavo dureles ir prikišdavo šlapią galvą – taip stovėdavo, kol plaukai visiškai išdžiūdavo. Šis būdas dabar atrodo, ne tik keistas, bet ir pavojingas – juk plaukai galėjo nusvilti. Kitas aspektas – labai aukšta temperatūra sausina plaukus.