Maistas ramina bet...
„Emocinis valgymas turi keletą reikšmių, pavyzdžiui, valgymas dėl tam tikrų emocijų, kurių norėtume išvengti, tačiau šiuo metu patiriame, arba valgymas, nes emocijos puikios, žmogus jaučiasi pakylėtas, švenčia maistu. Vis dėlto aš linkusi tai vadinti kitaip – emocijų, kokios jos bebūtų, reguliavimas maisto pagalba. Man atrodo, šis apibūdinimas emocinio valgymo esmę atitinka geriausiai. Toks valgymo impulsas kyla staiga – maisto norisi dabar ir konkrečiai tokio, kuris padeda tvarkytis su problemomis. Tikrai esama atvejų, kai maistas padeda: jis ramina akimirksniu, jo gali gauti visą parą“, – pasakoja psichologė psichoterapeutė Rosita Kanapeckaitė.
„Emocinis valgymas tampa negatyvus tuomet, kai dėl to sulaukiame pasekmių, pavyzdžiui, privalgę saldumynų blogai jaučiamės, negalime susikaupti, nes turime per daug energijos. Jaučiame kaltę, kad tai gali sukelti ilgalaikes pasekmes (gali prireikti didesnių drabužių dydžių, dažnesnių vizitų pas gydytojus dėl antsvorio sukeltų ligų)“, – pasakoja psichologė.
Skirtingas emocijas žmogus gali mėginti užvalgyti skirtingais maisto produktais, tačiau, pasak specialistės, tai yra individualus kiekvieno pasirinkimas, nes maistas dažnai padeda savijautai greičiau, nei ateina suvokimas, kokią emociją žmogus išgyvena šiuo metu ir tiesiog renkasi valgyti, o ne jausti.
Išmokstama iš tėvų
Valgyti, patiriant tam tikras emocijas, gali tiek suaugę, tiek vaikai. Tiesa, vaikus šio įpročio dažniausiai išmoko tėvai. „Vaikai anksti išmoksta vengti sunkių patirčių, emocijų, nukreipti dėmesį valgymu. Jie mato ir kartoja, kaip tai daro jų tėvai, dar tuomet, kai patys nesuvokia, kas su jais vyksta. Nutinka ir taip, jog kai mažas vaikas verkia, tėvai pasiūlo jam užkąsti, ir vėliau tai natūraliai auga kartu su mumis. Ar tai visada problema? Manau, kad ne.
Tol, kol neturime pasekmių, nekreipiame dėmesio, ir gal dėl to nereikėtų per daug išgyventi. Tiesiog reikėtų mokytis emocijų reguliavimo kitais būdais nei maistas. Yra begalė veiklų, kaip tvarkytis su emocijomis ir kaip tą daryti kitomis priemonėmis, pavyzdžiui, medituoti, daryti fizinius pratimus, rašyti, žiūrėti filmus, tvarkyti vonią, pasikalbėti su žmogumi, kuriuo pasitiki“, – teigia R. Kanapeckaitė.
Ne mitybos sutrikimas
Psichologė psichoterapeutė pabrėžia, jog emocinis valgymas nėra mitybos sutrikimas. Viena didžiausių jo pasekmių yra priaugtas nepageidaujamas svoris, jo sukeliamos ligos bei pasikeitusi išvaizda. Taip pat gali kamuoti nemiga arba mieguistumas.
„Emocijos kyla nuolat ir jų kaip striukės prieškambaryje nepaliksi, todėl emocinio valgymo visiškai išvengti nepavyks. Vis dėlto pastebėję savo įpročius ir suvokę, kad kitų būdų, išskyrus maistą, tvarkytis su emocijomis neturime, galime tai koreguoti. Tai įmanoma ir savarankiškai, ir su specialisto pagalba, tiesiog pirmu atveju užtrunka ilgiau“, – teigia psichologė psichoterapeutė.
Kaip padėti sau ir kitam
Jeigu šeimoje vienas narių patiria sunkumų, susijusių su emociniu valgymu, padėti galėtų ir kiti namiškiai. „Artimieji gali padėti nesiūlydami maisto, nes būtent jie yra didžiausi maisto siūlytojai, rodantys meilę maistu. Šiuo atveju –pertekliniu, pavyzdžiui, pyragai ir kiti skanėstai, nesusiję su fiziologinio alkio patenkinimu“, – sako R. Kanapeckaitė.
Padėti sau, pasak psichologės psichoterapeutės, žmogus gali užduodamas tam tikrus klausimus, kurie padeda atskirti emocinį bei fiziologinį alkį: kodėl aš valgau dabar? Kada valgiau paskutinį kartą ir ar tai yra fiziologinis alkis? Jei taip, kaip aš jį jaučiu kūne? Galbūt tai yra emocijų reguliavimas maistu? Kokie žmonės, vietos ir paros laikas man yra svarbūs, kai paprastai tvarkausi su valgymo įpročiais?
Išmokti atskirti, kada norisi valgyti užglaistant emocijas, o kada patenkinti alkį, yra puiki pradžia sąmoningesnio valgymo ir emocijų valdymo link.
