Toliau pateiktas pasakojimas – vienas iš portale „Health“ publikuotų straipsnių, kurių tema – klaidinga diagnozė. Istorijos herojė – Delavero valstijoje Lueso mieste, JAV, gyvenanti moteris, susidūrusi su gydytojais, klaidingai interpretavusiais jai pasireiškusius simptomus ir ilgą laiką nesugebėjusiais nustatyti tikrosios diagnozės.
„Anksčiau aš nesuprasdavau, kodėl suskaudus nugarai žmonės ima dejuoti tarsi didžiausi kankiniai, bet vieną dieną nugaros skausmas ėmė kamuoti mane pačią. Tas skausmas buvo nuolatinis, tačiau kelis metus vien bergždžiai darinėjau medicinos įstaigų duris, tikėdamasi, kad kuris nors specialistas įvardys tikrąją to skausmo priežastį ir skirs veiksmingą gydymą.
Nugarą man pradėjo skaudėti 2016 metais, praėjus keliems mėnesiams po antro gimdymo. Skausmas užklupo staiga: tiesiog nubudusi vieną rytą supratau, kad neįstengsiu išsiridenti iš lovos. Nugara tarsi sumedėjo – net patys įprasčiausi judesiai, pavyzdžiui, palinkimas virš kriauklės valantis dantis arba pasilenkimas nusiskusti kojų, tapo sunkiai įveikiamais, milžiniškų kančių reikalaujančiais iššūkiais.
Ypač didelį diskomfortą patirdavau, kai tekdavo pakelti kūdikį. Deja, ištikus bėdai, vaikui būtino dėmesio poreikis tikrai nesumažėjo.
Vienas iš netrukus padarytų atradimų buvo tas, kad atsistoti iš sėdimos padėties sekėsi ypač sunkiai. Tarkim, jei 10 minučių išsėdėdavau automobilyje, prireikdavo visų penkių, kol atsistodavau ir išsitiesdavau. Taigi, sūnaus pasiimti iš darželio kulniuodavau sulinkusi it šimtametė senučiukė.
Sunkumų kėlė ir nešuliai – netgi palyginti lengvi. Galop supratau, kad net vandens buteliukas arba rankinė tapo tikra našta.
Tuo metu laikiausi nuomonės, kad skausmas atsirado dėl to, jog nemažai prisitampiau su sūnaus automobiline kėdute arba pernelyg intensyviai bėgiojau. Privalau pasakyti, kad mokykloje garsėjau kaip ilgų nuotolių bėgikė. Bėgiodavau ir studijų metais, ir vėliau. Šiaip jau ne mažiau kaip 8 kilometrų distancija buvo privalomas punktas mano kiekvienos dienos grafike.
Taigi, prisėdau prie „Google“, kad pasiaiškinčiau, kokiomis priemonėmis malšinti nugaros skausmą. Žinoma, išbandžiau keletą rūšių nereceptinių vaistų nuo uždegimo, mėginau šaldyti ir šildyti, stengiausi kuo mažiau sėdėti, bet niekas nepadėjo – stebuklo neįvyko, todėl kreipiausi į savo gydytoją. Kai nuo vizito pradžios praėjo kokios trys minutės, gydytojas pasiteiravo, ar norėčiau, kad skirtų vaistų nuo skausmo (aš nenorėjau, kadangi maitinau krūtimi), o tada patarė užsirašyti į fizioterapijos užsiėmimus. Beje, jisai manęs tiktai išklausė – netgi neapžiūrėjo.
Iš fizioterapeutės išgirdau, kad nugarą man skauda dėl įsitempusių sausgyslių, o tai – intensyvaus bėgiojimo pasekmė. Ji man parodė, kaip atlikti keletą tempimo bei liemens raumenų stiprinimo pratimų, ir liepė treniruotis savarankiškai. Po poros savaičių skausmas palaipsniui ėmė mažėti ir man įsižiebė viltis, kad tuoj galėsiu nurašyti jį kaip ne itin malonų gyvenimo epizodą ir su visam pamiršti.
Deja, praėjus pusmečiui skausmas sugrįžo. Šįkart pati pajutau, kad įsitempę sėdmenų raumenys, todėl ėmiausi tam tikrų veiksmų, pavyzdžiui, pasireguliavau automobilio sėdynę taip, kad tektų kuo mažiau sulinkti vairuojant. Tiesą sakant, man buvo gėda, kad nuolatos kenčiu skausmus, todėl, atvažiavusi į reikalingą vietą ir išlipusi iš automobilio, kurį laiką apsimesdavau, kad pasilenkusi kažko jame ieškau, o pati pamažu stengdavausi atsistoti ir išsitiesti.
Apsilankiau ir pas ortopedą. Jis tik trumpai mane paklausinėjo ir liepė pasidaryti magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) tyrimą. Pažvelgęs į gautą atvaizdą, gydytojas konstatavo, kad turiu dvi tarpslankstelinio disko išvaržas apatinėje nugaros dalyje. Kad lengviau suprasčiau, apie ką jis kalba, liepė įsivaizduoti tarp stuburo slankstelių įsiterpusius elastingus diskus, kurių paskirtis – amortizuoti smūgių poveikį slanksteliams, prasiveržusius į stuburo kanalą ir spaudžiančius stuburo smegenis. Tai, anot ortopedo, ir buvo skausmo priežastis.
Man buvo pasiūlytos dvi galimybės – reguliarios kortizono injekcijos arba operacija. Buvau neseniai atšventusi 30-ąjį gimtadienį, todėl atrodė, kad tokioms drastiškoms priemonėms esu dar per jauna. Dar viena aplinkybė, trukdžiusi joms pasiryžti, buvo ta, kad planavau ir vėl pastoti. Taigi, ir vėl buvau nusiųsta pas fizioterapeutę. Šįkart ji tik pakoregavo anksčiau parodytus pratimus. Nors sąžiningai juos atlikinėjau, palengvėjimo nesulaukiau.
Praėjus maždaug šešiems mėnesiams skausmas ir vėl paūmėjo. Kaip ir pirmiau, jis atsirado tarsi iš niekur – be jokios priežasties, ir truko nuo vienos iki trijų savaičių. Kaskart, kai būklė pasunkėdavo, apsilankydavau pas fizioterapeutę, bet neatrodė, kad tie vizitai bent kažkiek prasmingi.
Pradėjau savo būkle domėtis savarankiškai. Netrukus išsiaiškinau, kad daugelis žmonių turi stuburo išvaržų, tačiau nejunta jokių nemalonių simptomų, todėl suabejojau, ar iš tiesų man skausmą kelia išvaržos, ar visgi kažkas kito, o išvaržų buvimas – vien atsitiktinumas.
Taigi, kreipiausi į stuburo skausmo specialistą. Nė minutė nespėjo praeiti nuo vizito pradžios, o jisai ėmė ir pareiškė, kad nešioju per sunkią rankinę ir turiu ryžtis stuburo operacijai.
„Jei nesutinkate, teks susitaikyti su skausmu“, – išrėžė jis.
Gydytojo kabinete teprabuvau penkias minutes, tačiau duris užvėriau ašarodama.
Ir vėl atsidaviau fizioterapeutų valiai. Ir vėl jie mėgino nustatyti man diagnozę. Vienas pabandė spėti, kad skausmo priežastis – netaisyklinga laikysena, kitas lyg niekur nieko tarstelėjo, kad galbūt šitaip reiškiasi išsėtinė sklerozė... Galop dar vienas fizioterapeutas pripažino nežinąs, kodėl man skauda nugarą, bet pažadėjo pasistengti man padėti.
Privalau pasakyti, kad nė vienam iš jų net į galvą nešovė pasidomėti man atlikto MRT tyrimo rezultatais.
Pradėjau ieškoti dar daugiau specialistų. Ėmiau žvalgytis ne tik už gimtojo miesto, bet ir už valstijos, kurioje gyvenau, ribų.
Susisiekiau su keliomis stuburo skausmo klinikomis. Į kai kurias iš jų patekti buvo galima tiktai su siuntimu. Deja, nei mano skambučiai, nei kokie nors siuntimai nieko pernelyg nedomino.
Maždaug kas pusmetį skausmas pasikartodavo. Jis, kaip suprantate, neužeidavo taip dažnai, kad keltų nuolatinį nerimą ir diskomfortą – kai liaudavosi, apie jį tarsi pamiršdavau. Turėkite omeny, kad tuo metu buvau trijų mažamečių vaikų motina, tad neturėjau laiko profilaktiškai pasirūpinti savo reikalais. Aišku, kai skausmas eilinį kartą imdavo mane kankinti, galvoti apie ką nors kitą sekdavosi sunkiai.
2020 metų vasarį pasiekiau lūžio tašką. Tai nutiko savaitgalį, kada turėjome švęsti sūnaus gimtadienį. Visa šeima ketinome nuvykti pasižiūrėti kitoje valstijoje vykusių ledo ritulio rungtynių, taigi, nusimatė trijų valandų kelionė automobiliu. Planavome apsistoti puikiame viešbutyje, paturistauti ir pašvęsti. Kelionei įpusėjus man ėmė skaudėti nugarą. Mėginau kaitalioti sėdėjimo pozą ir vyliausi, kad skausmas praeis.
Deja, tąsyk buvo kur kas prasčiau nei įprastai. Išskyrus apsilankymą sporto arenoje, kur vyko ledo ritulio rungtynės, beveik neišėjau iš viešbučio kambario. Ištisą dieną pragulėjau ant pilvo, nugarą šaldydama ledu. Sykį bandžiau su šeima pavakarieniauti restorane, tačiau turėjau grįžti į numerį, kadangi per skausmą nepajėgiau išsėdėti ant kėdės. Vyras su dviem vyresniais sūnumis aplankė muziejus, o aš su mažiausiuoju pasilikau viešbutyje. Vis dar turėjau vilties, kad skausmas praeis.
Tik atsitiktinumas lėmė, kad kaip tik tuo metu telefonu susirašinėjau su drauge, kurios specializacija – pėdų ir kulkšnių chirurgija. Kai sužinojo apie mano bėdą, jinai užsiminė, kad klinikoje, kurioje dirba, pasamdyta nauja nugaros skausmo specialistė, ir davė mintį pas ją apsilankyti. Kone tuoj pat rezervavau vizitą, o po kelių dienų jau beldžiausi į gydytojos kabineto duris.
Vizito metu susidarytas įspūdis kardinaliai skyrėsi nuo ankstesnės patirties. Net 10 minučių gydytoja studijavo MRT rezultatus ir tik tada pradėjo mane apžiūrėti. Po apžiūros ji nuodugniai pasidomėjo man besireiškiančiais simptomais. Išklausiusi mano istoriją, gydytoja paaiškino, kad nupasakota simptomatika nesutampa su disko išvaržos sukeliamais padariniais.
„Stuburo operacija jums niekaip nepadėtų“, – patikino ji. Rodydama į MRT metodu padarytą nuotrauką, gydytoja paaiškino, kad man reiškiasi tarpslankstelinio disko degeneracija – vystosi degeneracinė disko liga. Esant šiai būklei, tarpslankstelinis diskas netenka amortizuojančių – smūgių poveikį mažinančių – savybių, todėl atsiranda skausmas. Žiūrėdama į MRT metodu gautą vaizdą, puikiai mačiau, kad diskai tarp apatinių stuburo slankstelių – gerokai plonesni nei kitose dalyse. Nė vienas iš anksčiau mane konsultavusių gydytojų apie tai neužsiminė.
Reguliariai ištinkantys skausmo protrūkiai, anot gydytojos, buvo ne kas kita kaip stuburo perduodamas signalas apie per didelį krūvį. Organizmas, žinoma, buvo prisitaikęs prie tam tikro stuburo spaudimo ir kurį laiką sugebėdavo jį atlaikyti, tačiau ilgainiui krūvis tapdavo per sunkus, todėl ir pasireikšdavo stiprus bei staigus skausmas. Taip stuburas siųsdavo man žinutę, kad metas lėtinti apsukas, nurodė gydytoja.
Supratau, kad pagaliau buvau išklausyta. Dar gydytoja rekomendavo kreiptis dėl kojų kaulų išmatavimo – tiesiog dėl viso pikto. Niekas anksčiau man tokio patarimo nedavė. Visgi ne šis nurodymas sukėlė man didžiausią nuostabą. Stuburo specialistė pasakė, kad privalau nustoti bėgioti. Juk aš reguliariai bėgiojau ir tada, kai prasidėjo nugaros skausmai, bet intensyvūs, smūgių poveikį sukeliantys judesiai (kaip antai šuoliukai) yra tikras peilis stuburui. Jei ir toliau bėgiosiu, įspėjo gydytoja, skausmas taps jau ne epizodinis, o nuolatinis, be to, viskas gali baigtis vežimėliu. Taigi, turėjau liautis ne tik bėgioti, bet ir atlikinėti bet kokius smūgio poveikį sukeliančius pratimus. Niekas anksčiau tokių dalykų man nesakė.
Prisipažinsiu, apsiverkiau. Viena vertus, man buvo liūdna, kad teks atsisveikinti su viena mėgstamiausių veiklų, bet, kita vertus, pajutau milžinišką palengvėjimą, kad pagaliau pavyko gauti pagrįstus atsakymus.
Kreipiausi ir dėl kojų kaulų išmatavimo. Po procedūros paaiškėjo, kad viena mano koja centimetru trumpesnė už kitą. Galbūt atrodo – kas čia tokio, tačiau net šitoks pakitimas, kaip sakė gydytojas, gali išbalansuoti visą kūną ir tapti didžiulio skausmo priežastimi.
Nuo šiolei savo nugara aš rūpiuosi visiškai kitaip. Po kairiosios kojos kulnu visada pasikišu storesnį bato įdėklą, kad laikysena taptų simetriška, o namuose jau nebevaikštau basomis. Kad užsitikrinčiau reikiamą fizinį aktyvumą, važinėju dviračiu ir vaikštau, be to, ėmiau lankytis jėgos treniruotėse. Aišku, kartais sukyla noras pabėgioti, bet ne toks didelis, kaip tikėjausi. Paskutinis nugaros skausmo pliūpsnis buvo toks siaubingas, kad nenorėjau rizikuoti.
Gydytoja taip pat skyrė vaistų, kuriais turėčiau malšinti skausmą, – su uždegimais kovojančio naprokseno, ir patarė išgerti jų, kai tik pajusiu, jog artėja skausmo epizodas, be to, prisakė tučtuojau paskambinti, jei vaistai nesuveiks. Laimei, skausmo jau nebepatyriau. Pareigingai nešioju apavą su kulną pakeliančiu įdėklu, vengiu šuoliukų, nebėgioju (net ir paskui vaikus) ir vadovaujuosi visais gydytojos duotais patarimais. Taigi, skausmas manęs nebevarsto, todėl jaučiuosi puikiai.
Kol visiškai nustojau nerimauti, kad mane vėl gali suremti skausmas, turėjo praeiti keleri metai. Visgi dabar manau, kad sugebu tą skausmą kontroliuoti. Net ketverius metus sugaišau aiškindamasi, kokia jo priežastis. Deja, net garbūs medicinos profesoriai rimtai nepažiūrėjo į mano bėdą. Kai pagalvoju, kiek laiko ir pinigų iššvaisčiau ieškodama racionalių atsakymų, apima siutas, bet apskritai esu laiminga, kad tuos atsakymus turiu.
Dabar net gėda, kad šitiek laiko leidau nugaros skausmui mane kankinti – ėmiau net taikstytis su tuo, kad skausmas bus nuolatinis mano palydovas. Patariu – nekartokite mano klaidų. Tikrai galėjau nepatirti reguliariai užeinančių skausmų, jei tiktai būčiau atkakliau pareikalavusi atsakymų. Jei atsidurtumėte panašioje situacijoje, tapkite kovotojais už savo sveikatą ir kovokite tol, kol gausite tokį patarimą, kuris pasiteisins. Būtų gerai, jei aš jį būčiau gavusi anksčiau.“
