Mažo riebalų, mažo angliavandenių kiekio, paleo-, ketogeninė, Viduržemio jūros dieta, protarpinis pasninkavimas... Dietų, arba mitybos planų, kaip dabar juos liepiama vadinti, sąrašas – kone begalinis. Turint omenyje, kad nūdienos kultūroje idealizuojamas lieknumas ir menkinamas stambesnis kūno sudėjimas, JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centro (CDC) skelbiamas faktas, jog pastaraisiais metais maždaug viena iš penkių vidutinio amžiaus moterų kaip nors mėgino koreguoti asmeninę mitybą, pernelyg nestebina. Vis dėlto daugeliui nutirpę kilogramai vėliau sugrįžo, todėl jos laiko save susikirtusiomis arba tiesiog nevykėlėmis. Kaip rodo tyrimas, kuriame dalyvavo beveik 100 tūkst. sulieknėti mėginusių moterų, net ir vadinamąjį normalų svorį sugebėjo pasiekti mažiau nei 1 proc., o daugelis iš tų, kurioms šitai pasisekė, po penkerių metų vėl tapo tokios, kokios buvo iki dietos.
Kai kurie medicinos specialistai jau pradeda sakyti tai, ką daugelis iš mūsų seniai troško išgristi. Jie teigia, kad ilgalaikis sulieknėjimas – tai tikslas, kurį labai sunku pasiekti, ir su valia tai gali neturėti nieko bendro. Negana to, tai gali būti nesusiję net ir su būtinybe, rašoma portale „Prevention“.
„Šalių vyriausybės, sveikatos organizacijos ir žiniasklaida nuolatos kala žmonėms į galvas, kad tarp kūno svorio ir sveikatos būklės egzistuoja nepaneigiamas ryšys. Visgi iš tikro nėra jokių tvirtų įrodymų, kad didesnis svoris automatiškai lemia prastesnę sveikatą“, – nurodo Jeffrey Hungeris, Ohajuje veikiančio Majamio universiteto psichologijos studijų docentas, ilgą laiką besigilinantis į svorio stigmatizavimo problemą.
Ypač didelį antsvorį turinčiam piliečiui kelių kilogramų netekimas reikštų mažesnę apkrovą sąnariams, taigi, sumažintų artrito tikimybę ir leistų lengviau judėti, tačiau daugybei „idealaus“ svorio idėja įtikėjusių moterų derėtų suprasti, kad svarstyklių ekrane užsidegantis skaičius gali būti ne toks svarbus kaip įvairūs kiti apie sveikatos būklę bylojantys požymiai.
Kodėl tada būtent šitos minties nenorima paskleisti kuo plačiau?
„Nors ją pagrindžiančių įrodymų su metais vis gausėja, ekspertai turi tokius tvirtus įsitikinimus, kad atsisako sutikti su bet kokiomis jiems prieštaraujančiomis teorijomis“, – teigia J. Hungeris.
Tarsi to būtų maža, atitinkamą įtaką daro ir dėl finansinių sumetimų transliuoti prieš riebalus nuteikiančią žinutę suinteresuoti asmenys bei įmonės, pradedant dietų propaguotojais, įvairių knygų autoriais ir baigiant farmacinėmis kompanijomis.
Štai kodėl nuostata, kad kūno riebalai yra blogis, su kuriuo būtina kuo nuožmiau kovoti, tapo visuotine dogma, kurios teisingumas atrodo nebeginčytinas.
Kad ir kaip būtų, derėtų susipažinti su toliau pateiktais portale „Prevention“ išvardytais faktais, kuriuos daugelis linkę ignoruoti. Tikėtina, kad jie yra ta informacija, kuri padės pakeisti požiūrį į savo kūną ir palankiau jį vertinti, kad ir ką rodytų svarstyklės.
1. Svoris nėra tikslus sveikatos matas
Gydytojai dažnai išreiškia susirūpinimą dėl apkūnioms moterims didėjančios kardiometabolinių problemų rizikos. Kardiometaboliniams veiksniams priskiriami tokie rodikliai kaip kraujospūdis, cholesterolio kiekis, trigliceridų koncentracija, kraujo cukraus lygis, taip pat kitos apie širdies ir kraujagyslių būklę bylojančios aplinkybės.
Vis dėlto Los Andželo Kalifornijos universiteto (UCLA), taip pat Minesotos universiteto mokslininkai, apibendrinę beveik dvi dešimtis tyrimų, priėjo išvadą, kad nėra jokio akivaizdaus ryšio tarp svorio sumažėjimo ir sveikatos pagerėjimo. Kitaip tariant, atsikračius konkretaus skaičiaus kilogramų įvykstantis kraujo spaudimo, cholesterolio lygio ir diabeto rizikos sumažėjimas nėra itin reikšmingas.
Dėti lygybės ženklo tarp didesnio svorio ir didesnės kardiometabolinės rizikos, kaip ir lieknumą sieti su minėtos rizikos nebuvimu, jokiu būdu negalima, mano UCLA specialistai. Jie išanalizavo duomenis, gautus ištyrus daugiau nei 40 tūkst. asmenų, dalyvavusių kasmet pagrindinės JAV statistikos agentūros organizuojamoje Nacionalinės sveikatos ir mitybos tyrimo apklausoje (NHANES), ir išsiaiškino, kad beveik pusės turintiems antsvorio priskirtų piliečių (ir daugiau nei ketvirtadalio, kuriems nustatytas nutukimas) lipidų ir gliukozės kiekiai kraujyje atitiko normą, o šitai reiškia, kad kardiometaboliniu požiūriu jų sveikata – bemaž nepriekaištinga. Kita vertus, net 30-iai proc. „normaliai“ sveriančių apklausos dalyvių buvo nustatyti sveikatai pavojingi minėtų junginių kiekiai.
Vadinasi, vien svoris nenurodo, ar žmogui gresia sveikatos bėdos, ir vien tik pagal svorį apie žmogaus sveikatą spręsti nederėtų.
2. Sveiki įpročiai – daug svarbesni negu svarstyklių rodmenys
Recenzuojamame akademiniame žurnale „Social Issues and Policy Review“ pasirodžiusio straipsnio autoriai teigia, kad būtent sveika gyvensena, pažiūros ir įpročiai, o ne pastangos įsisprausti į jaunystės laikų džinsus, daro teigiamą įtaką žmonių sveikatai ir jų gyvenimo trukmei. Didesnį svorį turintys, tačiau sveikatai naudingų įpročių išsiugdę asmenys turi tokius pat šansus džiaugtis sveikata kaip ir visi kiti. Sveikatai naudingiems įpročiams priskiriami ne tik tokie dalykai kaip fizinis aktyvumas, maistingų produktų vartojimas ir rūkalų atsisakymas, bet ir socialinių poreikių tenkinimas, atskirties vengimas, streso mažinimas ir depresijos simptomų valdymas.
„Didžiausią dėmesį reikėtų kreipti ne į tikslinį svorį, o į tai, kiek kartų per savaitę treniruojatės ir kokį kiekį vaisių bei daržovių suvartojate“, – sako psichologijos mokslų specialistė iš Ohajo valstijos Kento universiteto Mary S. Himmelstein.
Taigi, bendraukite su draugais, susidarykite jogos užsiėmimų grafiką, o jeigu reikia, pasiieškokite iškilusias problemas padėsiančio išspręsti specialisto.
3. Turėti riebalų ir būti sportiškam – suderinamos ypatybės
Perteklinius kūno riebalus paprastai linkstama sieti su prasta fizine forma, nors begalė stambaus sudėjimo moterų ne kur kitur, o sporto salėje nesunkiai pralenkia lieknąsias savo kolegas. Dalykas tas, kad iš tikrųjų fizinis pajėgumas ir kūno svoris menkai tarpusavyje susiję, teigia M. S. Himmelstein.
Šį faktą pavyko įrodyti tarptautinei mokslininkų komandai, stebėjusiai 43 tūkst. kuo įvairiausio svorio moterų (daugelis iš jų buvo baltaodės). Pradžioje buvo išmatuotas moterų kraujospūdis, nustatyti cholesterolio bei gliukozės lygiai ir kt., o tada, pasitelkus bėgtakį, įvertinta jų fizinė parengtis. Tos, kurios neturėjo jokių medžiagų apykaitos sutrikimų ir pasirodė fiziškai stiprios, nepriklausomai nuo kūno svorio, buvo priskirtos vienai ir tai pačiai mirtingumo rodiklių per artimiausią dešimtmetį grupei. Žinoma, kalbant apie tas, kurioms buvo nustatytas nutukimas ir prasta fizinė forma, tenka kalbėti ir apie didesnę mirties tikimybę.
4. Lieknėjimas ne visada tapatus sveikatos gerinimui
Jeigu nedidelį svorį galėtume tiesiogiai sieti su gera sveikata, reikėtų teigti, kad lieknėdami automatiškai tampame sveikesni. Deja, taip nenutinka.
J. Hungeris atkreipė dėmesį į vieną metaanalizę, po kurios paaiškėjo, kad net ir tuo atveju, kai tyrimų dalyviams pavykdavo sulieknėti, jų kraujo spaudimas, gliukozės lygis ir kiti atliekant kraujo testus gaunami rodikliai praėjus porai metų nebuvo akivaizdžiai pagerėję, palyginti su analogiškais pirminiais duomenimis.
Aišku, antsvorio turintys piliečiai gali išlošti sveikatos požiūriu besilaikydami į svorio mažinimą orientuoto mitybos plano, ir tai įrodė 2002 metais inicijuota Diabeto prevencijos programa, kurios dalyviams tikrai pavyko užkardyti diabeto pasireiškimo riziką. Vis dėlto remiantis UCLA ir Minesotos universiteto specialistų išvadomis, vykdant tą programą stebėti pacientai, kaip, beje, ir daugelio svorio metimo poveikio tyrimų dalyviai, buvo raginami sportuoti, ir mokslininkai mano, kad būtent fizinis aktyvumas davė kur kas daugiau naudos sveikatai nei kilogramų tirpdymas.
5. Svorio reguliavimas – kur kas sudėtingesnė užduotis negu kalorijų skaičiavimas
„Konkretaus žmogaus svorį lemia begalė dalykų“, – tvirtina M. S. Himmelstein.
Vardijant tuos dalykus, būtina paminėti genetiką, etninę kilmę, vartojamus vaistus, gyvenamąją vietą, pajamas, miego trukmę, ir tai, aišku, ne viskas, tačiau akivaizdu, kad įtaką svoriui daro ištisas aplinkybių komplektas, nors daugelis gydytojų akcentuoja būtent kalorijas.
Svoris – tai tokia sudėtinga žmogaus ypatybė, kad net ilgai ją tyrinėjantys mokslininkai negali tvirtai pasakyti žinantys visus svorį lemiančius veiksnius.
Pavyzdžiui, daugiau sverti šiuolaikiniai žmonės gali ir dėl to, kad maistas tapo lengvai prieinamas. Taip pat dėl to, kad restoranuose patiekiamos didesnės porcijos negu prieš 35 metus.
Barbara Corkey, medicinos ir biochemijos specialistė, dėstanti Bostono universiteto Medicinos mokykloje ir vadovaujanti Bostono mitybos ir nutukimo tyrimų centrui, šiuo metu ypač gilinasi į teoriją, kad žemės ūkyje naudojami chemikalai, į perdirbtą maistą dedami priedai ir (arba) kiti į mūsų lėkštes atkeliaujantis toksinai gali paskatinti žmogaus organizmą be jokio reikalo išskirti pernelyg daug insulino – hormono, skatinančio norą valgyti. B. Corkey yra linkusi manyti, kad galbūt ne nutukimas sukelia tokias problemas kaip atsparumas insulinui (nors kaip tik taip tvirtina daugelis gydytojų), bet nenatūraliai pakilęs insulino lygis priveda prie nutukimo ir atsparumo insulinui.
6. Per didelis lieknumas taip pat įmanomas
Atminkite, lieknumo riba iš tiesų egzistuoja. Ne veltui žemesnis nei 23 kūno masės indeksas (KMI) siejamas su didesne mirties tikimybe. Šitai įrodė šimtus tyrimų, kuriuose dalyvavo per 30 mln. žmonių, apibendrinę mokslininkai. Hipotezė pasitvirtino net ir tuo atveju, kai nebuvo atsižvelgta į tų dalyvių duomenis, kurių per didelis lieknumas buvo kokios nors ligos padarinys.
Sulieknėjęs tiek, kad KMI tampa per žemas, žmogus gali jaustis ypač klaikiai. Kai Oprah Winfrey (garsi amerikiečių televizijos laidų vedėja, prodiuserė, publikacijų autorė ir t. t.) lieknėdama pasiekė sau per mažą svorį, ji ėmė jausti nuolatinį nuovargį ir išsekimą. Ji pati apie tai prisipažino 2019 metais. Tiktai tada, kai keletas kilogramų sugrįžo, O. Winfrey vėl pasijuto energinga. (Būtina užsiminti, kad KMI, kaip orientyras, buvo ganėtinai sukritikuotas, pavyzdžiui, dėl to, kad jį apskaičiuojant masė neskirstoma į riebalų ir raumenų, todėl sportininkai ir šiaip raumeningi žmonės pagal tą indeksą turėtų būti priskiriami antsvorio turinčiųjų kategorijai. Nustatant KMI taip pat neatsižvelgiama ir į etninės kilmės nulemtus figūros tipo ypatumus.)
7. Daugelis sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų – pavojingai šališki
Ne vienas antsvorio turintis pilietis gali papasakoti, kaip koks nors gydytojas mėgino jį išbarti arba sugėdyti dėl pernelyg didelio svorio, nurodė M. S. Himmelstein. Tendencija antsvorį laikyti bet kokių problemų priežastimi būdinga kone visiems sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams. Dėl jos užsisuka užburtas ratas: stambaus sudėjimo moterys vengia vizito pas gydytojus, kadangi nenori būti gėdinamos dėl antsvorio, todėl laiku nediagnozuojama liga ir neskiriamas gydymas. Nutinka ir taip, kad sveikatos bėdos, kurios šiaip jau neturi nieko bendro su svoriu, neteisingai susiejamos su antsvoriu ir žmogui paskiriamas netinkamas gydymas.
Štai kaip gydytojų šališkumas ir tendencingumas gali pacientus dar labiau susargdinti, nors faktas, kad liga progresuoja, dažnai traktuojamas kaip įrodymas, jog tie, kuriems būdingas stambus kūno sudėjimas, būdingas ir polinkis sirgti.
Kai tyrimas, kurį atliekant buvo siekta įvertinti naujojo gripo viruso A(H1N1) 2009 metais sukeltą pandemiją, patvirtino, jog akivaizdų antsvorį turėję asmenys patyrė daugiau ligos komplikacijų ir būtent šiai grupei buvo būdingas didesnis mirštamumas, mokslininkai taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad tokią tendenciją galėjo lemti ir ta aplinkybė, jog būtent tiems žmonėms būtinieji antivirusiniai vaistai buvo skirti vėliau negu kitiems. (Beje, ar jie laiku nesikreipė pagalbos, ar ji nebuvo suteikta, tyrimo autoriai aiškiai nenurodo.)
Tokias ligas kaip diabetas, vėžys ir autoimuniniai sutrikimai ypač svarbu diagnozuoti kuo anksčiau, nes ankstyvosios stadijos lengviau pasiduoda gydymui, tačiau sveikatos specialistų polinkis sureikšminti kūno svorį neretai trukdo žmonėms gauti reikiamą pagalbą.
8. Sveika mityba teikia didesnę naudą nei svorio metimo dietos
Laikantis dietos svoris sumažėja, bet jokia dieta nėra garantas, kad numesti kilogramai negrįš. Pasak J. Hungerio, griežtai apribota mityba ir intensyvus fizinis krūvis, kuriais grindžiamos dietos, neatitinka darnios gyvensenos principų. Nevalia pamiršti ir to, kad, sumažėjus suvartojamų kalorijų skaičiui, sulėtėja medžiagų apykaita.
„Į organizmo biologinę architektūrą lieknumo idėjos įkomponuoti neįmanoma: organizmas vis tiek kaip įmanydamas stengsis apsisaugoti nuo bado“, – aiškina J. Hungeris.
Kaip paaiškėjo po Europoje atliktos analizės, tikimybė, kad stambaus sudėjimo moteris pasieks „normalų“ KMI ir sugebės jį išlaikyti, yra viena iš šimto.
„Kaip tik todėl moterys raginamos siekti ne drastiškų laikinų pokyčių, susijusių su trumpalaikiais tikslais (pavyzdžiui, gerai atrodyti per klasiokų susitikimą), o stengtis keistis po truputį, tačiau užtikrintai. Jos skatinamos vartoti daugiau neskaidytų grūdų, augalinės kilmės maisto, mažinti raudonosios mėsos ir perdribtų produktų kiekį racione, kitaip sakant, sveiką mitybą paversti sveikais įpročiais, ilgam apsaugosiančiais nuo ligų“, – pataria kardiologijos specialistė Ruwanthi Titano, dėstanti Niujorko Mount Sinai Icahno medicinos mokykloje.
Dėmesys kūno svoriui – akivaizdžiai perdėtas. Tereikia pagalvoti, kiek proto galių išeikvojame skaičiuodami kalorijas ir stebėdami suvartojamų angliavandenių kiekį. Ar nevertėtų kūno linijoms skiriamą laiką ir energiją nukreipti kur nors kitur?
„Užuot mažinę kūno apimtis, pamėginkite pasidžiaugti viskuo, ką tasai kūnas dėl jūsų daro“, – rekomenduoja J. Hungeris.
Pakoregavę požiūrį ne tik geriau pasijusite, bet ir tapsite sveikesni, o tai kur kas svarbiau negu drabužio dydis.
