Nors ridikėliai – palyginti maži, jų dydis jokiu būdu nėra apie gerąsias šių daržovių savybes bylojantis rodiklis. Simpatiškuose ryškiai rausvos spalvos kamuoliukuose slypi galingas pagrindinių vitaminų ir mineralų užtaisas. Dėl aitroko skonio ridikėliai, kaip pikantiškas priedas, puikiausiai tinka ne tik tradicinėms salotoms, bet netgi takams, kurie visgi – šiokia tokia egzotika.

Apie neįtikėtiną ridikėlių naudą sveikatai ir apie tai, kaip sumaniai įtraukti jų į savo racioną, sužinosite iš medžiagos, parengtos pagal publikaciją portale „Shape“.

Kas gi tie ridikėliai?

Ridikėliai – tai bastutinių šeimos vienmetės daržovės, galinčios augti ten, kur tik nestinga saulės šviesos, o dirvai – drėgmės ir derlingumo. Auginti ridikėlius tikrai nėra sudėtinga.

Daržovėms būdingos kuo įvairiausios formos, dydžiai, spalvos ir skoniai, mat suskaičiuotos net 35 skirtingos ridikėlių ir ridikų rūšys, teigia mitybos specialistė Vanessa Rissetto, viena iš įmonės „Culina Health“ įkūrėjų ir atitinkamo portalo kuratorių. Bene įprasčiausi – tai „Cherry Belle“ ir į ją panašių veislių ridikėliai, kuriems būdinga apvali (rutuliška) forma, raudona spalva ir baltas vidus. Kaip tik tokių ridikėlių dažniausiai galima pamatyti parduotuvėse. Beje, nevalia pamiršti ir ridikėlių giminaičių ridikų. Vieni populiariausių – japoniniai ridikai. Tai valgomojo ridiko juodasis varietetas. Šie ridikai savo forma primena morkas. Jie yra balti tiek iš išorės, tiek iš vidaus.

Foto: Shutterstock

Maistinės ridikėlių savybės

„Ridikėlius laisvai galima vadinti supermaistu, – teigia Megan Byrd, įkūrusi portalą „The Oregon Dietitian“. – Juose ypač gausu vitamino C, taip pat yra B grupės vitaminų, geležies, vitamino K, magnio ir cinko.“

Šios maisto medžiagos dalyvauja begalėje pagrindinių fiziologinių procesų, vykstančių žmogaus organizme, pradedant raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų) gamyba ir baigiant virškinimu.

Kaip ir kitose bastutinių šeimos daržovėse (pvz., žiediniuose kopūstuose), ridikėliuose yra gliukozinolatų, t. y. sieros turinčių junginių, pasižyminčių priešuždegiminėmis ir antioksidacinėmis savybėmis, rašoma žurnale „Molecules“.

Raudonos spalvos ridikėlių luobelėje yra antocianinų – ryškiai raudoną spalvą lemiančių augalų pigmentų. Antocianinams, kurių aptinkama ir uogose, taip pat violetinės spalvos kukurūzuose, būdingas antioksidacinis ir priešuždegiminis poveikis, tad ir dėl jų buvimo ridikėlių nauda sveikatai nekelia nė menkiausių abejonių.

Štai kokia ridikėlių maistinė vertė, remiantis JAV žemės ūkio departamento skelbiama informacija (nurodyti kiekiai gaunami iš vieno puodelio šviežių daržovių): 18 kalorijų, <1 g baltymų, <1 g riebalų, 4 g angliavandenių, 2 g skaidulų, 2 g cukraus.

Sveikatai naudingos ridikėlių savybės

Kadangi kiekvienas nedidukas ridikėlis – tikra maisto medžiagų bomba, nekeista, kad šios daržovės ypač vertinamos dėl sveikatai teikiamos naudos. Mokslininkai ir mitybos specialistai, vardydami ridikėlių pranašumus sveikatos požiūriu, išskiria kelis konkrečius punktus.

Gerina imunitetą

„Ridikėliuose esantys vitaminas C ir B grupės vitaminai stiprina organizmo imuninę sistemą, nes dėl jų suintensyvėja baltųjų kraujo kūnelių (leukocitų) gamyba, – aiškina M. Byrd. – Šie vitaminai taip pat padeda baltiesiems kraujo kūneliams vykdyti savo misiją.“

Vadinasi, minėti vitaminai talkina atliekant tokias užduotis kaip ligas sukeliančių mikrobų naikinimas ir antikūnų gamyba.

Remiantis 2019-aisiais paskelbta ataskaita, B grupės vitaminai padeda fermentams gaminti naujas organines molekules – pagrindinius visų ląstelių komponentus. Dėl tokio vitaminų indėlio paspartėja naujų imuninių ląstelių, atsakingų už imuninės sistemos funkcionavimą, gamyba.

Ridikėliai
Foto: Shutterstock

Gali sumažinti vėžio riziką

Ridikėliuose esantis vitaminas C didina vėžio prevencijos efektyvumą. Šis vitaminas priskiriamas antioksidantams ir yra išties galingas, kai tenka kovoti su laisvaisiais radikalais, nurodo V. Rissetto. (Laisvieji radikalai, kaip žinia, yra kenksmingos molekulės, kurių pagausėjus pažeidžiamos ląstelės ir šitaip skatinamas įvairių ligų, pvz., vėžio, vystymasis.)

Taigi, suvalgius ridikėlį, jame esantys gliukozinolatai suskyla į izotiocianatais vadinamus darinius, kurie, kaip buvo išsiaiškinta atliekant tyrimus su pelėmis ir žiurkėmis, užkerta kelią vėžio pasireiškimui, nurodoma JAV Nacionalinio vėžio instituto išplatintoje informacijoje.

Konkretaus tipo izotiocianatai, vadinami sulforafanais, kurių yra ridikėlių sėklose, prisideda prie krūties ir plaučių vėžio ląstelių naikinimo (remiantis 2017-ųjų ir 2016-ųjų metų laboratoriniais tyrimais atitinkamai). (Beje, sulforafanų gausu ir brokolių daiguose.)

Gerina virškinimo sistemos darbą

Vargu ar būtina priminti, kad daržovės – idealiausias skaidulų šaltinis, o skaidulos atlieka svarbų vaidmenį išjudinant žarnyno turinį. Taigi, neturi kilti abejonių, kad ridikėliai, kurių puodelyje yra 2 g skaidulų, veiksmingai eliminuoja virškinimo problemas.

„Ridikėliuose gausu lignino – tam tikro tipo netirpiųjų skaidulų“, – nurodo V. Rissetto.

Netirpiosios skaidulos keliaudamos per virškinimo traktą nesuyra, o sugeria skystį, šalintinas medžiagas ir šalutinius produktus, atsirandančius vykstant natūraliam virškinimo procesui. Tokia netirpiųjų skaidulų funkcija užtikrina tolygų šalintino turinio judėjimą skrandžio–žarnyno traktu ir apsaugo nuo vidurių užkietėjimo bei kitokių pilvo bėdų.

Nors ridikėliai veiksmingai gerina žarnyno būklę, sergant dirgliosios žarnos sindromu ar kenčiant nuo panašių negalavimų – net turint jautrų skrandį – bastutinės daržovės, įskaitant ir ridikėlius, gali išprovokuoti dujų kaupimąsi, pilvo pūtimą ir diskomforto jausmą pilvo srityje. Tokį efektą sukelia daržovėse esanti rafinozė – kai kurių žmonių sunkiai virškinamas kompleksinis cukrus.

Mažina diabeto riziką

2017-aisiais paskelbtos mokslinės ataskaitos autoriai nurodo, kad ridikėliai gali pasitesinti kaip nuo diabeto apsaugantis produktas.

Nors būtina atlikti išsamesnius šitai patvirtinančius tyrimus, jau dabar linkstama manyti, kad ridikėliuose esančios skaidulos lėtina gliukozės absorbciją, todėl neįvyksta kraujo cukraus lygio šuolių. Taip teigti leidžia 2018-aisiais atlikto tyrimo išvados. Manyti, kad ridikėliai nulemia gliukozės absorbcijos žarnyne lėtėjimą, todėl prisideda prie diabeto rizikos mažinimo, leidžia ir kiti laboratoriniai tyrimai bei eksperimentai su gyvūnais.

Kaip išsirinkti, patiekti ir vartoti ridikėlius

Ridikėliai paprastai parduodami švieži, daržovių skyriuje. Kartais jie būna surišti ryšeliais ir tokiu atveju paliekami su lapais, o kartais – nuskabytais kotais ir suberti į celofanines pakuotes. Rekomenduojama rinktis kietus ridikėlius su nepažeista luobele. Ridikėlių lapai turi būti ryškiai žali ir nesuvytę. Juodomis dėmelėmis nusėtų, įskilusių, taip pat pernelyg didelių (peraugusių) ridikėlių geriau nepirkti.

Atminkite: gardžiausi ridikėliai yra jauni, taigi, visai nedideli.

Šaldytų arba konservuotų ridikėlių prekyboje veikiausiai nesurasite, bet kartais pasitaiko marinuotų. Aišku, nepamirškite, kad marinuojant ridikėlius paprastai neapsieinama be pridėtinio cukraus, todėl atidžiai perskaitykite produkto etiketę, o dar geriau – pasimarinuokite ridikėlių patys.

Ruošiant ridikėlius maistui, reikia juos nuvalyti ir nuplauti, nupjauti uodegėles ir stiebus. (Beje, pašalinus stiebus pavyks ilgiau išlaikyti ridikėlius šviežius, kadangi stiebai genda greičiau nei pati daržovė.) Lupti ridikėlius, žinoma, galima, bet jokio reikalo nėra, ypač kai kurių jų rūšių, kadangi kaip tik luobelė pasižymi šioms daržovėms būdingu aitriu skoniu. Toliau ridikėlius galima pjaustyti perpus, ketvirtadaliais, riekelėmis, o ridikus (nuluptus) – tarkuoti. Jaunus ridikėlius galima tiekti ir visai nepjaustytus.

Neskubėkite išmesti nupjautų ridikėlių uodegėlių ir stiebų (ypač jei daržovės jaunos ir jų stiebai – standūs). Patikėkite, šios dalys – valgomos. Kai kurių tyrimų išvadose konstatuojama, kad būtent ridikėlių stiebuose yra daugiau antioksidantų nei šaknyse. Ridikėlių lapuose gausu skaidulų, be to, jie, kaip ir pačios daržovės, pasižymi aštriu skonių. Arčiau lapų esančios stiebų dalys paprastai yra švelnesnio skonio ir gležnesnės, o arčiau šaknų – kartesnės ir kietesnės.

Ridikėlius ir jų lapus reikia laikyti atskirtus, šaldytuve. Ridikėlius pavyksta išlaikyti maždaug dvi savaites, o jų lapus – dvi–tris dienas. Tiek ridikėlius, tiek jų lapus galima vartoti apkeptus keptuvėje, keptus orkaitėje, garintus ir, žinoma, šviežius.

Pačios skaniausios ridikėlių salotos

Toliau – keli ridikėlių patiekimo būdai, galbūt kai kam atrodysiantys kaip netipiniai

Kaip kepintas užkandis. Jei nesate aistringas aštraus ridikėlių skonio mėgėjas, pabandykite pakepti ridikėlius iki 210–220 laipsnių įkaitintoje orkaitėje (pakaks 15 minučių). Kepinant dingsta aitrus skonis ir išryškėja daržovių saldumas. Pavyzdžiui, ridikėliai su klevų sirupu ir feta – puikiausiais saldumo ir pikantiškumo derinys.

Salotose. Jei tipinės riekelėmis supjaustytų ridikėlių salotos jau pabodo, išmėginkite variantą su žirnių daigais, figomis, mėlynuoju sūriu ir graikiniais riešutais arba papildykite ridikėliais klasikines Cezario salotas. Kepti arba kepinti ridikėliai – puikiausias šiltų salotų ingredientas.

Marinuotas pagardas. Marinuoti ridikėliai paryškina ir atgaivina įvairių valgių skonį ir neabejotinai pagardina patiekalus su mėsa. Norint pasimarinuoti ridikėlių, tereikia sumaišyti pjaustytus ridikėlius, vandenį, actą, šiek tiek cukraus ir mėgstamus prieskonius. Kad ridikėliai prisigertų prieskonių, pakaks ir keleto minučių (aišku, jei turite laiko, galite palaukti porą valandų).

Kaip garnyras. Dėl išskirtinio skonio, net niekaip neapdorotus ridikėlius galima tiekti vietoj garnyro. Jie puikiai tinka prie su žolelėmis keptos lašišos. Pjaustytais arba tarkuotais ridikėliais galima gardinti netgi pačius elementariausius patiekalus, kaip antai skrebučius su avokadais.