Apie tai pasakoja sporto treneris Kęstutis Steponavičius.

– Kada verta traukti dviratį iš sandėliuko ir riedėti į gatves?

– Kai tik atšyla orai – dažniausiai pavasario pradžioje, – dviratininkų neįmanoma išvengti. Tikriausiai tokiu metu ir geriausia planuoti dviratį traukti iš garažo ar sandėliuko. Mūsų šalyje dviratininkų sezonas tęsiasi ne vieną mėnesį, o laikotarpis kasmet vis ilgėja.

Nors susidomėjimas šia transporto priemone sparčiai auga, negalime lygiuotis į Šiaurės šalis ar Liuksemburgą, Olandiją, Belgiją. Ten dviračių infrastruktūra ir pati kultūra yra stipriai išplėtota. Vaikai jais važiuoja į mokyklą, studentai – į paskaitas, suaugusieji – į darbą, parduotuvę. Esu įsitikinęs, jei Lietuvoje atsirastų daugiau saugių takų mieste ar už miesto, galėtume kalbėti ne tik apie sveiką gyvenseną, bet ir profesionalų dviračių sportą. Galbūt net dviračių sporto lenktynės taptų savaitgalio pramoga.

– Mėgstantieji važinėti dviračiu sako, kad tai gerai „pravėdina smegenis“. O kokia fizinė to nauda mūsų organizmui?

– Visų pirma tai naudinga širdžiai ir kraujagyslių sistemai. Tuo metu, kai mes miname pedalus, širdies raumuo susitraukia intensyviau. Tokiu būdu treniruojame jį, didiname ištvermę. Taip pat sustiprėja kojų ir sėdmenų raumenys, gerėja kvėpavimo sistemos veikla. Tai puikus būdas, ypač pavasarį, grūdintis ir stiprinti imunitetą. Važiavimas dviračiu tikrai padeda ir stresą valdyti. Įrodyta, kad streso hormonas gali būti slopinamas tik fiziniu krūviu, todėl pasivažinėję dažniausiai jausitės ne tik fiziškai energingesni, bet ir emociškai stabilesni.

Kęstutis Steponavičius



– Kiek valandų ar kartų per savaitę rekomenduojate minti pedalus?

– Priklauso, koks jūsų tikslas. Bet gerai sveikatai palaikyti pakanka važiuoti bent tris kartus per savaitę po pusvalandį. Tai reikia daryti tokiu tempu, kad pulsas padažnėtų perpus. Pradedantiesiems per pusvalandį rekomenduojama nuvažiuoti šešis dešimt kilometrų.

– Kokias pastebite dažniausias dviratį vairuojančiųjų klaidas?

– Pati pirma klaida, kuri matoma tik užmetus akį, – netinkamas dviračio pasirinkimas. Galbūt dėl neišmanymo, gal dėl kitų priežasčių, bet dauguma išsirenka tokį, kuris ne tik, kad nepadės sveikatai, bet gali tiek pat ją sugadinti. Žmonės tikriausiai mažiau pagalvoja apie konstrukciją ir daugiau dėmesio skiria išvaizdai.

Dar viena mėgėjų dažnai daromų klaidų – pramyniau penkis šimtus ar tūkstantį kilometrų ir galiu startuoti varžybose. Nežinau, iš kur atsirado tokie skaičiai, bet jie tikrai nėra rodiklis, kad galima tai daryti. Priešingai, startui reikalingas nuolatinis treniravimasis. Jeigu žmogus per du mėnesius nuvažiuoja tūkstantį kilometrų ir galvoja, kad yra pasiruošęs rungtis kartu su profesionalais, tai tikrai taip nėra. Smagu, kad žmonės kimba entuziastingai važinėtis, bet jei šiemet iki pirmojo važiavimo mažai judėjote, nepulkite iš karto minti didelių atstumų. Važinėjimo laiką reikėtų didinti po truputį, o jeigu pasirinkote ilgą atstumą, nepamirškite pailsėti.

Priešingu atveju, rezultatas bus ne toks, kokio tikitės. Mažų mažiausiai turbūt galėtumėte tikėtis persitempimo, raumenų skausmų, o tai ilgainiui gali lemti ir rimtesnes problemas. Netinkamai minant dviratį vyresnio amžiaus žmonėms ilgainiui gali atsirasti venų varikozė. Nebijokite kreiptis pagalbos į specialistus ar sporto trenerius, jie padės jums suprasti, ką darote ne taip ir kaip to išvengti.

Foto: Shutterstock

– Sakote, kad daug žmonių išsirenka netinkamą dviratį. Į ką patartumėte atkreipti dėmesį įsigyjant šią transporto priemonę?

– Pasirinktas dviratis turi atitikti jūsų ūgį, nes netinkama transporto priemone važiuojantis žmogus greičiau pavargsta, labiau įsitempia raumenys. Yra kelių tipų priemonės, bet vėlgi, tai priklauso nuo to, koks jūsų tikslas. Pavyzdžiui, universalieji dviračiai skirti važinėti vidutinio sudėtingumo sąlygomis, jais tinka važiuoti tiek įprasto kraštovaizdžio keliais, tiek miško takais ir kalvotomis vietovėmis. Universaliu dviračiu patogu važiuoti kietu gruntu, pavyzdžiui, asfaltu, skalda, arba įprastais miško takais. Šio tipo dviračio ratai yra didesni, ir tai svarbiausias jo privalumas. Be to, jo padangos yra siauresnės, o tai suteikia pranašumo važiuojant kietesniu gruntu. Tokius dviračius renkasi daugumą mėgėjų. Žinoma, yra ir plento dviračiai – jie skirti važiuoti asfaltuotu keliu, tinka tiems, kurie linksta profesionalumo link. Be jau paminėtų tipų, išskirčiau dviračius moterims – jų rėmas žemesnis, skiriasi geometrija, svoris, sudedamosios dalys. Išbandydami naują dviratį, turite jaustis patogiai, jūsų sėdėsena neturėtų būti „L“ raidės formos, kitaip kentės stuburas. Naują priemonę geriausia pirkti specializuotoje parduotuvėje, kur galėsite pasikonsultuoti su specialistu. Jei rinksitės naudotą, teks pasikliauti intuicija.

– Galbūt yra taisyklių rinkinys idealiam važiavimui dviračiu?

– Tai būtų paprasti patarimai, tinkantys ne tik dviračių entuziastams: jei pavargote, trumpam sustokite. Keliaudami dviračiu negerkite vyno, nerūkykite, nevalgykite mėsos, gerai įvertinkite jėgas, nevažiuokite dideliu greičiu, ypač pirmomis kelionės valandomis. Šiandieniams dviratininkams dar patarčiau laikytis kelių eismo taisyklių, pagarbiai elgtis su kitais eismo dalyviais. Gatvėse nedarykite staigių manevrų, prieš sukdami rodykite posūkį. Tamsiu paros metu nepamirškite žibintų, drabužių su atšvaitais. Nesivažinėkite su ausinuku – dviratininkas turi ne tik matyti, bet ir girdėti jį supančią aplinką. Nekalbėkite mobiliuoju telefonu, netgi turėdami laisvų rankų įrangą.