Kalbamės su gydytoja onkologe-chemoterapeute Edita Juodžbaliene ir medicinos psichologe Sandra Birbilaite.
Onkologė-chemoterapeutė Edita Juodžbalienė
– Daug metų dirbate onkologijos srityje. Kas labiausiai gąsdina ir kelia nerimą susirgusius onkologine liga? Kokiomis baimėmis pasidalija Jūsų pacientai?
– Onkologija – siaura ir specifinė medicinos sritis. Onkologinės ligos nepanašios į plaučių uždegimą, akmenligę ar kitas labiau žmonėms pažįstamas ligas. Susidūrę su onkologija, pacientai išgirsta daug naujų terminų, jiems atliekami patys sudėtingiausi tyrimai. Pradžioje gąsdina nežinia, neaiški nei artima, nei tolima ateitis. Pradėjus gydymą, informacijos gaunama vis daugiau.
Onkologijoje sklando daug mitų, tačiau nevienodi žmonės, ligų agresyvumas, išplitimas, todėl ir ligos eiga kiekvienu atveju yra skirtinga. Kiekvienas pacientas praeina savo individualų gydymo kelią. Kai sumažėja psichologinė įtampa, ligoniai daugiau įsimena, ką sako gydytojai, atranda informuotų draugų tarp pacientų. Kuo greičiau pavyksta sąmoningai įsitraukti į gydymą, tuo geriau. Lėtinis stresas nėra geras pagalbininkas.
– Atkryčio baimė gali tapti stimulu tikrintis profilaktiškai. Ką papildomai dėl savo sveikatos galėtų padaryti sergantys asmenys, t. y. kokią patikrą galbūt galėtų atlikti savarankiškai?
– Jei liga pradinių stadijų, po kelių mėnesių ar pusmečio aktyvus gydymas baigiasi, ir pacientas yra stebimas. Onkologinės ligos skirtingos, todėl kiekvienos ligos atveju atliekami tik šiai patologijai privalomi profilaktiniai tyrimai. Viena tvarka tyrimai bus paskirti sergantiems krūties vėžiu, kita – germinaciniais navikais. Kokie tyrimai bus daromi aktyvaus gydymo metu, sprendžia onkologas. Išplitusios ligos atveju stebima, kaip navikas ir jo metastazės reaguoja į gydymą.
Profilaktinių tyrimų esmė – stebėti naviko atsiradimo vietą ir svarbiausius vidaus organus (plaučius, kepenis). Todėl niekada neapsiriksite pasidarę plaučių rentgeną, pilvo echoskopiją. Pacientai apie viską informuojami, jokių paslapčių nuo jų nėra. Jei pacientai į konsultaciją ateitų pasiruošę, t.y. surašę klausimus, o vizito metu užsirašytų ir gydytojo atsakymus, būtų mažiau pasimetimo ir klaidų. Pacientų daug, ir visus juos gali dominti skirtingi klausimai. Gydytojui sunku atspėti, ko pacientas dar nežino.
– Veikiausiai nemažai baimių susijusios su chemoterapija ar kitais gydymo būdais: ligoniai bijo skausmo, pasekmių, pvz., tokių, kaip pykinimas, vėmimas, virškinimo ar širdies ir kraujagyslių pažeidimų ir pan. Ką pasakytumėte šiems žmonėms?
– Nėra nė vieno rimtos ligos diagnostinio ar gydymo metodo, kad teoriškai ir praktiškai nepasitaikytų nepageidaujamų poveikių. Juk serga ir garbingo amžiaus žmonės, ir sergantys daugeliu gretutinių ligų. Kartais žmonės sunegaluoja užvalgę net gerai žinomo maisto, o gydant vėžį organizmui tenka susidurti su nepažįstamomis agresyvaus veikimo medžiagomis. Chemoterapeutai išmano savo sritį, informuoja pacientus apie galimus dažniausius nepageidaujamus poveikius. Tačiau būna atvejų, kai išryškėja ypač retai pasitaikantys nepageidaujami požymiai. Todėl prieš gydymą visada rekomenduoju atidžiai perskaityti vaisto informacinį lapelį, stebėti save, žymėti nepageidaujamus poveikius. Tuomet, atėję gydymą tęsti, informuokite apie tai gydytoją. Tokiu atveju gali būti koreguojama vaisto dozė, skiriama daugiau vaistų nuo pykinimo, kraujui normalizuoti. Kartais vaistas gali būti keičiamas.
Mūsų tikslas – išlaikyti balansą tarp gydymo efektyvumo ir paciento gyvenimo kokybės. Kartais pacientas, kuris jaučiasi gerai, nerimauja, gal vaistas neveikia jo ligos. Iš anksto bijoti nereikia. Žinodami vaistų veikimo mechanizmus, gydytojai profilaktiškai atlieka kraujo, širdies, inkstų, kepenų tyrimus. Nuskausminimo galimybės taip pat didelės. Kartais pacientai sako, kad vaistas nuo skausmo „neveikia“. Praktika rodo, kad dažniausiai kaltas būna ne vaistas, o per maža pradinė dozė. Vėl pakartosiu: reikia save stebėti, viską užsirašyti ir tai aptarti su gydytoju. Be jūsų informacijos gydytojas tikrai nežinos, kaip jūs jautėtės namie 3–4 savaites.
– Kai žmogus gerai toleruoja gydymą, jo ir savijauta, ir nuotaika būna geresnė, dingsta ir baimės. Kokios papildomos priemonės gali padėti greičiau atsigauti po gydymo, atkurti virškinamosios sistemos, kepenų veiklą?
– Sisteminis vėžio gydymas – tai visi metodai, kurių metu skiriama geriamųjų, leidžiamųjų ar į veną lašinamų vaistų. Jei vaistai patenka į organizmo vidų, jų metabolitai iš jo turės ir pasišalinti. Dažniausiai jie pasišalina per inkstus ir kepenis. Reaguoja ir kraujas, ir virškinamasis traktas. Vėžio gydymas tikrai ne vitaminų vartojimas. Tarp gydymo kursų ir gydymui pasibaigus pacientams svarbu normalizuoti šių organų funkcijas. Nors gydant vėžį mūsų tikslas yra paveikti tik vėžines ląsteles, tačiau nukenčia ir normalios audinių ląstelės.
Sveika mityba, optimalus fizinis aktyvumas, žoliniai (švelnesnio nei chemoterapija poveikio) preparatai padeda normalizuoti vidaus organų darbą, atgauti jėgas. Kuo atsigavimo periodas trumpesnis, tuo geriau. Gydytojai neturi pakankamai žinių apie augalus, jų derinius, poveikio niuansus. Kai kurie augalai turi biologiškai veiklių medžiagų alkaloidų, kuriuos lengva perdozuoti. Net ir gydantis augalinėmis medžiagomis „daugiau nėra geriau“. Šiandien Lietuvos mokslininkai kuria preparatus iš vietinių augalų, kurie gali būti naudingi onkologiniams pacientams. Mūsų fiziologija formavosi per daugelį protėvių kartų. Pačiai kartais kyla klausimas, kiek mes pajėgūs, ar turime fermentų pasisavinti, perdirbti medžiagas, kurios augo kitame pasaulio krašte. Esu už vietinį maistą ir vietines sveikatinimo priemones.
– Kone didžiausia baimė yra atkryčio, o geras imuninės sistemos darbas svarbus siekiant sunaikinti likusias ar naujai atsirandančias piktybines ląsteles. Kokiomis priemonėmis sergantys asmenys gali padėti savo organizmui ir taip išvengti ar atitolinti ligos progresavimą?
– Jei žmogaus organizme prasideda paties organizmo jau nevaldomas piktybinis procesas, galima teigti, kad sutrikimai yra giluminiai ir vystėsi ilgai. Jei liga pasireiškia tiek, kad yra matoma, jaučiama, alinanti organizmą, neturime laiko laukti. Privalome kuo greičiau slopinti navikinio proceso plitimą. Gydymas sunaikina didžiąją dalį matomų židinių, bet lieka ar ne pavienių pakitusių ląstelių, kol kas pasakyti negalima. Po gydymo turime padėti organizmui pačiam įjungti savireguliacijos ir atsinaujinimo mechanizmus. Kūnui, pavargusiam nuo agresyvaus gydymo, labai tinka augaliniai preparatai. Šiandien organizmo apsauga (imunitetas ) reikalinga ne tik vėžiui, bet virusinėms ir bakterinėms infekcijoms išvengti.
– Kokios svarbiausios gyvenimo būdo korekcijos būtinos norint, kad liga nesugrįžtų?
– Nežinome tikrųjų vėžio atsiradimo priežasčių. Tačiau jei netinkamai maitinaisi, keisk mitybą – į burną dėk tik tai, kas tinka naujų sveikų ląstelių statybai. Jei gyvenai nuolat apimtas streso, reikės kažko gyvenime atsisakyti, išmokti nuraminti mintis ir kūną, gyventi taikoje su savimi ir pasauliu. Jei kūnas buvo aptingęs, paburkęs, nutukęs, didink fizinį aktyvumą, kad viskas kūne cirkuliuotų, valytųsi. Lėtinis uždegimo procesas – viena pagrindinių pripažintų vėžio formavimosi priežasčių. Aplink mus esantys augalai nuo seno buvo ir vaistas, ir maistas. Biologiškai veiklios medžiagos „užkuria“ fiziologinius procesus audiniuose, neleidžia rusenti ligų priežastims.
Medicinos psichologė Sandra Birbilaitė
– Vėžiu sergančių žmonių psichikos sveikata jautri, jie nerimauja dėl savęs, artimųjų, juos kamuoja įvairios baimės...
– Žmonės dažniausiai jokios kitos ligos nebijo taip, kaip vėžio. Veikiausiai taip yra todėl, kad liga vis dar apaugusi mitais ir klaidingais įsitikinimais, perduodamais iš kartos į kartą. Sužinojus tokią diagnozę, į galvą daugumai pliūpteli bauginantys vaizdiniai, nupiešti įsiaudrinusios vaizduotės arba sukelti nemalonių prisiminimų. Žmonėse apsigyvena baimė, ir pirmi klausimai yra: kaip dabar bus? kas manęs laukia? ar aš mirsiu? Tačiau vėžio gydymas smarkiai pasikeitė ir patobulėjo, medicina padarė didelę pažangą, todėl daugumai įsitikinimų jau seniai turėtų būti pritaikytas senaties terminas.
Susirgęs onkologine liga žmogus išgyvena baimę, nerimą dėl ateities, šoką, neigimą, pykčio ir liūdesio jausmus. Ir visi šie jausmai yra normali reakcija į vėžio ligos diagnozę. Jie palaipsniui mažėja labiau pažįstant savo ligą, bendraujant su gydytojais ir likimo draugais, ypač tais, kurie sėkmingai įveikė ligą ir pasveiko. Labai gražiai šią būseną įvardijo viena pacientė: „Kai susirgau, galvojau viskas – gyvenimas baigėsi ir laukia tik mirtis, kai pradėjau gydymą, vienas po kito sekė chemoterapijos kursai, o gydytojai kalbėjo apie teigiamą gydymo poveikį, ėmiau galvoti, kad kol gydo – gyvensiu, juk žmonės gyvena sirgdami šia liga. Kai dabar remisija tęsiasi jau kelerius metus, pradedu galvoti, kad pasveikau, juk daug žmonių pasveiksta. Galiu pasveikti ir aš.“
– Kaip šie žmonės galėtų sau padėti sustiprėti psichologiškai? Nuo ko turėtų pradėti?
– Gydymo metu nerimo ir baimių būna daug, ir kiekvienam jos įvairios: kaip bendrauti su gydytojais, kaip pranešti apie ligą vaikams, artimiesiems, kolegoms, tėvams, kaip aplinkiniai reaguos į mano ligą ir/ar nuslinkusius plaukus, ar manęs neatstums, ar neprarasiu darbo, aš šis gydymas turės neigiamą poveikį mano kūnui ir t.t.
Svarbu pažinti savo baimes, pasikalbėti apie jas su gydytojais, aptarti su psichologais ir artimaisiais ar žmonėmis, kurie praėjo tokį gydymą. Žinojimas, kad kitam pavyko, ramina. Jei bijoma medicininių procedūrų, apie jas reikia daugiau sužinoti, išsiaiškinti galimas komplikacijas ar šalutinį poveikį, kaip jo išvengti. Vieniems padeda atsipalaidavimo pratimai, kartais tiesiog dėmesio sutelkimas į kvėpavimą. Kitiems maloni veikla. Tretiems fizinė veikla (vaikščiojimas). Pajauskite, kas (kokios mintys ar jūsų elgesys) baimę mažina ar stiprina. Gal baimę stiprina informacijos stoka ar tai, kad nepavyko visų rūpimų klausimų užduoti gydytojui? Tada juos užsirašykite ir užduokite kito susitikimo metu. Gal baimę stiprina nerimastingas ir dėl jūsų ligos išsigandęs artimasis ar draugas? Pasakykite jam apie tai ar paprašykite bendraujant su jumis tam tikrų temų neliesti. Svarbiausia, kad jūs turite pasirūpinti savo gerove ir tuo, ko jums šiuo metu reikia labiausiai.
– Kaip negyventi baimėje, kai liga jau pasitraukė? Kas sukelia ligos atsinaujinimo baimę?
– Labai daug žmonių nerimauja, kad liga gali atsinaujinti. Tai praktiškai visų pasveikusiųjų baimė, kuri būna itin stipri pirmaisiais metais po gydymo ir dažniausiai sustiprėja pasitikrinimų pas gydytojus metu. Kalbant skaičiais, apie 70–90 proc. pacientų po gydymo kamuoja baimė dėl ligos atsinaujinimo, trečdaliui ji būna stipri, trukdanti gyventi visavertį, kokybišką gyvenimą. Vėžio atsinaujinimo baimę taip pat jaučia ir tie, kurie gydosi.
Ligos atsinaujinimo baimę gali sukelti: vizitai pas gydytoją, tyrimų rezultatų laukimas, naujai atsiradę fiziniai simptomai, skausmas, žinia apie artimo žmogaus diagnozę, žinia apie likimo draugo ligos atsinaujinimą ar mirtį, straipsniai apie vėžį žiniasklaidoje. Didesnę ligos atsinaujinimo baimę patiria tie pacientai, kurie dažniau išreiškia nerimastingas mintis apie ligos sugrįžimą, skiria perdėtą dėmesį kūno stimulams (pavyzdžiui, suskausta pilvas ar šonas, ir iš karto manoma, kad tai ligos ženklas).
– Kaip tvarkytis su ligos atsinaujinimo baime? Ar galėtumėte išvardyti svarbiausius patarimus, kaip gyventi po ligos, iš kur semtis optimizmo, gero nusiteikimo?
– Reikia suvokti ir priimti, kad ši baimė dažna tiems, kurie sirgo vėžiu. Reikia pažinti šią baimę ir ją sukeliančias mintis. Visi turime minčių „gąsdintojų“, kurios į mūsų galvą ateina ir išeina. Svarbu, kad neužsilaikytų jų per ilgai. Leiskite šioms mintis judėti galvoje, kaip danguje plaukiantiems debesims ar keliu važiuojančios mašinoms (jie tiesiog yra ir juda jiems reikiama kryptimi), bet neskirkite daugybės laiko ir energijos galvojant apie tai.
Būtina pažinti savo ligą ir aptarti su gydytoju, kokie simptomai galėtų reikšti ligos atsinaujinimą. Reikia kreiptis į gydytoją, jei nerimą kelia tam tikri simptomai.
Taip pat reikia atvirai aptarti savo baimes su artimaisiais ar likimo draugais. Dažnam palengvėja, kai sužino, kad ir kiti patiria panašius jausmus. Apskritai, kai pasidalijame stipriais neigiamais jausmais su aplinkiniais, jie dažnai praranda savo intensyvumą.
Reikia daugiau dėmesio skirti malonioms veikloms, fiziniam aktyvumui, sutelkti savo laiką ir energiją į tai, kas sustiprintų psichinę ir fizinę sveikatą. Taip pat svarbu daugiau gyventi dabartimi ir mažiau kurti baimę keliančius scenarijus savo galvoje (kas būtų, jeigu būtų). Ateitis nėra žinoma, ir mes jos negalime kontroliuoti, todėl daugiau dėmesio reiktų kreipti į tai, ką galima padaryti dėl savęs šiuo momentu, ką realiai galima kontroliuoti (galbūt pasirūpinti sveikesne mityba, didinti fizinį aktyvumą, užsiimti mėgstama veikla, susitikti su draugais). Negalima kontroliuoti kiekvienos į galvą šovusios minties, bet galima nenuskęsti jose, pvz., perkeliant dėmesį į veiklą, kurią tuo metu atliekate, pakeičiant mintis ar tiesiog leidžiant kartais egzistuoti ir baimę keliančioms mintims, kurios po kurio laiko savaime pasitraukia iš mūsų galvų. Svarbu vaizduotėje jų neužauginti ir nesustiprinti.
Prisijunkite prie socialinės bendruomenės (Facebook grupės) NEPASIDUOKIME VĖŽIUI: čia rasite naudingos informacijos apie vėžį visiems, kurie sirgo, serga šia liga. Taip pat, visiems, kurie jau pasveiko ir nori, kad liga negrįžtų, visiems, kurie tiki, kad liga niekad nesugrįš, rašoma pranešime spaudai.
