Papasakokite man apie pasaulines sąmokslo teorijas, apie tuščias ligonines ir poliklinikas ir kad daktarams sumoka už kiekvieną dirbtinai diagnozuotą kovidinį pacientą.
Bet geriau tai pasakokite ne man, o kam nors kitam. Nes „neegzistuojantį virusą“ turėjau garbės pažinti iš abiejų barikadų pusių – kaip gydytoja ir kaip pacientė. Ir patikėkite – ši nepagražinta tiesa – skaudi, klastinga ir sėjanti mirtį.
Netekau pacientų. Juos užmušė koronavirusas. Ar turėjo gretutinių ligų? O koks dabar skirtumas. Jie turėjo vardus, mylinčius anūkus ir jie niekada nebepamatys savo provaikaičių. Ir pavasarinio sodų žydėjimo, ir vasaros žalumos, ir rudens vaiskių spalvų, nebematys žiemos snaigių šokio, kaip ir anūkų mokyklos išleistuvių ir jų vestuvinio valso. Kai kam tai makabriški statistiniai vienetai, o man tai žmonės, kurių nepajėgiau atkovoti iš kibių mirties nagų...
Šiuo virusu persirgo ir mano giminaičiai Šiauliuose, Kaune, COVID-19 mano vyrą pasivijo ir už Lietuvos ribų, Danijoje, nes virusui neegzistuoja sienos. Ir sirgo jie ne „paprastu peršalimu“, o bjauriais plaučių uždegimais, kurių pasekmes jaučia iki šiol.
Kai jūs šventėte šventes ir gyvenimą, kėlėte taures, palydėdami senuosius ir sutikdami naujuosius metus, gulėjau ligoninėje, ant pilvo, kad nežūtų plaučiai, pasidabinusi ne šventine suknele, o lašaline ir deguonies kauke. Girdėjau kaip gretimose palatose baisiu kosuliu kosėja ir dūsta kiti pacientai. Kovojau su sunkiu COVID-19.
Merdėjau tiesiogine žodžio prasme. Beveik mėnesį normaliai nevalgiau ir negėriau. Paros bėgyje šiaip ne taip įveikdavau porą mandarinų ar bananą. Pradėjusi valgyti bananą ryte, pabaigdavau jį tik vakare. Nebuvo net jėgų kramtyti, vandens vaizdas sukeldavo šleikštulį. Visą mėnesį be paliovos, šio pykinimo nenumalšindavo intraveniniai vaistai, visa kūną skaudėjo taip, tarsi būčiau pervažiuota buldozerio, galva plyšdavo baisiau, nei per migrenos priepuolį ir tai truko ištisai.
Kol dar buvau namuose, kasdien vildamasi, kad tuoj tuoj pradėsiu sveikti, po 20–22 val. per parą miegojau sunkiu, slogiu miegu, pabusdavau visa šlapia, tarsi miegojusi baloje, naktinius nors gręžk, bet gręžti jėgų nebuvo, tik užmesti ant radiatoriaus, pakeisti kitais – ir vėl kartoti. Tuos pačius. Ne vieną kartą. Ir gulėti toje baloje. Su nuo ištisinio gulėjimo kaltūnu plaukuose. Nes nebuvo jokių jėgų pajudėti. Negalėjau lovoje net atsisėsti, norėjau tik gulėti... ir kad niekas man neskambintų. Didžiosios dalies skambučių net negirdėjau. Kelias iš kambario į WC virsdavo asmeniniu laimėjimu. Dvejinosi akyse ir liejosi aplinkos vaizdas. Negalėdavau atsiliepti telefonu, tuo gąsdindama tėvelius ir draugus. Kituose kambariuose skausmuose ir su aukšta temperatūra buvo covido pakirsti visi 3 mano vaikai. Neaplenkė jų ir antrosios ligos karščiavimo bangos. Dėl šių bangų buvau visiškoje desperacijoje.
Kai paslika namuose išgulėjusi porą savaičių pradėjau alpti, vaikai iškvietė greitąją, dukrytė sudėjo man drabužius į ligoninę, net savo mėgstamą žaisliuką. Apsimauti jos įdėtas šilto pliušo kojines ligoninėje dar sugebėjau, bet išsitraukti duriančius nuo etiketės likusio plastiko gabalėlius – nebe...
NVSC buvome įvardinti šeimyniniu židiniu. Vėlgi, toji nelemtoji statistika. Kažkam tik skaičiai. Man – kasnakt – pokalbiai su angelais (buvo momentų, kai galvojau, kad iš ligoninės į šeimą nebegrįšiu), kitomis naktimis kalbėdavausi su demonais. Kankino tokios baisios vaizdinės ir garsinės kovidinės haliucinacijos, kad, būdama racionalia gydytoja ir nepraktikuojančia katalike, mintyse sukalbėdavau „Tėve mūsų“ maldą. Ironiška. Pasirodo, moku. Bjaurus neurotropinis virusas, ne tik plaučiai jam imponuoja, bet dar ir mielai per nervinį audinį prasineša.
Dar ir dabar esu žaliojo Grinčo, papildomai apsirgusio anemija ir geltlige, spalvos. Be jėgų, nenorinti komunikuoti nei su namiškiais, nei su draugais telefonu, nes dar sunku alsuoti, dūstu. Bet po truputį grįžtanti į gyvenimą. Atradusi savyje jėgų (tam prireikė kone titaniškų pastangų) papuošti namuose eglę, nes buvau spėjusi papuošti tik viršūnę, daugiau nebeleido kovidas. Papuošti tada, kai kiti žaliaskares jau nupuošė. Grinčas, besiblaškantys po prekybcentrius tautiečiai ir virusas pavogė iš manęs ir mano šeimos šventes, Kūčias, Kalėdas, pasakišką baltą žiemą...
Dėkoju likimui, kad neatėmė iš manęs vaikų ir tėvelių (užkrėčiau ir juos, nors gyvena atskirai). Dėkoju kolegoms ir likimui, kad sugrąžino mane į šeimą. Nesvarbu, kad pažeistais plaučiais, virpančiomis kojomis, linkstančiais keliais, aptrupėjusiais plaukais, dar negebančios sukoncentruoti dėmesio ir pamirštančios, ko atėjusi į kitą kambarį. Svarbiausia – gyva.
Dėkoju draugams, kurie palikdavo lauknešėlius prie lauko durų namuose su meile pagamintu maistu. Visiems, kurie skambino, teiravosi ir nerimavo, išgirdę į savo klausimą: „Kaip jautiesi?“, nesikeičiantį trumpą atsakymą: „Blogai“. Ilgesniems paaiškinimas, kas būtent blogai, jėgų neužtekdavo.
Taip kad nepasakokite man, kad viruso nėra, kad tai tik paprastas peršalimas ir kad ligoninės tuščios. Nes mačiau ir išgyvenau kitą tiesą.
Sveikatos Jums ir Jūsų namiškiams. Saugokite save ir aplinkinius. Gyvybės siūlas labai trapus.
