Prieš septynerius metus Virginijui buvo diagnozuoti ketvirtos stadijos piktybiniai kasos, kepenų ir tulžies latakų navikai. Praėjus pirmajam šokui, jis nusprendė, kad privalo išgyventi dėl artimųjų.

Jokių stebuklų neįvyko, Virginijaus neišgelbėjo nei burtininkai, nei piramidės. Jam padėjo stipri valia ir tikslo siekimas. Pasiekęs kelis mažus tikslus, jis išsikėlė didesnius, kol galiausiai užsibrėžė pasveikti.

„Vėžys – ne nuosprendis, jį tikrai galima įveikti“, – sako Virginijus, parašęs knygą „Vėžys 24/7“, skirtą vėžiu sergantiems žmonėms bei jų artimiesiems – tiems, kurie turi vilties ir ryžto. Ją perskaitę sužinosite, kaip elgtis išgirdus onkologinės ligos diagnozę. Ką daryti, kad kuo greičiau suvaldytumėte ligą, o vėliau ir visiškai pasveiktumėte.

Virginijus Šaulys pasakoja savo sveikimo istoriją, atskleidžia, kas svarbiausia kovojant su šia klastinga liga, kaip padėti gydytojui gydyti, o įvairių sričių specialistai nuosekliai atsako į onkologiniams pacientams kylančius klausimus.

• Ką valgyti susirgus onkologine liga?
• Kodėl toks svarbus fizinis aktyvumas? Kaip ir kiek reikia judėti?
• Koks yra fitoterapijos, žolinių preparatų, jų veikliųjų medžiagų poveikis ir sąveika su vaistais?
• Kaip išsaugoti dvasinę pusiausvyrą ir atrasti save kitokį?
• Kaip gydyti limfedemą ir jos sukeliamas komplikacijas?

Knyga
Foto: Organizacijos nuotr.

Pateikiame knygos ištrauką

Gyvenimas tapo maisto paieška

Tik pradėjęs skaityti knygą „Naujoji priešvėžinė mityba“ supratau, kad ląstelėms mutuoti ir vėžiui vystytis reikalingos tam tikros sąlygos. Kad daugumai vėžio rūšių reikia didelio gliukozės kiekio tam, kad iš jos rauginimo būdu išgauta pieno rūgštis joms taptų maistu. Viskas, kas sudaro kitą cukraus formą – greitieji angliavandeniai, krakmolas, glitimas, fruktozė, sacharozė, – naudinga blogajai ląstelei. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad labai svarbu ne tik tai, ką valgai, bet ir kiek suvalgai vienu prisėdimu.

Taigi, atsisakiau visų krakmolo turinčių produktų, kurių glikemijos indeksas gana aukštas: bulvių, kviečių, rugių, kukurūzų, ryžių miltų. Tačiau ne visi grūdai yra blogi, svarbu, kurios grūdo dalys vartojamos.

Pagrindinės grūdo dalys yra trys: luobelė, gemalas ir krakmolingas sluoksnis, (endospermas). Gemalas, gavęs drėgmės, pradeda augti, tam energijos jis pasiima iš krakmolingos grūdo dalies sluoksnio. Todėl pamirkytas bent 8 valandas toks grūdas yra visiškai kitos struktūros, jame daug mažiau krakmolo – jis sunaudotas gemalo augimui. Galima saikingai valgyti visų grūdo dalių košių, jei kruopos iš vakaro užpilamos vandeniu, ryte tik užverdamos, pridedant į jas raugintų daržovių, vaisių ar tamsių uogų, turinčių luobelę, augalinės kilmės baltymų (riešutų) ar gyvulinės kilmės baltymų (paukštienos), įpilant kokybiško aliejaus. Bendrame maisto komplekte skaidulų svarba yra milžiniška, todėl angliavandenių turinčiuose produktuose (sėklose, uogose, kai kuriuose riešutuose, visų grūdo dalių kruopose) natūraliai esančios skaidulos, vartojamos kartu su baltymais ir riebalais, lėtina gliukozės išsiskyrimą.

Visos bandelės ir kiti skanūs baltų miltų kepiniai gaminami iš krakmolingosios grūdo dalies, ją termiškai apdorojant. Jei žalią grūdą pamerksime dešimčiai valandų, per tą laiką jis sudegins trisdešimt procentų krakmolo, todėl mirkyti grūdai yra gerokai sveikesni, juose daug mums labai reikalingų skaidulinių medžiagų.

Tad kuo labiau perdirbtas ir rafinuotas bet kurios formos angliavandenis, tuo greičiau jis skyla virškinimo metu ir tuo didesnį gliukozės pliūpsnį jis sukelia organizmui1.

Duoną renkuosi ruginę arba keptą iš avižų miltų, tik, žinoma, visų grūdo dalių, be mielių ir cukraus.

Tik migdolų miltuose nėra krakmolo ir glitimo. Tai būtina žinoti ir, atsisakius vienų produktų, juos keisti kitais. Svarbiausia nenualinti imuninės sistemos. Svarbu ne tik tai, ką valgai, bet ir kiek suvalgai. Angliavandeniai – tai ir fruktozė, sacharozė, glitimas, krakmolas, želatina. Vaisiuose esanti fruktozė kur kas sveikiau nei pridėtinis cukrus, bet reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kiek ir kokių vaisių galima suvalgyti. Mažo obuolio iš karto galiu suvalgyti du trečdalius, o po pusvalandžio vėl atsikąsti. Svarbu, kad pavalgius glikemijos indeksas nešoktų virš normos. Jei taip atsitiktų, vėžio ląstelė absorbuotų medžiagas kur kas greičiau nei sveikoji. Kai tik kraujyje pakyla cukraus kiekis, piktosios ląstelės absorbuoja gliukozę ir vėl gali klestėti. Taigi, visi angliavandeniai, kuriuos suvalgome, maitina vėžio ląsteles. Joms reikia labai daug gliukozės, kad galėtų ją rauginti ir taip išgauti sau maisto.

Virginijus Šaulys
Foto: Asmeninio albumo nuotr.

Kitos vėžio rūšys elgiasi kitaip, jų metabolizmas vyksta mitochondrijose, kurios sąveikauja su deguonimi, kad išsiskirtų energija ir ląstelė galėtų daugintis. Tokią vėžio ląstelę labiau veikia įprastiniai gydymo būdai: operacija, chemoterapija, spindulinis gydymas, taikinių ar biologinė terapijos, o dažnai ir jų deriniai. Vėžio ląstelę, kurią maitina pieno rūgštis, itin sunku valdyti, dėl to ir stengiuosi atsisakyti visų blogųjų angliavandenių, neduoti vėžiui maisto, šarminti organizmą. Tačiau kartu ir nesusilpninti imuniteto. Maistas privalo būti visavertis, įvairus ir subalansuotas. Kartais, kai pasijusdavau labai blogai, save guosdavau, kad čia ne man blogai, o jam, tam vėžiui, kuris visais savo receptoriais reikalauja: duok man maisto! Nuo chemijos man būdavo blogai kitaip. Supratau, kad tada mano organizme vyksta visai kitokie veiksmai, išbadėjęs vėžys žūva. O juk chemoterapija arba biologinė terapija žeidžia ne tik vėžio ląsteles, bet ir sveikąsias.

Anksčiau labai mėgau saldėsius. Jų atsisakyti buvo be galo sunku. Kartą prekybos centre eidamas pro saldumynų skyrių pastebėjau chalvą vakuuminėje pakuotėje, tokią chalvą dievinau. Keliai pradėjo linkti, užuodžiu jos kvapą, seilės kaupiasi... Tada pajutau, ką reiškia priklausomybė nuo cukraus. Kai apie tai papasakojau savo gydytojai, ji paaiškino, kad tai ir buvo lūžio momentas, kai vėžio ląstelė pradėjo badauti ir per visus mano kūno receptorius reikalauti – duok man cukraus! Ir jeigu bent trumpam būčiau sudvejojęs ir suvalgęs tos chalvos gabalėlį, būčiau nupjovęs šaką, ant kurios ir taip vos sėdėjau. Negali būti atostogų renkantis maistą. Valgau ne tai, kas skanu, valgau tai, kas man galima.

Pakalbėkime apie vaisius. Nors juose yra fruktozės, kitokio cukraus, jų negalima visiškai atsisakyti. Organizmui reikia produktų, kurie palaiko imuninę sistemą. Svarbu atkreipti dėmesį, kiek vaisiuje yra fruktozės. Aš nė nepaliesiu vynuogių, nes žinau, kad viename kilograme šių uogų yra apie 35 arbatiniai šaukšteliai cukraus (1 arbatiniame šaukštelyje – 4 g). Per saldūs ir bananai – viename jų kilograme yra iki 25 šaukštelių cukraus! Man tinka granatai, kiviai, spanguolės, bruknės, mėlynės, kininio citrinvyčio uogos. Ir uogos, ir obuoliai turi būti su luobele, nereikia jų lupti. Ant obuolių užsiberiu ir šiek tiek Ceilono cinamono – šis prieskonis šiek tiek reguliuoja fruktozės pasisavinimą. Braškės ne tokios naudingos, nes neturi luobelės, o juodieji serbentai tinka puikiai. Chemoterapijos metu reikia sekti neutrofilų kiekį. Tai baltieji kraujo kūneliai, atsakingi už kovą su infekcijomis, ypač į organizmą patenkančiomis bakterijomis. Jei jis nukrenta iki vieneto ar žemiau, labai blogai – chemoterapija nutraukiama. Atsiranda dar daugiau įtampos dėl to, kad gydymas bus atidėtas. Taigi, vaisiai man buvo natūralios priemonės, palaikančios gerus kraujo rodiklius. Intensyvaus gydymo metu, kai neutrofilai artėjo prie 1, gydytojas išrašė sirupo, turėjusio padidinti jų kiekį. Bet aš negalėjau jo gerti vien todėl, kad buvo saldus ir neatitiko mano mitybos plano. Kraujo rodiklius man padėjo pagerinti uogos ir vaisiai: mėlynės, juodieji serbentai, bruknės, spanguolės, kiviai ir granatai. Tačiau net ir šių puikių produktų valgau mažomis porcijomis, darydamas valandos pertrauką. Turiu du brolius ir dvi seseris, taigi man pakanka tik užsiminti, kad baigėsi uogos ar vaisiai, ir po dienos mūsų šaldiklis jau būna pilnutėlis. Geriausia uogas ir daržoves pirkti šaldytas, nes jos užšaldomos šviežutėlės žemoje temperatūroje ir transportuojamos, todėl kur kas mažiau chemiškai apdorojamos.

Negaliu tvirtinti, kad su visais medikais bendravimas buvo sklandus. Kai kurie atsižvelgia tik į faktus: arba yra tumoras, arba jo nėra, arba turi temperatūros, arba ne. Tačiau kai kurie jų mane užvedė ant kelio. O kiti, nors nieko nepatardavo, bet išklausydavo ir, matydami rezultatus, pritardavo papildomiems mano paties susikurtiems gydymosi metodams. Ypač įvertinę, kad liga per aštuonis mėnesius stabilizavosi. Sakė, kad tai vadinamasis klasteris, mūsų bendradarbiavimas. Mano mintys, mano pozicija dėl maisto, nusiteikimas, tikėjimas savo pasirinktu keliu ir, žinoma, tradiciniai vėžio gydymo būdai – juk šiuolaikinė medicina iš tiesų labai pažengusi – leido kontroliuoti ligos eigą.

Po pirmojo gydymo daugiau nei dvejus metus man nebuvo būtinybės vartoti jokių vaistų, o tinkamu maistu valdant ligą, židiniai pamažu mažėjo, kol galėjau būti operuojamas. Tuomet chemoterapija man jau nebuvo tokia varginanti gal ir dėl to, kad jau žinojau, ko tikėtis. Sau pasakiau, kad dar turiu pagyventi šitaip, šiek tiek pakentėti, užtat rytoj tikrai bus geriau. Turėjau viltį, tikėjau tuo, ką dariau, pasitikėjau gydytojais ir labai troškau pasiekti savo tikslą. Vidinė nuojauta kuždėjo, kad po truputį bus vis geriau ir geriau. Žinoma, tam reikėjo kantrybės, valios ir žinių. Ypač valios, nes protu fizinį kūną sunku valdyti. Kartais net rankos drebėdavo – taip norėjosi suvalgyti draudžiamą kąsnį. Uoslė tampa jautri kaip šuns – užuodi kaimynų kepamus bulvinius blynus. Kadaise labai juos mėgau, bet susirgus man jų nebereikia. Ir cepelinus mėgau. Su draugais susirinkę dažnai juos virdavome. Vieni atsiveždavo bulvių, kiti – mėsos ar varškės. Tarkuodavome, lipindavome visi kartu, alų gurkšnodami ir šnekučiuodamiesi. O paskui visi tuos cepelinus su spirgučiais valgydavome. Gera tai prisiminti. Dabar tokių pietų neberuošiame. Ne dėl to, kad cepelinų nebevalgau, o tiesiog vaikai užaugo, atsirado kitų rūpesčių. O gal ir mes aptingome?

Rauginti kopūstai
Foto: Shutterstock

Pradėjęs gydytis ir nustojęs duoti vėžiui peno, supratau, kad man tinka visos šviežios daržovės, užaugintos ekologiškai. Nustojau vaikščioti į prekybos centrus, pirkdavau tik turguje ir tik iš patikimų žmonių. Dažniausiai sau maisto ieškau artimoje aplinkoje arba pas ūkininkus, kurie sau augina ekologiškas daržoves. Jiems paaiškindavau, kodėl man reikia tik sveikai užaugintų daržovių. Tiesiog belsdavausi į to žmogaus sąžinę. Ir jie man pasakydavo: štai šitos daržovės augintos sau, o šitos – parduoti. Jei tekdavo įsigyti įvežtinių daržovių, brokolių, žiedinių ar briuselinių kopūstų, morkų, pirmiausia jas išmirkydavau vandenyje su soda, kad neutralizuočiau chemines medžiagas.

Gyvenimas tapo maisto paieška, kad išgyvenčiau. Daug laiko atima šis darbas. Būdavo vakarų, kad neturėjau ko įsidėti į burną. Tada nutardavau geriau visiškai nieko nevalgyti – tebūnie šiandien protarpinio badavimo laikas. Jeigu dabar suvalgau ko nors netinkamo, pirmiausia labai graužia sąžinė, o ir psichologiškai tas maistas darosi šlykštus, nepriimtinas. Toks tarytum gumulas gerklėje atsiranda.

Netinkamo maisto kartais paragauju tik netyčia, apsirikęs, sąmoningai niekada nevalgau. Kartą vienoje konferencijoje organizatoriai vaišino „labai sveiku maistu“. Aš patikėjau ir įsidėjau kąsnį į burną. Ir iškart supratau, kad padaže yra hidrintų riebalų. Kramtau ir jaučiu majonezo skonį, jaučiu, kad man darosi negera... Paskui susirinkusiesiems apie tai užsiminiau. Jie pasakė, kad reikėjo išspjauti. Iš tiesų nereikėjo nuolaidžiauti. Tokie, atrodytų, žaidimai daro didžiulę įtaką mano nuotaikai ir sveikatai.

Galiu valgyti visas raugintas daržoves ir vaisius: kopūstus, morkas, burokėlius, agurkus, pomidorus, kriaušes, obuolius. Tai pagrindinis probiotikų šaltinis. Viskas tinka, nes fermentacijos metu išsiskyręs cukrus yra suskaidomas, o išsiskyrusi pieno rūgštis nėra pasisavinama. Virti burokėliai ir morkos, tuo labiau bulvės, man netinka – per daug krakmolo. Stengiuosi nevalgyti to, kuo minta vėžys.

Raudonos mėsos taip pat nevartoju, nebent retkarčiais galiu suvalgyti šiek tiek sūdytų lašinių. Jų reikia, kad maistas būtų kaloringesnis. Man svarbu palaikyti sveiką kūno masės indeksą, bet kartu neapkrauti viso virškinimo trakto. Kai valgau kaloringesnį maistą, man jau reikia išgerti virškinimo fermentų. Išimtis – veršiena, jei gyvulys buvo šeriamas natūraliai. Tokios mėsos suvalgau kartą ar du per mėnesį.

Renkantis mėsą svarbiausias kriterijus yra gyvulio ar paukščio auginimo sąlygos: kokiame garde augo, kokio pašaro gaudavo ar tame pašare nebuvo augimą skatinančių hormonų. Man tinka balta mėsa: triušiena, vištiena, kalakutiena, antiena.