– Kas yra miško terapija, dar kitaip vadinama maudynėmis miške? Kuo tai skiriasi nuo paprasto pasivaikščiojimo miške?
– Tai nėra pasipliuškenimas miško upelyje ar ežerėlyje, bet juslių panardinimas į miško atmosferą. Paprastai žmonės eina pasivaikščioti į mišką turėdami tikslą: pasikalbėti, pabendrauti, apžiūrėti apylinkių ar „suskaičiuoti medžių“, tačiau mūsų mintys ir protas taip neatsipalaiduoja, kaip galėtų.
Šios terapijos pradininkai – japonai trisdešimt metų tyrinėdami miškų poveikį žmogaus sveikatai išgrynino, kiek jame būti, kad poveikis būtų stipriausias. Nustatyta, jog žmogaus kūnas, atėjus iš miesto, spėja nurimti, sulėtėti ir įsijausti į gamtos ritmą per dvi valandas ir daugiau. Taip aktyvinami žmogaus pojūčiai.
– Ar yra daugiau taisyklių? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį leidžiant laiką miške?
– Svarbu stengtis vaikščioti lėtai, nepavargti, per dvi valandas nueiti ne daugiau nei du kilometrus. Mat skubant išsiskiria streso hormonas kortizolis, kuris organizmui duoda neigiamą poveikį. Taigi geriausia eiti į tokį mišką, kuris yra gerai pažįstamas, kad būtų galima paklaidžioti nebijant pasiklysti.
Turime visokių pratimų, kaip save dirbtinai sulėtinti, pėdas statyti lėtai stengiantis pajusti paviršių. Kad pajustume miško paklotę galima pasivaikščioti basomis. Be to, miško maudynes galima organizuoti ir parke ar pamiškėse, jei nėra galimybių – tinka ir miesto skveras. Vis dėlto kuo didesnis žalias plotas ir kuo brandesni jame medžiai, tuo sveikatai palankiau.
– Vadinasi, pavasarį ir vasarą, kai miškas žaliuoja, tokios maudynės sveikiausios?
– Į mišką patartina eiti visais metų laikais. Vien stebėti, kaip jis keičiasi yra naudinga. Taip pat svarbu vis sugrįžti į tą pačią vietą ir stebėti, kaip ji keičiasi ne tik metų laikais, bet ir paros metu. Tai veikia kaip meditacija – stebėdamas pasikeitusią aplinką, stebi, kaip keičiasi paties pojūčiai, imi save geriau pažinti.
Be to, nors šiltasis sezonas vilioja kvapais ir paukščių čiulbėjimu, žiemą gali išgirsti kitokių garsų – klausytis girgždančių pušų viršūnių. Sniegas ir jo girgždėjimas po kojomis taip pat priduoda skirtingų pojūčių, galima atrasti ir paliktų gyvūnų pėdsakų, stebėti, kokie paukščiai lieka žiemoti.
– Kokią naudą visa tai duoda žmogaus savijautai?
– Visų pirma stiprina imunitetą. Medžiai išskiria lakiuosius junginius, kuriais apsigina nuo patogenų. Įkvėpus tų junginių suaktyvėja ląstelės „žudikės“, kurios mūsų organizme aptinka patogenus ir juos naikina. Įrodyta, kad po dviejų valandų praleistų miške šis poveikis trunka savaitę. Be to, normalizuojasi kraujospūdis, pagerėja miegas, koncentracija, sumažėja streso hormono kortizolio, suaktyvėja parasimpatinė nervų sistema, atsipalaiduojama.
– Vis dėlto vieni mėgsta gamtą, kitų gi į miškus nenuvarysi – laisvalaikį jie mieliau renkasi praleisti „ant asfalto“. Ar visus miškas veikia vienodai?
– Gamtos reikia visiems. Mat žmonija 99 procentus egzistencijos laiko formavosi gamtoje, todėl genetiškai esame prie jos prisitaikę. O miestietiškas gyvenimo būdas palyginti dar yra naujas, dar nesame genetiškai prisitaikę prie ilgo buvimo uždarose patalpose, betono vaizdų. Dėl to kyla vadinamos civilizacijos ligos: diabetas, širdies ir kraujagyslių, nervų ligos, depresija, stresas. Nuo netinkamo gyvenimo būdo pastarosios ligos ypač suaktyvėjusios.
Miško maudynės žmogui gali būti nepriimtinos, nebent jei turi vabalų fobiją. Be abejo, nereikėtų manyti, jog ši terapija padės išgyti sergant sunkia depresija. Tai – labiau prevencinė, pagalbinė priemonė.
