Koronaviruso gimtinėje Kinijoje padėtis stabilizuota, tačiau visai ne dėl drastiško žmonių persekiojimo ar judėjimo kontrolės, ir ne vakarietiškais cheminiais surogatais (kol kas nėra išrasta jokių modernių vaistų, galinčių įveikti šį virusą), bet dėl gydyme taikomų tradicinės kinų medicinos metodų.
Anot oficialių Kinijos sveikatos apsaugos šaltinių, iš tų užsikrėtusių koronavirusu pacientų, kurie jau pasveiko, net 90 proc. vartojo tradicinės kinų medicinos vaistažolinius preparatus ar jiems buvo taikomi kiti tradiciniai gydymo būdai: akupunktūra, prideginimai, qi-gong (čigong). Tiesa, Vakarų žiniasklaida kažkodėl, greičiausiai dėl neišmanymo, šį faktą nutyli.
Dar prieš kelis tūkstantmečius Kinijoje pradėjusią formuotis ir oficialia pripažintą, plačiai naudojamą tradicinės kinų medicinos sistemą smulkiai aprašiau knygoje „Drakono alsavimas: Honkongas, Kinija, Tibetas“ (visas tiražas seniai išgraibstytas, o papildomo tiražo leidyklos kol kas nesusiprato išleisti).
Tačiau Lietuvoje apie tradicinę kinų mediciną vis dar žinoma menkai, paprastai – tik gandų ir mitų lygyje. Todėl bent trumpai pamėginsiu supažindinti su Kinijoje gimusia gydymo sistema.
Nepažinta, svetima, bauginančio
Sklindant gandams apie koronaviruso šėlsmą Kinijoje, vis pasirodo iš piršto laužtos naujienos apie tai, kad uždraudus prekybą kai kuriais laukiniais gyvūnais, esą ir kinų medicina uždrausta. Iš tiesų tie laukiniai gyvūnai, kurie neva atnešė virusą, naudojami, švelniai tariant, egzotinėje gatvės kulinarijoje, o ne tradiciniame gydyme.
Beje, fantastine versija, esą virusas kilo iš nesimpatiškų gyvūnų, mažai kas betiki. Žinoma, į kai kurias tradicinės kinų medicinos vaistų formules įeina ir smulkios, apdirbtos gyvūnų organų dalelės, tačiau tokios, kuriomis jokie virusai neplinta, pavyzdžiui, elnio ragų, jaučio tulžies pūslės akmenų, skorpionų. Bet tokie preparatai sudaro mažumą, o didžioji dalis pagaminti tik iš augalinės kilmės vaistažolių ir mineralų.
Pas mus viešojoje erdvėje sklando įvairios kvailystės apie kinų mediciną. Neva nuo visų ligų vartojama ir kobros tulžis, ir tigro dantys, ir dramblio straublys, ir aukštuose, neprieinamuose kalnuose augančių persikų kauliukai, ir mumijo. Vienas urologas, medicinos profesorius, itin įkyriai TV eteryje reklamavęs plastikinius penius, diskusijų laidos metu netgi paistė, esą kinų gydytojai ligas nustato liepdami pacientams užmerkti akis ir stovėti ant vienos kojos.
Tradicinė kinų medicina lietuvių akyse – kažkas mistiško, neįtikėtino ar net bauginančio. Mūsų tėvynainiai dėl žinių stokos kinų mediciną prilygina Nostradamo pranašystėms, Taro kortoms, Palmiros horoskopams, vandens užkalbėjimui, būrimui iš delno, blūdijimui su virgulėmis, urinoterapijai, turgaus jadzių žolinėjimui ar Kepenio sveikuolių kursams, badavimui, kol atsivers visos čakros, dėlių, šunų, arklių ar asilų terapijai.
Patys dievobaimingiausi įsitikinę, kad, pavartoję kiniškų vaistažolinių preparatų, parduos dūšią velniui. Be to, visokios šarlatanės, apsiskelbusios vyriausiomis raganomis, aiškina, kad žolelės, augusios Azijoje, netinka mūsų platumų ir ilgumų žmonėms.
Marijos žemėje plačiai paplitę paistalai apie senos civilizacijos gydymo mokslą prilygsta stebuklinėms pasakoms: neva stepių šamanai intuityviai gydo skvarbiu žvilgsniu, ypač slaptais ezoteriniais ritualais, burtais, ceremonijų arbata, įjėgintais amuletais. O labiausiai prodvinuti gudručiai kažką kiauksi apie placebo efektą. Vienas linksmiausių paistalų, – pasklidusių po internetą, esą kinų medicina buvo sukurta tik Mao Dzedongo laikais.
Progresyviausi tautiečiai mano, kad tradicinėje kinų medicinoje naudojamos vaistažolės yra kažkas panašaus į į homeopatinius preparatus. Iš tiesų europietiški homeopatiniai marmalai – šimtaprocentinis šarlatanizmas. Tai iš įvairių augalų ištraukti ir padrikai sukombinuoti ekstraktai. Su tradicine kinų medicina jie absoliučiai neturi nieko bendra. Tradicinė kinų medicina net teoriškai negali būti lyginama su lietuvių ar kokios nors kitos Europos šalies liaudies gydymo būdais.
Pasakos kuriamos ir todėl, kad dauguma europiečių mano, neva Rytuose gyvena laukiniai atsilikėliai. O laukiniai tik todėl, kad jų kultūra nesuprantama ir palyginti mažai apie ją žinoma. Tačiau būtent Azija yra civilizacijos lopšys. Tuo metu, kai mūsų protėviai dar lindėjo urvuose, kinai jau tyrė žmogaus psichikos veiklą, kūno anatomiją bei fiziologiją.
Teorijos – senuosiuose imperijos žinynuose
Tradicinėje kinų medicinoje naudojamiems metodams bei preparatams į Lietuvą patekti trukdo ir laisvos konkurencijos bijančios vietinės farmacijos įmonės ir tarptautiniai farmacijos koncernai, taip pat – išvien su jais veikiančios valstybės institucijos.
Be to, kai kurie mūsų siauro akiračio daktarėliai apie Rytų mediciną skleidžia tikrovės neatitinkančius gandus, pavyzdžiui, kad kinų medicina nepagrįsta mokslo. Taip pat jie iš kvailumo arba tyčia klaidina visuomenę, Azijos gydymo sistemas vadindami alternatyviomis. Išties alternatyvi yra moderni Vakarų medicina, kadangi ji – tik kūdikio amžiaus, vos šimto metų senumo. O ko norėti iš kūdikio? Juk jokios atsakomybės iš jo nepareikalausi.
Tradicinė yra būtent kinų medicina, kadangi tai kartos į kartą perduodamas, praktika bei ilgamečiais tyrimais paremtas mokslas, gyvuojantis mažiausiai tris tūkstančius metų.
Kiek tūkstantmečių ji buvo puoselėjama ir perduodama žodžiu, sunku tiksliai pasakyti, o raštiški liudijimai siekia XII a. pr. m. e. To meto kūrinyje „Shi Jing“ – „Poemų knygoje“ išvardyta nemažai vaistingųjų augalų.
Seniausias klasikinis ir įtakingiausias tradicinės kinų medicinos veikalas, sukurtas jau apie III a. pr. m. e., žinomas kaip „Huang Di Nei Jing“ – „Geltonojo imperatoriaus medicinos kanonas“. Jį sudaro dvi pagrindinės dalys – „Suwen“ ir „Lingshu“.
Maždaug II a. pr. m. e. buvo parašytas ankstyviausias klasifikuotas farmakologijos veikalas – „Shen Nong Ben Cao Jing“, arba „Nuostabus valstiečių herbaras“. Jame aprašomos 365 natūralių vaistų rūšys.
III m. e. a. pradžioje Zhangas Zhongjingas parašė „Shang Han Za Bing Lun“ – „Traktatą apie egzogenines karščio ir kitas įvairių rūšių ligas“. Vėliau šis traktatas buvo padalytas į dvi knygas: „Shang Han Lun“ – „Traktatas apie egzogenines karščio ligas“ ir „Jin Kui Yao Lue Fang Lun“ – „Aukso kambario receptų apžvalga“. Šie kūriniai, dažnai sutrumpintai vadinami „Medicinos kanonu“, „Herbaru“ ir „Traktatu“, yra laikomi pačiais svarbiausiais ir tapę tradicinės kinų medicinos klasika.
Žymiai vėlesnių – Mingų dinastijos – laikų garsiausias gydytojas ir gamtininkas Li Shizhenas sudarė sąrašą iš 1892 vaistažolių ir kitų gydomųjų medžiagų, įdėjo 11 000 receptų. Enciklopediją pavadino „Ben Cao Gang Mu“ – „Medicininių medžiagų rinkinys“. Beje, šis grandiozinis veikalas išverstas į daugelį kalbų.
Taigi, gydymo metodams ir sveikatingumo sistemoms kurti azijiečiai pašventė amžius. Iš įvairių tyrimų, eksperimentų bei dao filosofijos ir susiformavo tradicinės kinų medicinos mokslas.
Tradicinė kinų medicina – ne bobučių žolinėjimas, tai sena ir milžiniška gydymo sistema, naudojanti natūralius gamtos išteklius ir šiuo metu sukūrusi milijardinę pinigų apyvartą turinčią herbalinės farmacijos pramonę.
Tradicinė kinų medicina nėra pasislėpusi kažkur nepasiekiamuose kalnuose ar atokiose atsiskyrėlių olose, kur šimtametis senukas su žila ožio barzdele dievų išrinktajam duoda tokio paties senumo stebuklingą ženšenio šaknį. Iš tiesų Kinijoje gyvuoja dešimtis tūkstančių studentų iš visos Azijos pritraukiantys tradicinės medicinos institutai ir šimtai ligoninių kompleksų.
Tradicinės kinų medicinos specialistai – ne kokie nors transo apimti šamanai, buriantys iš avinų kaulų, o akademijose ir universitetuose ne vienerius metus studijavę gydytojai. Ten studentai susipažįsta ne tik su Rytų, bet ir su vakarietiškomis gydymo teorijomis, bei puikiai žino, kaip taikyti modernius gydymo metodus, kur jie tikrai būtini.
Be abejo, šaunieji chaniai turi nukopijavę daugelį vakarietiškų farmacijos technologijų, ir cheminiai surogatai jau sudaro nemažą dalį visų jų šalyje parduodamų vaistų. Kinijos chemijos pramonė sparčiai plėtojasi ir, bandydama atsikąsti savo pelno gabalą, į didžiausią pasaulyje farmacijos rinką bruka visokią sintetinę produkciją, o surogatų magnatų apetitas vis auga.
Bet kol kas kinai mieliau naudojasi tūkstančių metų patirtimi. Taigi, lig šiol virš pusantro milijardo gyventojų turinčioje šalyje žymią dalį rinkos užima vaistiniai preparatai, pagaminti iš natūralių žaliavų pagal senuosius klasikinius kiniškus receptus. Teisingai suderintos natūralios žolelės neturi jokio neigiamo šalutinio poveikio, priešingai nei cheminiai modernūs preparatai.
Yin ir yang – „užtamsinta ir apšviesta kalno pusė“
Kinijoje egzistuoja požiūris į organizmą kaip į vieną nedalomą visumą. Ten sukaupta daugybė objektyvių žinių apie žmogaus kūną bei psichiką ir būdus, kaip šalinti patologinius sindromus.
Nėra jokios magijos – yra tradicinės kinų medicinos mokslas ir specifinė terminologija. Viena pagrindinių kategorijų tradicinėje kinų medicinoje – yin (in) ir yang (jang). Tai – ne piktograma mobiliųjų telefonų užsklandai, o du priešingi gamtos pradai.
Yang laikomas aktyviuoju, vyrišku, yin – pasyviuoju, moterišku pradu. Tai reiškia „užtamsintą ir apšviestą kalno pusę“. Tai vienas be kito nei gamtoje, nei žmoguje negalinčių egzistuoti reiškinių vienybė ir dviejų priešingų polių, jėgų tarpusavio kova.
Pagal yin ir yang teoriją, visatoje viską galima padalinti į du, nors ir priešingus, bet vienas kitą papildančius aspektus, ir skaidyti galima iki begalybės. Pavyzdžiui, diena yra yang, naktis yra yin – be dienos nebūtų nakties. Viršus yra yang, apačia yra yin – be apačios nebūtų viršaus. Kairė yra yang, dešinė yra yin – jeigu nebūtų dešinės, nebūtų kairės, ir atvirkščiai. Pagal kinų medicinos klasiką, yin yra įsikūręs viduje kaip materialus yang pagrindas, o yang pasilieka paviršiuje kaip yin funkcijų išraiška.
Yang – matoma reiškinio pusė, o yin – šešėlinė. Yang reiškinius galima apibūdinti epitetais: stiprus, karštas, tvirtas, aukštas, spindintis, kylantis, progresuojantis, hiperaktyvus. Šių savybių priešingybes kinai priskiria yin kategorijai: silpnas, šaltas, klampus, žemas, tamsus, besileidžiantis, degeneruojantis, pasyvus.
Yin ir yang niekada nebūna ramybėje – jie nuolat keičia ir papildo vienas kitą. Yin ir yang kintamumą galima iliustruoti metų laikų pavyzdžiu. Antai pavasaris šiltas, o vasara – jau karšta. Tai reiškia, kad stiprėja yang pradas, tačiau rudenį pradeda vėsti, o žiemą tampa šalta. Vėstant silpnėja yang, o stiprėja yin pradas, ir jis apogėjų pasiekia žiemą.
Daosų supratimu, jei trūksta yang, būtinai sustiprėja yin, o jei yra yin trūkumas, neišvengiamai didėja yang. Taigi, žiemos šaltis per pavasario šilumą virsta vasaros karščiu, ir vasaros karštis per rudens vėsą virsta žiemos šalčiu. Šis dėsnis veikia panašiai kaip smėlio laikrodis.
Medicinoje yang grubiai galima būtų tapatinti su organo funkcionavimu, o yin – su organo substancija. Normaliomis sąlygomis yin ir yang silpnėjimas arba stiprėjimas palaiko abipusę pusiausvyrą. Sutrikus yin ir yang pusiausvyrai organizme, susidaro palanki dirva ligoms atsirasti ir joms tapti lėtinėmis. Atstačius šių pradų pusiausvyrą organe ar organų grupėje, paprastai išnyksta ir liga.
Penki pirmapradžiai elementai
Kita kertinė tradicinės kinų medicinos nuostata – tai Wu Xing, arba penkių pirmapradžių elementų koncepcija. Ją galima vadinti ir „penkių pailgėjimo fazių“, „penkių stichijų“ ar netgi „penkių gaivalų“ teorija. Šios koncepcijos pagrindas yra gamtos reiškiniai kaip nuosekli vienas kitą gimdančių procesų seka. Vienai paskui kitą einančioms gamtos būsenoms senovės kinų išminčiai suteikė šiuos pavadinimus: medis, ugnis, žemė, metalas, vanduo.
Anot Rytų mąstytojų, kiekvienas iš penkių pirmapradžių elementų – tai tam tikros grupės gyvybinių procesų, vykstančių tiek gamtoje, tiek žmoguje, simbolinė išraiška. Jie glaudžiai susiję su aktyviuoju – yang ir pasyviuoju – yin pradais.
Medis – gimimo simbolis, perėjimas nuo pasyvios yin jėgos į aktyviąją yang. Ugnis – didžiausio gyvybinio aktyvumo simbolis, tuo pačiu maksimali yang išraiška. Žemė – visų ciklinių gamtos pasireiškimų ašis. Metalas – prasidedančio nuopuolio simbolis, nuo yang perėjimas link yin. Vanduo – tai yin dominavimas.
Medžio savybės šios: gimimas, augimas, žalia spalva, vėjas, rūgštus skonis. Ugniai būdingas karštis, vystymasis, užsiliepsnojimas, karščio kilimas į viršų, raudona spalva, aštrus skonis. Žemei būdinga drėgmė, maitinimas, vaisingumas, virsmas, ruda spalva, saldus skonis. Metalas pasižymi sausumu, vytimu, tuštumu, švarumu, lieknumu, geltona arba balta spalvomis, karčiu skoniu. Vandens savybės yra šaltis, išnykimas, tekėjimas, sugebėjimas tekėti atgal, žydra spalva, sūrus skonis.
Kiekvienas elementas sąveikauja su kitais ne bet kaip, ne chaotiškai, o tik pagal tam tikrus universalius dėsnius. Stichijų tarpusavio ryšiai gali būti kaip nuosekli stimuliacija, kai vanduo padeda medžiui augti, medis gali užsiliepsnoti, ugnis degdama viską paverčia pelenais, supraskite, žeme, iš žemės išgaunamas metalas, metalą savo ruožtu galima išlydyti, ir jis tampa skystas kaip vanduo.
Taip pat tarpusavio ryšiai pasireiškia ir, kai vienas elementas slopina kitą, pavyzdžiui, vanduo gesina ugnį, ugnis suminkština metalą, metalas pjauna medį, medis šaknimis žaloja žemę, žemė sausina vandenį. Ir įprastas stimuliavimas, ir normalus slopinimas yra būtini ir neišvengiami procesai, kad niekados nesibaigtų pirmapradžių elementų cirkuliacija gamtoje.
Tačiau kraštutinis slopinimas arba priešingas slopinimas jau sudaro sąlygas patologiniams pokyčiams. Kraštutinis slopinimas pasireiškia ta pačia tvarka kaip ir normalus, o štai priešingas slopinimas veikia kitokia tvarka: medis – metalą, metalas – ugnį, ugnis – vandenį, vanduo – žemę ir žemė – medį.
Kiekvieno individo organizmas – tarsi mikrovisata. Jis susideda iš tų pačių pirminių elementų, kurie patenka į jo organizmą su maistu ir gėrimu. Žmogaus kūną sudaro vienas su kitu ir aplinka sąveikaujantys organai. Kiekvieną jų galima priskirti kuriam nors pirminiam elementui.
Senovės gydytojai, tyrinėdami žmogaus organų veiklą, analogų ieškojo gamtoje. Ryšiai tarp vidaus organų buvo nustatomi pagal gamtinių reiškinių santykius vienų su kitais. Šie reiškiniai nuolat juda ir kinta, taip pat atitinka kurį nors iš penkių pagrindinių elementų. Tad kinų gydytojai naudojo penkių elementų teoriją ir rėmėsi natūralia aplinka, studijuodami audinių ir zang-fu organų fiziologinius bei patologinius ryšius.
Medicinoje medis iš zang organų simbolizuoja kepenis, nes kepenys kontroliuoja qi tekėjimo stiprumą ir užtikrina laisvą qi cirkuliavimą, o iš fu organų simbolizuoja tulžies pūslę. Medis taip pat atitinka akis, raumenis, iš emocijų – pyktį.
Ugnis tapatinama su širdimi iš zang organų, nes širdies yang atlieka šildymo funkcijas, ir su plonąja žarna – iš fu organų. Ugnies kategorijai taip pat priskiriami liežuvis, kraujagyslės, o iš emocijų – džiaugsmas.
Žemė siejama su blužnimi iš zang organų, kadangi ši transformuoja pagrindines substancijas, ir su skrandžiu – iš fu organų. Žemei priskiriama burna, sausgyslės, iš emocinės psichinės veiklos – mąstymas. Metalas tapatinamas su plaučiais iš zang organų, nes plaučiai pasižymi švarinimo savybėmis, iš fu organų – su storąja žarna. Metalas taip pat siejamas su nosimi, oda ir plaukais, iš emocijų – su liūdesiu.
Vanduo gretinamas su inkstais iš zang organų, kadangi šie kontroliuoja vandens metabolizmą bei kaupia gyvybinę esenciją, ir su šlapimo pūsle – iš fu organų. Vanduo taip pat tapatinamas su ausimis, nes, anot tradicinės kinų medicinos, inkstai atsiveria į ausis, dar su kaulais, nes inkstai atsakingi už kaulų ir kaulų čiulpų kokybę. Taip pat tradicinėje kinų medicinoje inkstai atsakingi ir už lytinių organų vystymąsi, jų veiklą ir vaisingumą. Iš emocinės psichinės veiklos vanduo siejamas su baime.
Organas – ir struktūra, ir funkcija
Taigi, dar viena svarbi tradicinės kinų medicinos teorija – zang-fu, mokymas apie pagrindinius organus. Zang kategorijai priskiriami vadinamieji penki ininiai organai: širdis ir sąlyginis organas perikardas – xinbaoluo, plaučiai, blužnis, inkstai, kepenys. Zang-fu teorijoje perikardas ir širdis išskiriami kartu kaip vienas organas. Perikardas struktūriškai yra membrana, supanti širdį, o fiziologiškai – sauganti širdį.
Fu kategorijai priskiriami šeši janiniai organai: skrandis, storoji žarna, plonoji žarna, tulžies pūslė, šlapimo pūslė ir sąlyginis organas sanjiao, vaizdingai vadinamas trimis apšildytuvais arba trimis kūno ertmėmis, lygiais.
Penki zang organai kaupia pagrindinę qi ir reguliuoja jos ištekėjimą. Šeši fu organai transportuoja ir transformuoja substancijas, tačiau jų nekaupia ir dėl šios priežasties jie gali būti perpildyti, bet negali būti sklidini.
Tradicinėje kinų medicinoje sąvoką „organas“ reikėtų suprasti ne tik kaip audinių darinį, o ir kaip funkcionavimo sistemą. Be to, zang-fu organų veikla glaudžiai susijusi su visą žmogaus kūną išraizgiusiais dvylika reguliariųjų meridianų ir psichikos procesais.
Fluidų paskirtis
O štai kaip kinai traktuoja kitas medicinines kategorijas. Xue – kraujas. Susiformavęs jis be paliovos cirkuliuoja visu kūnu, kad pamaitintų zang ir fu organus, odą, raumenis, sausgysles ir kaulus tam, kad būtų užtikrintas normalus fizinis aktyvumas.
Kraujas yra esminis protinės veiklos pagrindas. Tik tada, kai kraujas ir qi funkcionuoja normaliai, būna gera nuotaika ir aiškus mąstymas. Sakoma, kad „kraujas ir qi yra žmogaus dvasia“. Patologiniai kraujo pasikeitimai sukelia širdies permušimus, nemigą, sąmonės praradimą, kliedesius.
Kita kategorija – Jinye, arba kūno skysčiai. Šiuo terminu tradicinėje kinų medicinoje apibūdinami visi normalūs kūno skysčiai, kaip antai: limfa, žarnų skysčiai, skrandžio sultys, sąnarių skystis, ašaros, nosies išskyros, prakaitas, šlapimas, seilės.
Skaidrūs, šviesūs ir skysti fluidai, vadinami jin, yra paplitę raumenyse ir odoje. Jų pagrindinės fiziologinės funkcijos yra šildyti bei maitinti raumenis ir drėkinti odą. Drumsti ir tiršti fluidai, vadinami ye, aprūpina sąnarių tarpus, smegenis ir kūno angas. Pagrindinės šių skysčių funkcijos yra sutepti sąnarius, tonizuoti smegenis ir sudrėkinti angas.
Dar viena labai svarbi kategorija – gyvybinė esencija jing. Gyvybinė esencija gali būti skirstoma į dvi kategorijas. Pirmoji – įgimta, kuri yra atsakinga už vaisingumą, jėgų atsinaujinimą, vadinama reprodukcine esencija. Ji kaupiasi inkstuose ir tarnauja gyvybės atsiradimui. Antroji – įgyta esencija, kuri gaminasi iš maistingų medžiagų, gaunamų su maistu, ir patenkanti į įvairius organus bei audinius. Ji – tarsi gyvybinio aktyvumo materiali bazė.
Gyvybinę esenciją būtina tausoti. Dėl to per dažni lytiniai santykiai yra laikomi svarbia ligų priežastimi, kadangi jų metu išeikvojama įgimtoji reprodukcinė esencija, susikaupusi inkstuose, o tai daro įtakos kitų organų veiklai, atsiranda nevaisingumas, impotencija, priešlaikinis sėklos išsiveržimas, energijos stoka, svaigulys.
Tęsinys – kitoje dalyje.
