„Kiek daug per ilgą karjerą regėjau ligonių, kurie sportavo, nerūkė, buvo vegetarai, bet, savo didžiai, nuostabai susirgo vėžiu. Ir kiek daug pacientų man atskleidė, jog prieš išgirsdami diagnozę išgyveno didžiulį sielvartą. Tad galiu teigti, kad tikrai egzistuoja ryšys tarp vėžio ir emocijų“, – naujausioje knygoje „Visa tiesa apie vėžį“ teigia Pierre’o ir Marie Curie universiteto profesorius, buvęs Prancūzijos Nacionalinio vėžio instituto direktorius prof. D. Khayat.
Ištrauka iš knygos „Visa tiesa apie vėžį"
***
Per keturiasdešimt metų primarginau dešimtis knygelių, aprašydamas visas vėžio formas, kurias teko gydyti, ir jomis sergančių pacientų istorijas. Atmintyje man išliko nesuskaičiuojama daugybė tokių susitikimų; ligi pat šiol aš kasdien vis stipriau įsitikinu, kad ši liga bent iš dalies susijusi su tuo, kas vyksta mūsų galvoje ir širdyje. Galėčiau jums papasakoti šimtus istorijų apie nelaimes, kurios ištiko žmones prieš jiems susergant vėžiu.
Visai neseniai pas mane užėjo maždaug penkiasdešimties metų vyras, kuriam nustatyta sunki plaučių vėžio forma – nors jis niekada nerūkė. Pradėjus gilintis į jo istoriją, jis man atskleidė, kad prieš dvejus metus per nelaimingą atsitikimą žuvo jo dvidešimtmetis sūnus, o prieš metus jis buvo atleistas iš aukštų pareigų vienoje komunikacijos bendrovėje. Po kelių mėnesių plautyje jam išsivystė vėžys!
Per savo karjerą mačiau dešimtis, net šimtus krūties vėžiu sergančių moterų, kurios prieš susirgdamos patyrė tą patį: jas paliko vyras, daugelį – dėl kitos moters. Regėjau ir aukštas pareigas einančių darbuotojų, kuriems darbas kėlė tokią įtampą, kad vėžys tapdavo kone išsilaisvinimu.
Tose asmeniškose istorijose nuo skaudaus nutikimo iki vėžio diagnozės būdavo praėję nuo vienerių iki dešimties, net dvidešimties metų. Gali būti ir taip, kad kai kuriems itin didelę įtampą patiriantiems pacientams vėžys ima vystytis, o paskui sustoja ir lieka pasislėpęs, pernelyg mažas, kad būtų pastebėtas, – tol, kol gyvenimas stabilesnis, emociškai malonesnis, kol geriau pavyksta valdyti stresą, – o vėliau, kai psichologinė aplinka vėl tampa sudėtinga, jis pabunda ir ima sparčiai plisti.
Nė vienas vėžį tyrinėjęs mokslininkas nėra teigęs, kad vėžys auga tolygiai, palaipsniui ir nuosekliai. Mūsų gyvenimas, emocijos, rizikingas elgesys, kad ir kokie jie būtų, neabejotinai gali ir turi nuolat daryti poveikį ir vėžio vystymuisi, ir organizmo gebėjimui užkirsti jam kelią. Praeityje patirtos kančios lieka mumyse kaip labai sena pamiršta žaizda, kuri iš tikrųjų niekada neužgyja.
Pacientų išgyventi įvykiai galėjo paskatinti vėžį susiformuoti arba augti, kol taps akivaizdžiai matomas; galima sakyti, tie įvykiai ir jų sukelta kančia atvėrė ligai kelią ir ši galėjo ramiai vystytis, imuninei sistemai nieko nepastebint. Visais atvejais žmonės, kuriems vėliau buvo diagnozuotas vėžys, tuos įvykius išgyveno skausmingai. Tad kyla klausimas: kadangi psichikos ir vėžio sąsaja nebekelia abejonių, tačiau klinikiniai tyrimai neįmanomi, ar yra koks nors daugiau mažiau mokslinis būdas surinkti tą ryšį patvirtinančių objektyvių duomenų? Atsakymas – taip!
Klinikiniai tyrimai
Ko gero, vienas įdomiausių šiai temai skirtų darbų – 2008 metais išspausdintas Yoichi Chidos ir bendraautorių straipsnis. Jie išnagrinėjo 165 mokslinius tyrimus, rodančius, kad įtampa smarkiai padidina moterų, kurių sveikata buvo gera, sergamumą vėžiu. Be to, jie išanalizavo 330 papildomų tyrimų, patvirtinančių, kad stresas sumažina vėžiu sergančių pacientų tikimybę pasveikti, ir dar 53, kuriuose teigiama, kad stresas didina mirštamumą nuo vėžio.
Pasak mokslininkų, iš tikrųjų psichologiniai įvykiai turi įtakos ligos vystymuisi tuomet, kai nesugebama tinkamai valdyti streso. Šią mintį šiandien patvirtina daugybė tyrimų; juose pabrėžiama psichologinės paramos metodų nauda vykdant vėžio psichogenezės prevenciją. Išties visiems tenka išgyventi įtampos kupinų laikotarpių, liūdnų ir sunkiai įveikiamų emocijų. Tačiau ne visi susergame vėžiu. Dabar jau akivaizdu, kad streso poveikis vėžio vystymuisi susijęs su mūsų gebėjimu pakelti įtampą ir ją valdyti. Socialinė atskirtis, psichologinės paramos neturėjimas, negebėjimas atsikratyti įtampos beveik visuose svarbiuose tyrimuose įvardijami kaip lemiami veiksniai, didinantys riziką susirgti vėžiu.
Vis dėlto nereikia pulti į paniką! Nesijaudinkite – yra veiksmingų priemonių, būdų, padedančių atsispirti streso įtakai. Siekiant sumažinti psichologinį įtampos poveikį, galima kreiptis psichologinės, terapinės, psichoterapinės pagalbos, kartais gelbsti ir medikamentinis gydymas. Keletas tyrimų parodė, kad beta blokatoriai, paprastai vartojami arterine hipertenzija sergančių pacientų kraujospūdžiui reguliuoti, gali sumažinti su įtampa nebesusidorojančių žmonių riziką susirgti vėžiu.
Galima pasiūlyti ir kitų priemonių – pavyzdžiui, melatonino. Tiesą sakant, cirkadinio, tai yra organizmo paros, ritmo sutrikimas ar net apsivertimas (jei dirbama naktimis arba dažnai patiriamas laiko juostų pakeitimo sindromas) taip pat yra tikrų tikriausias kancerogeninis veiksnys. Biologinio laikrodžio išsiderinimas organizmui yra tikra trauma ir sukelia fizinių, fiziologinių bei psichologinių sutrikimų: nuovargį, irzlumą, nerimą, dehidrataciją, knarkimą, funkcinius skausmus bei sutrikimus, nemigą ir (arba) mieguistumo priepuolius dienos metu. Todėl naktinį darbą Tarptautinis vėžio tyrimų centras šiandien priskiria „galimiems kancerogenams“.
Netinkamai valdomą stresą galima laikyti nusikaltėliu ar bent jau vėžio bendrininku. Kaip tik tai ir yra svarbu – kiekvieno iš mūsų gebėjimas valdyti stresą, įveikti sielvartą, atsispirti depresijai, atlaikyti gyvenimo smūgius. Pernelyg stiprios jautresnių asmenybių emocijos gali neigiamai atsiliepti jų imuninei sistemai, hormonų apykaitai. Ir anksčiau žinojome, kad ne visi vienodai rizikuojame susirgti vėžiu, o dabar suprantame, kodėl. Ne visi vienodai reaguojame į gyvenimo negandas.
Nevilties vaidmuo
Iš aptartų tyrimų aiškėja, kad mūsų sveikatai didelį poveikį turi neviltis. Ši psichologinė būsena gali atsirasti dėl nebepakeliamos įtampos, kai manome, kad neįmanoma jos išvengti, arba dėl sielvarto, kuriuo su niekuo negalime pasidalyti – dėl to atrodo, kad jis tęsis amžinai… Kraštutiniais atvejais, netekę vilties, kartais pagalvojame, kad tik mirtis galėtų mus išvaduoti, nes „daugiau neištversime“. Taigi tiek mano aptartuose tyrimuose, tiek tiriant savižudybes minimi tie patys įvykiai. Beje, visai neseniai, 2017 metais, paskelbto tyrimo apie išgyvenusiuosius Holokaustą (apie jį jau kalbėjau) rezultatus galbūt galima aiškinti kaip tik tuo, kad žmonės nebeturi vilties, jog padėtis pasikeis: išgyvenusiųjų Holokaustą rizika susirgti vėžiu didesnė 6 proc., o neįgalių buvusių karių – net 53 proc.!
Nesunku suprasti, kad šie nelaimingi žmonės – buvę belaisviai, sužeisti, invalidai, koncentracijos stovyklų kaliniai – neteko vilties, ir tai vėliau turėjo įtakos vėžio susiformavimui. Iš tikrųjų, kai neįmanoma – ar bent jau sunku – atlaikyti negandas, valdyti stresą, numalšinti liūdesį arba kai nebėra vilties, jog padėtis pasikeis, ne tik silpnėja nuo vėžio saugantys natūralūs gynybiniai mechanizmai, bet ir skatinami ląstelių piktybėjimo arba auglio vystymosi procesai.
Manau, dabar jau aišku, kaip ilgalaikė įtampa, su kuria neįstengiame susidoroti, gali sukelti vėžį arba paspartinti jo plitimą. Atminkime tuos mechanizmus, kad nuo šiol galėtume juos kontroliuoti: paveikiama endokrininė sistema – labiausiai sutrikdomas kortizolio ir adrenalino išskyrimas; slopinama imuninė sistema – susilpnėja organizmo gynyba; skatinamos DNR mutacijos ir viduląstelinis oksidacinis stresas; galiausiai blokuojamos DNR taisančios sistemos.
Nors nustatėme tikrąjį nusikaltėlį, mūsų tyrimas dar nebaigtas – reikia atsakyti į paskutinį labai svarbų klausimą: „Kodėl?“ Išties šis klausimas mums visiems neduoda ramybės. Dažnai jį įžvelgiau ligonių, kuriuos teko gydyti per visą savo profesinį gyvenimą, akyse. Vos tik uždarame kabinete nuskamba diagnozė, apninka klausimai:
- Kodėl?
- Kodėl aš?
- Kodėl dabar?
- Kodėl krūtyje arba plautyje?
Su šiuo klausimu susidūriau daugybę kartų, matydamas, kaip sutrinka, nustemba žmonės, išgirdę grėsmingą žinią apie vėžį arba atkrytį. Motina, nesuprantanti, kodėl jos sūnui išsivystė leukemija, apstulbęs sportininkas, kuris išgirdo plaučių vėžio diagnozę, nors niekada nerūkė, arba nustėrusi pora, sužinojusi, kad moteriai žarnyno vėžys, nors ji – vegetarė. Liga jiems išsivystė dėl skirtingų priežasčių, tačiau visus siejo vienas bendras dalykas – amžinas klausimas „kodėl?“. Pamenu, kad dar prieš trisdešimt metų, būdamas jaunas gydytojas, laužiau galvą mėgindamas perprasti priežasties ir padarinio ryšį.
Žinoma, jokiu būdu nesiekiu suabsoliutinti savo analizės. Ne visais atvejais vėžys sistemiškai susijęs su didelės įtampos būsena. Aišku, kad ne. Aš tik noriu, kad suprastumėte, jog vėžys yra ir mūsų dvasinės būsenos pasekmė. Yra rūkalių, kurie niekada nesuserga plaučių vėžiu, – lygiai taip pat ir emocijos bei įtampa ligos automatiškai nesukelia. Tai tik rizikos veiksnys. Jei rūkote, labiau rizikuojate susirgti plaučių vėžiu. Nieko daugiau – tai tik didesnė rizika. Bet kai rūkaliui išsivysto plaučių vėžys, jo priežastis – ne kas kita kaip rūkymas. Lygiai taip pat negebėjimas valdyti neigiamų emocijų didina riziką susirgti vėžiu – pastebimu, diagnozuojamu vėžiu. Tam tikri psichologiniai išgyvenimai gali arba tiesiogiai sukelti vėžį, arba paskatinti žaibiškai vystytis vėžį, kuris iki tol buvo labai mažas, nepastebimas, kontroliuojamas imuninės sistemos, tačiau susilpnėjus organizmo gynybai, kai psichika paveikė imuninę sistemą, tapo matomas ir diagnozuojamas.
