Bet jei realybė ne tokia vaizdinga, kaip norėtųsi, filmų kūrėjai prideda detalių, kurios neturi nieko bendro su medicina. Kuo pavojingos tokios fantazijos ir kokią įtaką jos daro tikrų gydytojų reputacijai?
AdMe.ru įspėja: nebandykite teikti žmogui pagalbos tokiais būdais, kaip daro aktoriai filmuose.
1. Amnezija visiškai ištrina atmintį
Scenaristai itin mėgsta vaizduoti amneziją kine, juk tokia diagnozė bet kuriam filmui – ir komedijai, ir dramai, ir net siaubo filmui – gali suteikti dinamikos ir netikėtumo. Paprastai veikėjas filme pakliūna į avariją ir pamiršta visiškai viską, kas jo gyvenime įvyko iki nelaimės. Tai neatitinka realybės visų pirma dėl to, kad visiškas atminties praradimas dažniausiai ištinka po neurochirurginių operacijų, galvos smegenų infekcijų arba insultų, o ne nuo smūgio į galvą.
Medicinos praktikoje atvejai, kai žmonės užmiršta beveik visą savo praėjusį gyvenimą, yra reti. Paprastai amnezija ištrina konkrečių prisiminimų fragmentus, kurie ilgainiui sugrįžta savarankiškai arba taikant terapiją. Jei amnezija pasiglemžė visą atmintį, tai byloja apie traumos rimtumą, ir paprastai tokiu atveju žmogus praranda ir intelektą bei gebėjimą fiziškai kontroliuoti kūną.
Praktiškai visi filmai su siužetu apie amneziją, kuriuos matėte, iš medicininės pusės yra absoliučiai netikslūs, išskyrus vieną animacinį filmą – „Beieškant žuviuko Nemo“. Skamba ironiškai, bet būtent žuvytė Dorė yra vienas iš realistiškiausiai pavaizduotų gilių atminties sutrikimų atvejų: jai sunku išmokti ir išsaugoti informaciją, ji pamiršta vardus, nesugeba atsiminti, kur ir kodėl plaukia – visa tai labai tiksliai atspindi realų žmonių su tokia diagnoze gyvenimą.
2. Galima kalbėtis su pacientu, kuriam dirbtinai ventiliuojami plaučiai
Tik filmuose galima pasikalbėti su žmogumi, prijungto prie dirbtinio plaučių ventiliavimo aparato. Realybėje tokios būklės pacientas fiziškai negali kalbėti. Egzistuoja tracheostominiai vamzdeliai su angomis, oras į kurias gali patekti iš paciento gerklų, tad leidžiantys jam kalbėti, bet jie naudojami itin retai. Dažniausiai bendravimas vyksta gestais arba rašant.
3. Norint išeiti iš ligoninės, tereikia išsitraukti lašelinės kateterį
Dažnai galima pamatyti, kaip filmo veikėjas staigiu judesiu išsitraukia iš venos kateterį ir išskuba savo reikalais. Ypač stebėtina, kai tvirtu žingsniu išeina tie veikėjai, kurie gulėjo nejudėdami kelias dienas ar net savaites.
Pabandžius pakartoti tokį triuką realybėje ir po ilgo buvimo ramybės būklėje atsistojus, staigiai nukris spaudimas, pacientui gali apsvaigti galva, ir jis, greičiausiai, nualps.
4. Iš žmogaus elgesio visada galima nustatyti, kad jam prasidėjo širdies priepuolis.
Jei žmogus kadre dramatiškai griebiasi už krūtinės, visiems iškart pasidaro aišku, kad tai širdies priepuolis. Bent jau taip jį pateikia režisieriai. Infarktas iš tiesų labai skausmingas procesas, bet iš pradžių jis juntamas kaip spaudimas krūtinėje, ir daug žmonių ignoruoja šį simptomą.
Nepakenčiamas skausmas kyla tik praėjus 90 minučių po širdies priepuolio pradžios, todėl svarbu žinoti ir kitus šios ligos požymius: skausmo arba spaudimo pojūtis krūtinėje, rankose, kakle, žandikaulyje arba nugaroje, pykinimas, skrandžio veiklos sutrikimas, nelygus kvėpavimas, šaltas prakaitas, galvos svaigimas.
Pamatę be sąmonės gulintį žmogų nedelsdami kvieskite greitają medicinos pagalbą, o tada patikrinkite, ar nukentėjusysis kvėpuoja, ir ar turi pulsą. Jei ne, reikia atlikti širdies ir plaučių reanimaciją. Jei neturite įgūdžių atlikti reanimavimą, gydytojai rekomenduoja atlikti tik netiesioginį širdies masažą (de dirbtinio kvėpavimo).
5. Esant smegenų sukrėtimui žmogus visada praranda sąmonę.
Filmuose gavus smūgį į galvą visuomet prarandama sąmonė. Dėl tokios klišės žmonės neatpažįsta smegenų sukrėtimo simptomų ir nesikreipia pagalbos, nes mano, kad jei nenualpo, reiškia, viskas tvarkoje. Jei žmogus „išsijungia“ realiame gyvenime, tai gali signalizuoti apie kažkokios smegenų srities pažeidimą, o ne tik apie sutrenkimą.
Pagrindiniai simptomai, parodantys, kad smūgis nebuvo lengvas: galvos skausmas arba spaudimas, miglotas realybės suvokimas, galvos svaigimas, ūžesys ausyse, pykinimas, vėmimas, nerišlus kalbėjimas. Kai kurie simptomai gali pasireikšti po kelių dienų arba net savaičių po traumos: pablogėjusi koncentracija, susilpnėjusi atmintis, dirglumas, jautrumas šviesai ir triukšmui, miego sutrikimai, skonio ir uoslės pokyčiai.
6. Elektros iškrova sugrąžina pacientams gyvenimą.
Filmuose defibriliatorius naudojamas kaip veiksmingas būdas pademonstruoti, kaip žmogui sugrąžinama gyvybė: ligonis praranda sąmonę, monitoriuje atsiranda lygi žalia linija, gydytojas šaukia „Iškrova!“, paleidžiami keli elektros impulsai, paciento kūnas išsiriečia, tada jis ima kosėti, atmerkia akis ir visi su palengvėjimu atsidūsta.
Deja, sugrąžinti pacientą į gyvenimą – įprastas reiškinys kine, o ne realybėje. Jei ekrane atsirado lygi linija, žmogaus nebeatgaivinsi. Būtent dėl šio stereotipo yra kilę nemažai konfliktų, kurių metų tikri gydytojai buvo apkaltinti neprofesionalumu. Filmuose reanimavimas būna veiksmingas 88 proc. atvejų, o gyvenime tik 23,9 proc.
7. Užšaldžius organus, juos bus galima panaudoti persodinimui.
Timas, kurį filme „Septyni gyvenimai“ vaidina Willas Smithas, nusprendė paaukoti savo organus kitiems žmonėms, o širdį – mylimai merginai, kuri sunkiai serga. Kad išsaugotų savo organus, Timas gulasi į vonią su ledu, iškviečia greitąją pagalbą ir įleidžia į vonią mirtinai nuodingą medūzą.
Realiame gyvenime toks planas nebūtų sėkmingas, nes širdį galima persodinti tik tada, kai donoro kūne ji dar plaka arba yra sustabdoma ligoninėje.
Su plaučiais taip pat ne viskas taip paprasta: Timas norėjo paaukoti juos žmogui, sergančiam plaučių vėžiu, bet esant tokiai diagnozei persodinimas nerekomenduojamas, nes didelė recidyvo ar metastazių tikimybė. Galimybę persodinti kitus Timo organus tikri gydytojai taip pat vertina skeptiškai.
Skeptiškai vertinama ir galimybė pagimdyti „atsarginį“ žmogų kaulų čiulpų persodinimui kitam žmogui (kaip filme „Mano sesers globėjas“). Tikimybė, kad tokio donoro audiniai tiks, yra labai maža.
8. Bet kurioje nesuprantamoje situacijoje pacientui į nosį reikia įstatyti vamzdelį su deguonimi.
Jeigu pagal scenarijų veikėjas guli ligoninėje, jam į nosį būtinai bus įkištas deguonies vamzdelis. Pavyzdžiui, populiariame seriale „Vaikštantys numirėliai“ Rikas guli ištiktas komos po šūvio į pilvą, bet jo nosyje vis vien matyti deguonies vamzdelis.
Realiame gyvenime, jei žmogus komoje, jis negali kvėpuoti savarankiškai, todėl toks vamzdelis visiškai nereikalingas, nes jis nesutrukdys pacientui uždusti dėl kvėpavimo takų atsipalaidavimo ir nepadės įtraukti į plaučius oro.
Deguonies vamzdelis naudojamas tik tais atvejais, kai reikia nedidelio papildomo kiekio deguonies be griežto kvėpavimo kontroliavimo. Todėl realybėje Rikas būtų uždusęs dar iki zombių apokalipsės.
9. Kai žmogų ištinka traukuliai, jį reikia laikyti.
Jei filme nualpsta moteris, tai beveik visada reiškia, kad ji nėščia, o kai ištinka traukuliai, vadovaujantis filmų logika, reikėtų sušukti „Kvieskite egzorcistą!“, žmogų surišti ir laukti kunigo.
Bet realiame gyvenime nereikia jėga atlenkti nukentėjusiojo galūnių arba jų laikyti. Tokia būsena praeis savaime, o jūs padėsite, jei tiesiog patrauksite daiktus, kad žmogus nesusižeistų, padėsite jam po galva ką nors minkšto, ir palauksite, kol priepuolis baigsis.
Medikų džiaugsmui, filmuose neberodomas kadaise populiarus buvęs triukas „jei žmogui traukuliai, įkiškite jam į burną šaukštą“, kurį įsiminė dauguma žiūrovų.
Ir jei jūs iki šiol jį prisimenate, pamirškite, kaip ir antausius, kurie traukulių ar apalpimo atvejais gelbsti tik kine.
Pasibaigus traukuliams nukentėjusiajam iš tiesų į gerklę gali įkristi liežuvis, todėl žmogų reikėtų apversti ant šono. Kai viskas baigsis, su žmogumi reikia pasikalbėti ir jį nuraminti – taip jūs padėsite jam susigaudyti aplinkoje.
10. Yra preparatų, kurie akimirksniu nuramina.
Dažnai filmuose galima pamatyti, kaip žmogus iškart užmiega nuo injekcijos arba purškiklio (kaip filme „Skilimas“), ir tokie preparatai visada suveikia akimirksniu. Tačiau realybėje tokio staigaus poveikio raminamųjų nebūna. Net pats veiksmingiausias sedatyvinis preparatas pradeda veikti po penkių minučių.
11. Gydytojas turėtų būti universalus, geriausia – sociopatas.
Išpopuliarėjus medicininiams serialams, realiems gydytojams kilo problemų, nes dauguma pacientų patikėjo, kad žmogus su baltu chalatu gali viską. Daktaras Hausas juk operuoja, nors jis infektologas, tad kodėl šito negali kiti? Universalumo tikimasi ir iš kitų medicinos įstaigų darbuotojų, kurie serialuose daro viską: ima kraują, atlieka magnetinio rezonanso tyrimus, toksikologinius tyrimus ir kt. Realiame gyvenime taip nebūna: kiekviena atskira specializacija reikalauja daug metų brangių studijų, nuolatinio kvalifikacijos kėlimo, žinių atnaujinimo kongresuose ir konferencijose. Palaikyti aukštą profesionalumo lygį ir suderinti tai su praktika keliose sferose tiesiog neįmanoma.
Atskirai galima pakalbėti apie gydytojo elgesį. Taip, filmuose labai populiarus charizmatiško sociopato įvaizdis – gydytojo, kurio pykčio priepuolius kiek nuslopina raminantys preparatai. Realiame gyvenime toks gydytojas būtų nusiųstas reabilitacijai ir neprileistas prie pacientų, nepaisant jo nepakartojamo sąmojingumo.
