„Paprastai mėgėjiškai sportuojančiuosius lydi azartas ir didelis noras, bet mažiau galimybių. Tuo šis sportas ir skiriasi nuo profesionalų bei kartu yra žavus“, – pastebi gydytojas.
Į ligoninę – iš aikštelės
„Traumas patyrę mėgėjiškai sportuojantys asmenys sudaro nuolatinę mūsų pacientų dalį. Kaip įprasta, dažniausiai jų sulaukiame vakare, nes paprastai einama sportuoti po darbų – 7–8 valandą. Į priėmimo skubios pagalbos skyrių su lūžiais, plyšusiomis sausgyslėmis, raiščiais ar šiaip patempimais jie patenka tiesiai iš žaidimo aikštelės“, – aiškino gydytojas.
Jo pastebėjimu, traumų pobūdis visuomet priklauso nuo tradicijų, tai yra kokios sporto šakos tuo metu „ant bangos“. „Ne paslaptis, kad viena populiariausių sporto šakų Lietuvoje – krepšinis. Tai – kontaktinis sportas, tad nubrozdinimų, sumušimų, kaip ir raumenų ar sausgyslių plyšimų, neišvengiama. Beje, dėl naujos mados žaisti ledo ritulį dažniau susiduriame su griuvimo traumomis, rankų lūžiais, kas krepšiniui mažiau būdinga“, – sakė T.Sveikata.
Gydytojas pabrėžė, kad labiausiai baiminamasi Achilo sausgyslės, čiurnos, kelio raiščių plyšimo, tačiau nuo to neapsaugoti tiek mėgėjai, tiek profesionalai. „Kartais net padarius apšilimą viduryje varžybų nutinka tokia trauma. Yra daug veiksnių, kurie gali tai paskatinti – nuovargis ar nepasiruošimas. Net ir nesportuojantys žmonės nėra apdrausti nuo traumų – užtenka žiemą išeiti į lauką ir paslydus susižeisti“, – sakė ortopedas-traumatologas bei pridūrė, kad sporto klubų lankytojai dėl traumų pas gydytojus patenka rečiau.
Krūvio traumos
T.Sveikata atkreipė dėmesį, kad daugėja ne fizinių traumų, o krūvio sukeltų negalavimų: „Dabar stebime maratonų, triatlonų, Crossfit‘o treniruočių bumą, kai dažniausiai pusamžiai, anksčiau nesportavę vyrai staiga pradeda intensyviai tuo užsiimti. Natūralu, kad gavęs didesnį krūvį organizmas reaguoja, dažniausiai – skausmu (sąnarių, kelių, čiurnų, klubų). Kaip ir normalu su entuziazmu vieną dieną pakilnojus svorius kitądien jausti skausmą. O žmonės būna išsigąsta, išgyvena, tikisi, kad gydytojas išrašys kokį stebuklingą vaistą ir jie galės toliau intensyviai sportuoti.“
„Žmonės kartais sunkiai supranta, kad su amžiumi jų fizinė būklė visgi negerėja, kad reikia nuoseklaus treniravimosi. Juk neatsitiktinai kiekviena profesionalų komanda turi fizinio parengimo trenerius, kurie sudaro programą, kad reikiama sportinė forma būtų pasiekta tam tikru metu. Bet net ir profesionalai jaučia įvairius sąnarių, raumenų skausmus. Kartais žmonės to nežino ir pirmiausia jiems užtenka paaiškinti, kad jausti skausmą normalu ir tai nėra kažkas negero“, – kalbėjo gydytojas ortopedas-traumatologas Tomas Sveikata.
Gydytojas pridūrė, kad tokios bėdos gali užklupti ir jaunesnius žmones, staiga pradėjusius intensyviai sportuoti. „Ir tokių problemų tik daugės“, – pastebėjo jis ir pabrėžė, kad nusprendusiems pradėti aktyviau gyventi pirmiausia reikia pasirinkti priimtiniausią sporto šaką ir tinkamą krūvį. Tą gali padėti padaryti ir specialistas. Tačiau gydytojas pabrėžia, kad neretai pats organizmas parodo, kad kažkas yra negerai.
„Kažkur kūne paskausta, patinsta sąnariai – visa tai rodo, kad krūvis yra per didelis. Į šiuos signalus reikia atkreipti dėmesį, bet vertinti ne su baime. Negalima juk sportuoti kasdien, organizmas turi atsigauti, pailsėti, – sakė T.Sveikata. – Jei patyrėte traumą, geriausias vaistas – pažeistos galūnės ramybė ir šaltis. Jis padeda mažinti tinimą. Naudojami ir įvairūs geliai su priešuždegiminėmis medžiagomis, kurios malšina skausmą, uždegimą, patinimą. Jokiu būdu negalima naudoti šiltų kompresų. Vėliau bet kuriuo atveju įvertinus traumą reikia paskirti tolesnį ištyrimą.“
Stokojama sporto kultūros
Kalbėdamas pašnekovas kartu išskyrė ir žaidimo kultūros problemas, kurios gali lemti dažnesnes traumas. „Profesionaliame sporte varžovai vieni kitą gerbia, nedarys tokių judesių, kurie gali sutraumuoti priešininką aikštelėje. O pradėję sportuoti nuo 40-ies žmonės paprasčiausiai neturi įgūdžių, nežino taisyklių. Jie elgiasi nedžentelmeniškai ir dėl to įvyksta traumos“, – pastebėjo T.Sveikata.
Anot jo, ne mažesnė problema yra ir prasta techninė bazė. „Galiu pateikti 17-mečio sūnaus, kuris mokosi Italijoje pagal mainų programą, pavyzdį. Po pamokų papildomai jis žaidžia krepšinį ir lygindamas su Lietuva mato didelį skirtumą, visai kitokį požiūrį į sportą. Čia yra gydytojas, du treneriai; yra specialios programos; aikštelės švarios, išvėdintos; blizgantis, neslystantis parketas. O mes daug kalbame, kad esame krepšinio šalis, bet viso to neturime. Tiek vaikai, tiek suaugusieji žaidžia prastais vakariniais laikais, salės būna nevėdintos, pilnos dulkių, prastai apšvietos“, – lygino pašnekovas.
