15 metų trenerio patirtį turintis ir pats 16 metų dalyvaujantis varžybose Andrius Pauliukevičius moko, kaip nepasiduoti kitų įtakai siekiant savo tikslų.
– Ar pasirinkus sportininko kelią teko pačiam patirti artimųjų nepalaikymą?
– Tikrai taip. Ir tai yra pats komplikuočiausias dalykas, tikriausiai sudėtingesnis už mitybą ir treniruotes kartu sudėjus. Aš pradėjau dalyvauti varžybose kai man buvo 20 metų, buvau dieninių istorijos studijų antrakursis, gyvenau studentų bendrabutyje ir gaudavau 42 eurų ir 50 centų mėnesinę stipendiją, nes neblogai mokiausi. Tėvams, seneliams, kai kuriems draugams mano pasirinkimas atrodė nesuprantamas ir beprasmis. Ir taip buvo labai ilgą laiką, kol sportas tapo mano profesija ir aš ėmiau iš jo gyventi. Bet ir dabar tikiu, kad širdies gilumoje mano tėvai vis tiek labiau norėtų, kad kiekvieną rytą išlygintomis kelnėmis važiuočiau į kontorą kilnoti popierių, nei kiaurus metus vaikščiočiau su šortais ir aiškinčiau kaip reikia atlikinėti pratimus gražesniam užpakaliui, nes kai tau beveik 40, tai nėra taip jau solidu.
– Kaip dėl to jauteisi ir kaip sprendei nesutarimus dėl pasirinkto gyvenimo būdo?
– Natūralu, kad nepalaikymas gali kelti nuoskaudą, gali kelti pasipiktinimą, bet su artimaisiais susikalbėti man ėmė pavykti tik tada, kai ėmiau aiškintis ir suprasti priežastis, dėl ko jie šio užsiėmimo nepalaiko.
– Dėl kokių priežasčių tavęs nepalaikė? Ko tavęs klausdavo?
– Manęs klausdavo, ar sportas nekenkia sveikatai. Aiškindavau, kad profesionalus sportas sveikatos neprideda, tai žino ir supranta visi, o mėgėjiškai sportuojant, greičiausiai būsite sveikesni nei nieko nedarydami. Čia diskusijų nedaug. Artimieji abejojo, ar dalyvavimas varžybose ir pasišventimas sportiniams rezultatams man ką nors duos. Tas kažkas matuojama pinigais ir statusu. Todėl jei Jūsų profesija, Jūsų darbas nėra susiję su figūra ar kokiais nors sportiniais rezultatais, Jūsų alga ir pareigos dėl to nei kyla, nei krenta, jiems atrodo, kad skirti daug laiko, pastangų, pinigų išvaizdos tobulinimui, yra visų šių resursų švaistymas.
– Ar pasitaiko klausimų, susijusių su senamadiškomis pažiūromis?
– Turintiems senamadiškas pažiūras, ypač vyrams, rūpinimasis savo figūra gal pasirodyti žydras reikalas, nes vyras turi nueiti į darbą, grįžti namo, perversti laikraštį, atsidaryti alaus ir pažiūrėti televizorių. Ir kuo vyresni esate, tuo labiau tolstate nuo šio stereotipo ir taip pat tuo keisčiau atrodote. Jaunimui tai nėra labai aktuali problema, sportas dabar madingas ir pagirtinas, o vaikinai ir vyrai savo išvaizda ir kūnu rūpinasi ne ką mažiau nei merginos ir moterys.
– Kokie klausimai ar kritika tave labiausiai piktina?
– Anksčiau mane labiausiai piktindavo pareiškimas, kad jei tu, būdamas su kompanija, negeri, reiškia, jų negerbi. Visų pirma, pagarba demokratinėje visuomenėje yra leisti žmogui pasirinkti tai, ką jis nori (kol tai netrukdo kitiems). O tai, kad Jūs negeriate, netrukdo. Antra, nepagarbą parodote ne Jūs, o jie, nes jie dabar verčia Jus nuodytis ir visa tai dar vadina „į sveikatą!“. Tai yra taip pat protinga, kaip automobiliu įsibėgėti iki 130 km (nes tiek magistraliniuose keliuose vasaros laiku leidžia kelių eismo taisyklės) ir rėkiant „už gyvenimą!“, daužtis į sieną. O dabar panašiose situacijose apskritai nebūnu, nes jei žinau, kad ten taip bus, neinu. Tuos kartus, kai buvau, žmonės arba jau žinojo, koks yra mano gyvenimo būdas, arba vis tiek pabandė įkalbėti jį pakeisti ir gavo mano atsakymą rusų kalba. Man galbūt lengviau būti poliglotu, nes sveriu virš 100 kg ir kelis metus mokiausi boksuotis.
– Kodėl kai kuriems žmonėms lengviau toleruoti aplinkos nepalaikymą?
– Iš žmonių, kuriuos esu sutikęs, ir kuriuos treniravau, mano manymu, lengviausiai su šiuo iššūkiu susidoroja turintys aukštą socialinį statusą ir dideles pajamas. Jei jie jau kažką įrodė savo karjeroje, nejaučia, kad turi įrodinėti dar daugiau, dėl visko aiškintis ir nebūtinai blogai jaučiasi, jei kažkam jų elgesys atrodo keistas. Jie jau yra pakankamai stiprūs nebekreipti dėmesio arba išklausyti, sutikti su tuo, kas jiems sakoma, ir toliau daryti savo. Na, ir finansinės galimybės jų smarkiai neriboja. Tad apibendrinant tai, kas buvo pasakyta, kuo stipresni Jūs būsite savo profesinėje veikloje, kuo daugiau uždirbsite, kuo didesnį pasitikėjimą savimi turėsite, tuo lengviau bus ginti savo poziciją, arba jos neginti, nes ji neliečiama.
– O ką daryti, jeigu neturi stipraus pasitikėjimo savimi ir statuso?
– Jei jūsų aplinka kultūringa ir išsilavinusi, susidūrus su nepalaikančiais klausimais ir nepalaikymu, užteks trumpai paaiškinti, ką ir kodėl darote, nebus sunku ir galbūt ką nors netgi sudominsite. Bet kad scenarijus pasisuks būtent taip, šansai maži. Todėl geriau ruošti planą tam siužeto vingiui, kurio tikimybė yra didžiausia. Sunkiausia yra šeimos ir artimų žmonių rate, nes Jus ten geriausiai pažįsta ir ne bet kuri istorija paveiks. Geriausia išeitis yra sakyti, kad tai darote ne dėl svorio metimo, ne dėl figūros gerinimo, o dėl sveikatos. Tik nepameskite savo tikslų dėl bandos nepritarimo – keiskite bandą arba kovokite už save ir niekada nepasiduokite. Kai jie pamatys jūsų pasiekimus, ims klausti patarimų. Arba ne, bet jums jau bus nebesvarbu ir tai nebegalės išvesti jūsų iš kelio.
