Vieną rytą Augusto mama kaip įprastai atėjo jo pažadinti, reikėjo ruoštis į mokyklą. Tačiau įėjusi į jo kambarį ji pamatė, kad sūnus jau buvo pabudęs – jis gulėjo lovoje atsimerkęs ir keistai purtė galvą į šonus, nesustodamas ją sukinėjo, kratė. Mama patikrino – jis nekarščiavo. Ji bandė nuraminti sūnų, nesuprasdama tokio jo elgesio, bet galvojo, kad galbūt jis tiesiog pervargo išvakarėse, mat dalyvavo draugo gimtadienyje.
Tačiau vėliau situacija tik blogėjo – Augustas pradėjo neklausyti tėvų, rėkdavo ant jų, tapo hiperaktyvus, nors seniau buvo gana paklusnus vaikas. Jį vis dažniau kamuodavo nevalingi judesiai, mokykloje jam pradėjo prasčiau sektis, mokytoja informavo tėvus, kad berniukas nebegalėdavo susikaupti per pamokas, trukdydavo klasiokams.
Tėvai rimtai sunerimo tada, kai Augustas visai nebenorėjo žaisti ir pradėjo nebevalgyti. Tuomet tėvai nuvežė sūnų pas gydytoją. Ir ne pas vieną. Visi jie tikino, jog vaikui - nervinis tikas, kuris turi praeiti iki jam sukaks 21-eri, ir norėjo jam skirti neuroleptikų.
Tačiau tėvai nenorėjo sutikti su tokia diagnoze – Augustas iki tol buvo laimingas vaikas, nepatyrė jokių emocinių stresų, jų šeima gyveno kartu, vyresnis brolis globojo Augustą, o ir mokykloje berniukui sekėsi gerai, jis turėjo daug draugų, buvo bendraujantis. Šeimoje niekas anksčiau nebuvo turėjęs nervinio tiko, tad nebuvo genetinių priežasčių jam pasireikšti. Tėvai diena iš dienos stebėjo savo neatpažįstamai pasikeitusį vaiką, kuris tarsi atsiribodavo nuo aplinkos ir galėdavo valandų valandas vienas nevalingai šokinėti, trypčioti, krypuoti svetainėje ar savo kambaryje. Augusto tėvai kreipėsi į geriausius gydytojus Lietuvoje, tačiau išsamaus atsakymo apie sūnaus būklę taip ir negavo.
Negavę atsakymų, tėvai pradėjo ieškoti informacijos patys. Įvairiausia medicininė literatūra, šimtai išnaršytų interneto svetainių, bandant užčiuopti siūlo galą, galintį nuvesti prie jų vaiko būklės paaiškinimo. Tėvai kelis mėnesius domėjosi įvairiomis įmanomomis ligomis, kurių simptomai priminė pasireiškiančius Augustui. Ir galiausiai jie rado.
Kaip išsiaiškino tėvai, šie požymiai rodė PANDAS sindromą - vaikų autoimuninį neuoropsichiatrinį sutrikimą, susijusį su streptokokine infekcija. Su savo surinkta informacija nuvažiavę į vieną didžiausių Vilniaus ligoninių pasitarti su specialistais, tėvai vėl tarsi atsirėmė į sieną.
Geriausi Lietuvos gydytojai neturėjo pakankamai informacijos apie šį sindromą ir jo gydymą, nes netgi pasaulio mastu jis tik neseniai buvo pripažintas kaip reta liga. Laimei, Augusto tėvai susipažino su viena vilniete gydytoja, kuri buvo tik grįžusi iš tarptautinės konferencijos Vokietijoje. Su šios gydytojos pagalba Augustas buvo nuodugniai ištirtas ir jam patvirtinta tėvų įtarta diagnozė - PANDAS sindromas.
Gydymas truko pusantrų metų – berniukui teko kantriai naudoti skirtus vaistus (sintetinius bei augalinius) bei pakoreguoti mitybą. Šiandien Augustas yra sveikas, noriai lanko mokyklą ir futbolo būrelį bei gali džiaugtis nerūpestingu dešimtmečio gyvenimu, kaip ir jo bendraamžiai.
Lietuvoje medikai PANDAS sindromo simptomus dažnai supainioja su kitų ligų požymiais ir skiria nederantį gydymą slopinančiais, raminamaisiais vaistais. Tad yra gyvybiškai svarbu pažinti šį sindromą ir nustatyti tikslią diagnozę jį turintiems vaikams.
Apie tai žinomi Lietuvos specialistai ir tarptautiniu mastu pripažinta gydytoja, mokslininkė iš JAV Dr. Jodie A. Dashore kalbės rugsėjo 22 d. Kaune, LSMU Naujausių Farmacijos ir Sveikatos technologijų centre vyksiančioje Tarptautinėje konferencijoje „Laimo liga ir PANDAS sindromas", rašoma pranešime spaudai.
